40 metų gidaujantis E. Masteikis: apie tunelį, kurio nėra, pavogtą autobusą ir pasiklydusius turistus (0)

Gidu dirbantis Evaldas Masteikis kasmet bent du mėnesius praleidžia kelyje ir sėdinčio savęs valdininko kėdėje neįsivaizduoja, nors tokią progą ir turėjo. Daugiau kaip 40 metų ekskursijas Lietuvoje ir užsienyje vedantis rokiškėnas, sako dirbantis iš pašaukimo, o gido darbe tenka būti ne tik „vaikščiojančia enciklopedija“ bet ir suktis iš nenumatytų situacijų: ieškoti pasiklydusių turistų, pavogto autobuso ar viešbutyje palikto švarko.

 Ar prieš kelionę kartojatės istorines žinias, ruošiatės? Kaip išsisukate, kai sulaukiate klausimų, į kuriuos nežinote atsakymų?

 Taip, ruošiuosi prieš kiekvieną kelionę kaip ir pamokai. Yra auksinė gido taisyklė – jeigu nežinai atsakymo, geriau lengvai pameluoti, negu neatsakyti. Nekalbu apie kažkokią nesąmonę, bet reikia surasti kompromisą. Tarkim, pamatai piliakalnį ir kažkas susidomi, kokio jis aukščio, o kaip tyčia nežinai. Tada bandai iš akies suskaičiuoti. Būna, kad žmonės išgirsta kokią nesąmonę, kuri yra prigijusi ir bando pasitikslinti. Pvz. Ilzenberge yra 5 kamienų alksnis. Sakoma, kad 5 kartus jį apėjus ratu 5 vaikai garantuoti. Yra daug dalykų, kuriais pats netiki, bet kitiems tas dalykas patrauklus. Dažnai būna, kad iš turistų  sužinau tai, ko pats nežinojau, dabar į keliones važiuoja apsiskaitę žmonės.

 Gidu dirbate 43-ečius metus, ar nebuvo momentų, kai norėjote pasukti ramesniu keliu?

Trumpa pertrauka buvo, vienu metu žmona pasakė, kad gal jau verta kažkiek nusiraminti. Bet kai pamatydavau, kad į Rokiškį atvažiuoja turistų grupės, kildavo nostalgija tam darbui. Tai įaugę į kraują. Gidas turi mylėti savo darbą, tai pašaukimas. Kai bendrauju su žmonėmis, matau naujus veidus, kolektyvus, jaučiu nepaprastą malonumą. Ypač jeigu pavyksta gerai pravesti ekskursiją. Kai kurie dalyviai net praėjus 20 metų atsimena, kad kartu keliavome. Ypač jeigu kelionėse nutinka kas nors neįprasto. Viena iš tokių istorijų, kai tuometiniame Leningrade buvo pavogę autobusą. Reikia namo grįžti, o autobuso viešbučio kieme nėra. Kai nuėjome į miliciją, šie pasakė: visko buvo, bet kad autobusą pavogtų… Atsiuntė kitą autobusą iš Rokiškio ir grįžome. Trečią dieną  pavogtą autobusą rado prie Pskovo. Tą kelionę visi prisimena iki šiol.

 Ar dažnai ekskursantai pasiklysta?

 Buvo daug pasiklydusių. Didesniuose miestuose pasiklysta net nuėję į prekybos centrą. Jeigu pasakai, kad pro kur įėjai, pro ten ir išeik, ne visi tą išėjimą suranda. Ir pats kartais pasiklysdavau Italijos gatvelėse, bet tik tuomet, kai keliaudavau ne kaip gidas, o kaip turistas. 

Turizmas anksčiau ir dabar skiriasi tuo, kad tais laikais daug kolektyvų keliaudavo nemokamai.  Profsąjungos parūpindavo kelionę ir kolūkiečių ar fabriko darbuotojų pilnas autobusas važiuodavo į kelionę. Ir nebūtinai jiems viskas būdavo įdomu, jie važiuodavo todėl, kad reikia važiuoti ir nemokamai veža. Važiuodavo tūkstantį kilometrų, kad pabaliavotų. Nuvyksti į miestą, kuriame galima daug ką pamatyti ir nei į vienas iš kolektyvo į ekskursiją neateina. Dabar, kai renkame grupes, žmonės nori kažką konkrečiai pamatyti.

Anksčiau turizmo po Lietuvą praktiškai nebuvo. Dvarus, bažnyčias pradėjo lankyti šiais laikais. Nepriklausomybės metais, kai įvyko turizmo lūžis, valdžia pamatė, kad reikia pristatyti Lietuvą, atsirado turizmo informacijos centrai. Pamatėme, kad Lietuva labai graži.

<...>

 Visą interviu skaitykite antradienio „Rokiškio Sirenoje“.