35 metai direktoriaus kėdėje: kaip G. Girštautas tapo išskirtinės įstaigos vadovu? (0)

Gintaras Girštautas Skemų socialinių globos namų direktoriaus postą užima jau 35-erius metus. Minint gan solidžią darbinę sukaktį, kolektyvas vadovui padovanojo 35-is ąžuolų sodinukus ir taip Skemuose atsirado dar vienas unikalus reiškinys „Gintaro alėja“. Praėjusią savaitę jubiliejaus proga „Rokiškio Sirenos“ pasveikintas G. Grištautas juokdamasis patikslino, kad dirba jau daugiau, nei 35-erius metus: sukaktis buvo konkrečiai tą gegužės 24-ąją, kai pliaupiant smarkiam lietui šalia darbo vietos „išdygo“ alėja. Per vadovavimo įstaigai laikotarpį G. Girštautas Skemų socialinės globos namuose įgyvendino ne vieną projektą (pavyzdžiui: Skemų pleneras ar Lietuvos socialinių namų sakralinių giesmių giedotojų sambūris „Giesmių pynė – Marijai“ ar koncertas su Lietuvos popscenos žvaigždėmis „Stiprus, kai tu šalia“) ir atliko reikšmingų darbų, dėl kurių įstaiga žinoma visoje šalyje, o norinčiųjų čia apgyvendinti savo artimąjį niekada netrūksta. Šiuo metu namų šilumą ir užuovėją čia gauna 315 paslaugų gavėjų, o laukiančiųjų eilėje yra beveik dvi dešimtys – 18 asmenų. Globos namuose dirba 209 specialistai, užtikrinantys patogią ir malonią gyventojų kasdienybę.

Švęsto jubiliejaus proga direktorių pakvietėme prisiminti, kodėl ėmėsi vadovauti išskirtinei įstaigai, kokios buvo pirmosios mintys atėjus bei pasikalbėti, kokios mintys sukasi galvoje dabar, įstaigai laukiant pokyčių.

– Nors viską reikia pradėti nuo pradžių, mes pradėkime nuo pabaigos – Gintaro alėjos: ji atsirado su Jūsų žinia ar tai Jums buvo dovana-staigmena?

– Kai pamačiau, kad po Skemus vaikšto miškininkai, kažkas sukirbėjo galvoje: kodėl jie sukiojasi aplink ir visi nuo manęs slapstosi? Tai vienas miškininkas pasirodydavo, tai – kitas. Tik galvojau, kad bus vienas medelis ir tikrai nesitikėjau visos alėjos – 35 penkiamečių ąžuolų. Būtent tiek, kiek metų esu Skemų socialinės globos namų direktorius. Nors šiandien jau ir daugiau yra: 35 metai ir beveik mėnuo, nes pradėjau dirbti konkrečiai gegužės 24 d. Neatsitiktinai būtent tądien su kolektyvu sodinome medžius. Oras nelabai nusisekė – lijo kaip iš kibiro, bet buvo paruošti lietaus paltai ir per dieną mes tuos medžius pasodinom. Sodinime dalyvavo virš 50 darbuotojų.

Skemų socialinių globos namų nuotr. 

– Ir kaip Jums ši iniciatyva?

– Labai maloni. Buvau nustebintas, nes pamatęs nešant užrašą „Gintaro alėja“ supratau, kad sodinsime ne vieną ąžuolą. Tik dabar juokiuosi su plenere kuriančiu Arvydu Bagdonu, kad jaučiuosi lyg palaidotas – juk paminklus stato tik mirusiems (juokiasi – aut. past.). Bet Gintarų Lietuvoje daug, tai gal nereikia „pririšti“ prie manęs.

– Na, o jei dabar grįžtume į Jūsų karjeros Skemuose pradžią: kaip prieš 35 m. (ir plius papildomas mėnuo) atsidūrėte tokioje specifinėje įstaigoje?

