A. Vagonis: „Man politika – kaip krepšinio aikštelė: jei žaisdamas gauni į snukį, nereiškia, kad tave norėjo nužudyti“ (0)

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradėjo 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startavo rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Antanas Vagonis – ne toks, kaip visi. Vieniems – gerąja šio žodžio prasme, kitiems – neigiama. Tą patvirtina ir pats pašnekovas, pasakodamas, kaip Ramūnui Karbauskiui parodė vidurinio piršto kombinaciją, kaip Lietuvos Respublikos Seimo salėje ant kėdės paliko rinkinį dešrų bei atvirai dėstydamas apie savivaldybei parduodamų paslaugų antkainius ir kaip tapo „bebru“ – nebenaudingu.

Apie pradžią...

 – Priminkite, kiek metų jau esate politikoje?

– Ilgokai. Nuo 2001 metų.

– Ir beveik visą šį laiką su Socialdemokratais?

– Taip. Mano atėjimas į socdemus susietas su Juozo Tumo-Vaižganto mokykla. Tuo metu Rokiškio rajone intensyviai pradėjo kurtis partijų skyriai: Tvarkos ir teisingumo, Socialdemokratų, Darbo partijos. Dėl savo aktyvaus būdo, pasidariau partijų pakankamai „geidžiamas“. Mano pozicija buvo aiški: aš susiesiu save su ta partija, kuri padarys renovaciją mokyklai. Taip, va, be jokių skrupulų, kaip prostitutė, parsidaviau (šypsosi – aut. past.).

– O paskui pabėgot. Nebetiko ir nebepatiko?

– Nepabėgau. Aš tapau „bebru“ – tapau nepageidaujamu. Visoje šalyje buvo tokia situacija. Mano partijos bičiuliai, konkrečiai – Tadas Barauskas, pasakė Valerijui Rancevui, kad: arba aš išeinu iš partijos, arba socdemai jungiasi su konservatoriais ir taip suardo tuo metu buvusią valdančiųjų koaliciją. Jei išeinu iš partijos – senoji koalicija lieka ir mes pabaigiam tuos 4 metus dirbti. O aš labai norėjau iki galo atlikti savo pareigą

– Bet valdančioji dauguma vis tiek griuvo...

– Taip. Jie mane apgavo. Sakė vienaip, bet vis tiek padarė tą patį. Ir pagalvojo, kad būtų dar smagiau palikti mane vieną: „nuėmė“ mano vicemerą Egidijų Vilimą, savivaldybės administracijos direktorių V. Rancevą. Paliko vieną patarėją Inga Tidikienę. Ir aš likau toks vienas..., su Inga. Iš patikimų šaltinių sužinojau apie planą įvesti rajone tiesioginį valdymą. Nuvažiavau tiesiogiai pas Ramūną Karbauskį, kuris „tvarkė“ visus šiuos reikalus. Nors buvo kultūros komiteto pirmininkas, lyg ir, bet žinojom, kad jis yra „juodasis kardinolas“, kuris viską valdo. Ir R. Karbauskis man pasakė: „Nieko nebus. Bus pas jus įvestas tiesioginis valdymas.“

– Ir jūs tą sužinojot atviru tekstu?

– Taip. Tiesioginiu, atviru tekstu tiesiai iš R. Karbauskio. Aš dar kalbėjau, kad tokie veiksmai yra negerai demokratijai, rajono reikalams, bet jis paaiškino, kad toks yra susitarimas, kad jie pažadėjo tam tikriems koalicijos partneriams ir jiems brangus kiekvienas balsas.

– Ir Jūs likote vienas lauke karys...

– Taip. Tada aš maniau, kad tikrai pralaimėjau. Išeidamas iš R. Karbauskio kabineto pasielgiau truputį nekorektiškai, nes nesu visiškai standartinis... – R. Karbauskiui parodžiau vidurinio piršto kombinaciją, turėdamas mintyse tai, kad: nebus jums tiesioginio valdymo. O va kaip nutiko: tiesioginio valdymo iniciatoriai šiuo metu ir yra valdžioje...

– Gal tas veiksmas yra užfiksuotas?

– Manau, kad nėra, bet kartu buvo LR Seimo narys Jonas Jarutis. Jis matė.

 Darbas „ekstremaliomis“ sąlygomis

– Kaip jautėtės išduotas, apgautas? Dirbti vis tiek reikėjo, likote poste.