– 1989 m. rudenį buvau pašauktas į Tarybinę armiją. Tas šaukimas buvo toks gan keistas: manęs paklausė, kada – po Naujų metų ar vasarą – noriu 4-iems mėnesiams pakeist armijoje artileristą? Mums su žmona kaip tik gimęs vaikas, tad apsitarėme, jog reikia iš karto po Naujųjų, o vasarą jau būsiu namie. Taip ir padariau, bet taip staigiai atėjo 1990-ųjų Kovo 11-oji, paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, o aš vis dar – Minske, karininkas. Du Estijos piliečiai iš karto pabėgo, o mes, lietuviai, dar porą savaičių buvom ir kaip priklausė savaitgalį – mane išleisdavo kas porą savaičių namo – traukiniu grįžau į Rokiškį. Aišku, namuose reikia darbo. Papuoliau į Lenino kolūkius Skemų kaime. Deja, pagal specialybę kaip inžinierius-mechanikas darbo negavau, bet ėmiausi pirmo pasiūlyto – tapau brigadininku. Dirbu ramiai, o po savaitės atvažiuoja su „Moksvič“ keturi žmonės iš Skemų, išsikviečia mane į dispečerinę ir siūlo ateiti dirbti pas juos į įstaigą direktoriumi. Pasirodo, jie paskirtą direktorių „išvijo“: išnešė kėdę iš kabineto į lauką ir užkalė kabineto duris (juokiasi – aut. past.). Na, direktorius ir brigadininkas – skiriasi ir pareigos, ir atlyginimas, tai aš nuskubėjau į dabartinę savivaldybę (tada ji vadinosi kitaip), pasisakiau, kad dirbu kolūkyje, bet mane direktoriauti kviečia Skemų įstaigos kolektyvas ir paklausiau, kaip į tai žiūrėtų valdžia? Aišku, niekas neskubėjo manęs priimti – pasakė, kad vadovybė toje pozicijoje norėtų matyti kitą žmogų. Aišku, grįžau nusiminęs, o kai kitą dieną paskambino Skemų darbuotojai pasiteirauti, kada jau ateisiu dirbti pasakiau, kad savivaldybė neleidžia. Bet jie nenurimo: paskambino į ministeriją, tuo metu viceministru buvo Antanas Venckus, ir jam pasakė, kad jeigu ministerija skirs kažką kito, nei išsirinko kolektyvas, jie – protestuos.

– Tai Jūs atėjote žmonių rinkimu-pasirinkimu ir rūpesčiu?

–  Taip išeina... Gegužė, pats darbymetis – bulviasodis, o man vėl skambina į kolūkio dispečerinę, prisistato viceministras ir sako: „Atvažiuok, rytoj būsi priimtas direktoriumi“. Buvo labai gėda pasakyti kolūkio pirmininkui, kad išeinu iš darbo vos mėnesį padirbėjęs.  

– Man labai patiko faktas, kad Jūsų pirmtakui kolektyvas užkalė kabineto duris, o kėdę išvarė lauk... Ar jis labai ilgai direktoriavo, ar jis tiesiog nepatiko kolektyvui?

– Jis dirbo tik dvi dienas, bet, matyt, netiko žmonėms. Tik iki šiol nesuprantu, kodėl buvau pasirinktas aš, nes Skemų nebuvau matęs iki tol, kol nepradėjau dirbti kolūkyje. Esu kilęs iš Kupiškio, bet nuo trečios klasės gyvenu Rokiškyje. Va taip buvau priimtas be konkursų, be atrankų. Esu gal vienintelis tokios įstaigos direktorius Lietuvoje, kuris buvo iškviestas paties kolektyvo ir taip užsilikau daugiau nei tris dešimtmečius.

– O kaip Jums pačiam atrodė toks žmonių užsispyrimas ir noras Jus matyti direktoriaus pareigose? Juk kaip suprantu, Jūs visai neturėjot to darbo patirties, buvote armijos žmogus.

– Nieko tuo metu apie įstaigą nežinojau. Kitą dieną po paskyrimo kolektyvas mane atsivežė į vietą aprodyti: tuo metu čia gyveno 180 žmonių su įvairiais psichoneurologiniais sutrikimais. Net ir įstaiga vadinosi Psichoneurologinis internatas. Kai nuvedė pas pačius sunkiausius pacientus ir pamačiau 10-15 mažoje patalpoje su „meškavinom“ (specialaus audinio laisvi, lyg naktiniai marškiniai) esančių asmenų, kur stovėjo lova prie lovos, tik pagalvojau ar spėsiu išeiti iš kambario... Pasidarė bloga. Tai buvo man iki tol nematytas vaizdas... Sunkus vaizdas. Visai kitaip reaguoji sutikęs vieną tokį asmenį, bet kai pamačiau tokią situaciją – pulką tų žmonių, pagalvojau, kad gal veltui iš brigadininko pareigų čia atėjau. Dirbti direktoriumi pradėjau būdamas 28­-erių ir tuo metu buvau pats jauniausias šalyje, kuris ėmėsi direktoriaus pareigų tokio tipo įstaigoje. Iki šiol toks esu, nors amžiumi yra jaunesnių kolegų, bet jie į postą atėjo 30 m. ar 40 m.

– Priminis įspūdis buvo toks baisus?

– Taip. Bet tuo metu buvo tokios sąlygos, įstaigoje gyveno apie 400 asmenų, o gyvenimas laikui bėgant keitėsi. Atėjęs dirbti radau jau parengtą priestato statybų projektą. Sudėtingai mes jį pradėjom, nes tais laikais tai buvo tikrai didelės apimties statybos, bet ėmėmės darbų. O dabar jau ir antrą kartą pertaisėm: mes buvome pirmieji Lietuvoje, kurie padarė, kad kiekvienas kambarys turėtų atskirą savo sanitarinį mazgą. Ministerija mane už tai kritikavo sakydami, kad tai yra nereikalingi darbai, kad griaunu tik naujai pastatytą pastatą. Bet dabar tai tapo jau privalomu reikalavimu ir visos kitos analogiškos įstaigos – panikoje. Man tai neatrodė nei keista, nei pertekliniu reikalavimu, nes visame pasaulyje tokios praktikos, tokios sąlygos... Juk žmonės, nors ir su psichikos negalia, bet dalis jų vis tiek daug ką supranta apie lytį – vyrai ir moterys – laukia eilėje, nes naudojasi vienu tualetu visam aukštui. Taip buvo kai tik pradėjau dirbti, o paskui jau įrengėm 10-iai kambarėlių vieną WC. Kaip ir mes norime patogumų, taip ir jiems jų reikia

– Kaip supratau, pažintis su naująja darbo vieta tapo savotišku iššūkiu. O ar galėtumėte įvardinti per šiuos 35 metus užklupusį sunkiausią iššūkį, kurį įveikėte, o gal ir nepavyko įveikti?

– Iššūkių visada yra, bet pats didžiausias ir dabar išlieka – tai žmonių požiūris į kitokį asmenį. Ypač į asmenį su ta negalia, kuri yra mūsų įstaigoje. Ir nors mūsų gyventojų ligos – panašios, tačiau jie patys yra individualūs ir kiekvienam skirtingai pasireiškia simptomai. Tad labai svarbu šiuos žmones supančių aplinkinių – mūsų personalo – požiūris: į visus gyventojus reikia žiūrėti, kaip į save – o jei tau nutiktų tokia nelaimė? Deja, būna atvejų, kad kol įstaigos administracija stebi, tol viskas lyg ir gerai, o kai vakarais lieka vieni – visko būna. Šis darbuotojų požiūris yra iššūkis. Atrodo kalbiesi su jais, aiškini, į kursus ir mokymus siunčiame, bet... Ir per tokį kai kurių asmenų požiūrį prieš 5-erius metus vos nelikau be darbo. Plačiai nuskambėjo situacija, kai Seimo kontrolieriai įstaigoje rado atitvertą grotomis kambarį ir žmogų jame. Deja, tačiau manęs tuo metu įstaigoje nebuvo, dėl lūžusios kojos buvau nedarbingume. Iš tikrųjų skaudu, kad buvo nueita lengviausiu keliu. Bet šiandien tikrai esame supratę savo klaidas ir aš galvoju, kad Skemai yra viena geriausių įstaigų šalyje, vertinant specialistų indėlį į paslaugų gavėjų gerovę. Mes daug investuojame ir į infrastruktūrą, palengvinančią tiek darbuotojams darbo sąlygas, tiek gyventojams jų kasdienybę. Pavyzdžiui, yra įrengti lubiniai keltuvai sunkiems atvejams, kad darbuotojams nebereikėtų kilnoti gulinčio asmens, įsirengėme druskos kambarį, yra baseinas, valgykla, netrukus atsiras ergoterapijos kabinetas. Iš rajono savivaldybės gavom leidimą nuomotis butus, tad kai kurie gyventojai gyvena savarankiškai.

– Priminėta apie tą incidentą: nuomonių dėl to įvykio visuomenėje buvo visokių – ir peikiančių įstaigą, ir palaikančių darbuotojus sakant, kad paslaugų gavėjai neretai būna pavojingi pačiam personalui. Ar galite įvertinti iššūkius, kylančius dirbant su įstaigos gavėjais?

– Aišku iššūkių yra. Ir sunkių, ypač jei su žmogumi niekada nebuvo dirbama, o dabar norim per 3 metus jį pakeisti ir integruoti į visuomenę. Pavyzdžiui, kai kuriuos savo gyventojus mes apgyvendiname grupinio gyvenimo namuose. Bet neretai jie patys atsisako, nenori, nes supranta, kad ten daug ką reikės daryti patiems: gaminti valgyti, tvarkytis, skalbtis, eiti į parduotuvę ar pas gydytojus. Jie atvirai pasako, kad Skemuose jiems gyventi geriau, nes ten viską už juos padaro personalas, viskuo pasirūpina. Bet čia gal visiems – jei tau leis galimybės namuose išvengti tam tikrų pareigų, tu ir stengsiesi jų neatlikti (juokiasi – aut. past.). Ši tendencija labai ryški kalbant apie žmones, kurie visą gyvenimą ėjo „iš įstaigos į įstaigą“. Tiems mūsų paslaugų gavėjams, kurie pas mus apsigyveno iš šeimų, namų aplinkos, susiformavęs kitoks požiūris. Bet, vėlgi, nereikia galvoti, kad tie asmenys, kurie gyvena ne Skemuose, yra palikti be specialistų ar, kad jie galės ateityje kurti pilnavertį savarankišką gyvenimą. Deja, dauguma jų anksčiau ar vėliau grįš į pagrindinę mūsų įstaigą.

– Klausant Jūsų suprantu, kad galite ir dar 30 metų vadovauti, bet iššūkių bus kiekvieną dieną: tai ministerijos su reikalavimais, tai paslaugų gavėjų-gyventojų norai...

– Kai turi 315 paslaugų gavėjų su skirtingais poreikiais ir norais, kai sukasi 209 darbuotojai, visko yra. Bet dabar jau tiek nebeužsibūsiu – bus rotacija (šypteli – aut. past). Prieš pusantrų metų Seimas patvirtino 5-erių metų vadovo kadenciją, su galimybe laimėjus konkursą dar dirbti 5-erius, o tada bus privalomas „atšalimas“. Mano situacijoje, po trejų metų galėsiu dalyvauti konkurse į vadovo vietą ir jei laimėsiu, dirbsiu dar 5-erius. O tada turėsiu mažiausiai metus ilsėtis nuo savo kabineto. Turėsiu ieškotis darbo.

– Jūsų nuomone, tokia praktika – gera ar bloga? Juk įstaiga – itin specifinė, o darbas reikalauja gal ne tiek teorinių žinių, kiek supratimo iš patirties, žmogiškųjų savybių: būti supratingu, atjaučiančiu, gebėti pastebėti.

– Galima žiūrėti iš skirtingų pusių: kai ilgai užsibūni, gali nebesuprasti, kad gal nebeatitinki reikalavimų. Juk nereikia pamiršti, kad darbuotojai vis tiek bando taikytis prie vadovo ir tu gali nebesuprasti, kad tik užimi vietą. Rotacija gal nėra blogai. Tik, manau, nereikėtų to atšalimo laikotarpio: juk jei tave įvertina konkurso metu – atitinki reikalavimus, mato svetimi žmonės tavo 5-erių metų darbo rezultatus ir sako, kad tu tinki, kodėl nebegalima dirbti? Tas atšalimas manau atbaidys žmones eiti į postą. Ypač rajonuose, kai po 5-erių metų tu vėl ieškosi darbo? Aš turiu 2000-aisiais apsigynęs socialinio darbo magistro laipsnį, galiu lyg ir likti įstaigoje, jei ji turėtų laisvą etatą. Bet jei būčiau tik direktorius ir inžinierius-mechanikas, kad ir su aukštuoju, tai turbūt įstaigoje nebelikčiau, nes čia nėra tiek daug traktorių, kuriuos reikėtų prižiūrėti ir per brangu būtų mane išlaikyti tik dėl vieno „beloruso“ (juokiasi – aut. past.).

– Pakalbėkime apie „šviežiausią“ naujieną – Skemų socialinės globos namai dabar jau taps Rokiškio rajono savivaldybės įstaiga. Bus lengviau-sunkiau, sudėtingiau-paprasčiau, o gal išvis apie tai dar nekalbėkime?

– Kalbėkim... Mano amžius jau toks, kad galiu sakyti tiesą į akis. Suprantu, kad tai yra politinis sprendimas. Grynai politinis, ne ekonominis. O mintis atiduoti savivaldybėms tokias įstaigas jau apie 10 metų gyvuoja. Pradėjo nuo vaikų namų, atsirado šeimynos. Bandoma sekti modeliu, bet žmogui su psichine negalia vargiai mūsų rajone rastume šeimą, kuri priimtų jį pas save. O jeigu jis dar ir slaugomas... Tikrai tikiu, kad įstaiga liks. Kaip ši mintis vystysis toliau Lietuvoje – matysime. Skemams gal bus sudėtingiau tuo, kad esame nuošalėje: Vilnius, Kaunas, Šiauliai mums yra toli. Ir reiks daug dirbti, įrodinėti, kad esi geras bei teiki geras paslaugas. Prašovėm ar neprašovėm, parodys laikas: nuo sausio mėn. visas įstaigos finansavimas iš Valstybės biudžeto pereina savivaldybei. Ir čia šiokia tokia rizika, nes nežinia, ar likusių 28 tokių pat šalies įstaigų finansavimas kitąmet nedidės, nes biudžetas tik rudeniop atkeliauja į Seimą. O mes 5-erius metus liekame tame pačiame lygyje, kas dabar sutarta su ministerija perėmimo atveju. Jei kitoms įstaigoms finansavimas nedidėja, viskas gerai, bet jei kitoms įstaigoms finansavimas 2026 m. yra didinamas, tai mes lyg ir pralošiam. Politikai sako, kad galėsime kelti paslaugų kainas. Skemų kaina yra viena mažiausių Lietuvoje (remiantis oficialiais įkainiais, stacionariuose padaliniuose asmeniui su negalia kaina mėn. yra 1 tūkst. 210 eurų, su sunkia negalia – 1 tūkst. 300 eurų – aut. past.) ir jei pakelsime kainas, įsivaizduoju, kad didžiųjų miestų gyventojai rinksis artimesnius miestus. Iš Klaipėdos niekas nebeveš artimųjų čia. Taip kad ribos tu negali peržengti. Nepasiteisinus projektui, grąžinti ministerijos pavaldumui globos įstaigos jau nepavyktų (juokiasi – aut. past.), nes kristų visa Valstybės politika neįgaliųjų atžvilgiu. O Skemai yra viena didžiausių įstaigų šalyje.

– Gal užbaikime pokalbį linksmiau – suprantu, kad kiekviena diena yra ne tik iššūkis, bet ir nuotykis, tad prisiminkite kokią smagią istoriją?

– Turbūt būtų tokia viena linksmesnių, susijusių su šių dienų aktualijomis, nes vėl vyksta pas mus pleneras. Prisimenu pirmąjį plenerą, kai skulptorius Dominykas Čepas darė akmeninę skulptūrą „Laivas“. Pro šalį eidamas vienas gyventojas, jis buvo labai smalsus, klausia: „Ką čia darai?“. Skulptorius atsako: „Laivą“. Mūsų gyventojas stovėjo, tylėjo ir žiūrėjo, o po kiek laiko rėžė: „Durnas tu, eik į katilinę, kiek medžių priversta, ir daryk laivą iš medžio, o ne iš akmens. Kur gi jis tau plauks?“. Vis prisimenu šį pirmąjį kritinį plenero vertinimą. O visokių smagių pokalbių su gyventojais būna kasdien, nes bendrauju su jais, lyg su draugais. Pavyzdžiui, Andriukas, aklas senjoras, kuris vos išgirdęs mano balsą koridoriuje šaukia: „Direktoriau, važiuojam Kačerginėn, mano tėviškėn“. Aš jam sakau, kad – tiek metų tylėjo, kol dar rega buvo gera, o dabar ką gi pamatys ten nuvažiavęs? Ir vis tiek jis mane spiria, sako pažinsiantis tėviškėje ką nors ir aklas. Didžiosios dalies iš 309 gyventojų vardus tikrai galiu pasakyti. Būtų virš 270, bet amžius jau daro savo dėl likusiųjų (juokiasi – aut. past.)... Juk dabar esu antras pagal ilgaamžiškumą Lietuvoje tokios įstaigos direktorius – liepos mėn. į pensiją išeina Ukmergės rajone esančios įstaigos kolega, tai aš liksiu seniausias.

– Dėkoju už atvirą ir smagų pokalbį.