– Žiauriai blogai. Išduotas žmogus negali jaustis blogiau negu blogai. Tiesiog... Supratau, kad nebegaliu nieko padaryti, kad jie – jau valdžia. Toliau buvo tik imituojama demokratija. Kaip ir dėl Vaižganto mokyklos (J. Tumo-Vaižganto gimnazijos abiejų padalinių sujungimo viename pastate – aut. past.): tarsi, žiūrėkit, vyksta apklausos, tarybos nariai balsuoja, jie laisvi žmonės pasirinkti, ir visi supranta, kad prasmingiau yra turėti Vaižganto gimnaziją, bet susitarimas buvo kitoks... Tokie dalykai labai skaudūs. Bet buvau užsispyręs, kad turiu kovoti iki galo. Netikėtoj vietoj man padėjo tuometinis Teisingumo ministras. Mes darėm avantiūrą. Iki tiesioginio valdymo įvedimo Seimui reikėjo paruošti kažkokius teisės aktus, juos ruošė Teisingumo ministerija. Ir jie sakė: „Mums, žinokit, gėda. Antanai, kokia nesąmonė vyksta? Kaip atrodys? Ne karas, Rokiškis nenorit atsiskirti nuo Lietuvos. Kokie Šalčininkai būtų, norėtų atsijungti, tai dar kita situacija“. O dabar – tik dėl to, kad įstatymas, tarsi, leidžia įvesti tiesioginį valdymą rajone, jei aš, meras, du mėnesius negaliu paskirti vicemero ir savivaldybės administracijos direktoriaus. O man, tiesiog, trukdė. Fiziškai trukdė: balsavo prieš mano teikiamus kandidatus, tarybos nariai rašė atsisakymus. Aš turiu visus dokumentus. Ir viceministras sako man: „Galim padaryti tokį dalyką: galim vilkinti laiką, sakyti, kad vis trūksta dokumentų“. Tai buvo tokia avantiūra. Nes Rokiškyje mūsų, politikų, kova buvo „ant išsekimo ribos“: ar aš išseksiu, ar tarybai nusibos su manim tampytis.

– Priminkite, kiek laiko tai truko?

– Apie metus. Ir tai labai ilgas laikas, kai tau reikia dirbti, vykdyti projektus: statyti baseiną, biblioteką. Viena ranka dirbti, o kita ranka laikyti tarybą, kuri „pakelta“ rasti apie mane kažkokį kompromatą, nes reikia mane „nuimti“. Skundai tarnyboms, visokie raštai, kurių vieną net prokuratūrai atidaviau. Tą, kuriame dar neįvykus rajono tarybos posėdžiui, jau parašyta, kaip buvo: kad Vagonis kažko atsisakė, kažko nepadarė. Ir raštas jau pasirašytas tarybos narių, priklausiusių socialdemokratų, konservatorių partijoms ir koalicijai „Už laisvę augti“. Aš nusifotografavau ir perdaviau prokuratūrai, nes – kaip galima surašyti raštą , kaip vyko posėdis, ir net jį pasirašyti, kai posėdis dar tik vyks po kelių dienų. Ką, jie ateitį numato?

– Iš kur gavot šitą informaciją?

– Man parodė patį raštą. Atėjau į komitetų posėdį ir Irmantas Tarvydis sako: „Tai va, Antanai, gal tu, visgi, atsistatydink pats. Pažiūrėk, kokį mes raštą paruošėm: kad nepaskiri vadovų, kad nesusitvarkai“. Aš telefonu nufotografavau ir nusiunčiau juristei. Liepė man ištrinti nuotrauką, aš ją ištryniau, bet jau buvo nusiųsta. Paskui aš jos klausiu: „Kaip gali būti, kad šiandien – 22 diena, o jie jau surašė 25-os dienos data dokumentą ir jį pasirašė“. O gal bus visai net taip: gal aš pramiegosiu posėdį? Gal susirgsiu, o gal visai miręs būsiu...

 Tęsė darbus

– Taigi, tiesioginio valdymo įvedimo procedūras užvilkinot...

– Užvilkinom. Juk akivaizdu – tiesioginio valdymo įvedimas reikalingas buvo ne man. Jis buvo reikalingas minėtų partijų atstovams. Juos vedė noras mane „nužudyti“.

Paskui pats viceministras susitiko su rajono tarybos nariais, pasikalbėjo ir po pokalbio Gintaras Girštautas, T. Barauskas ir Andrius Burnickas atėjo pas mane: „Gerai, dirbkite iki galo, bet mes skiriame savo žmones“. Skyrė tada Nataša Aleksiejeva į administracijos direktoriaus vietą, vicemeru prikalbinau Stanislovą Dambrauską. Tai buvo žiauriai gera pergalė. Atsimenu, atėjau į kavinę pietų, „Rokiškio Sirenos“ žurnalistas priėjo prie manęs su kamera ir sako: „Laimėjai, nebeįves rajone tiesioginio valdymo. Nors žodį, kaip jautiesi, transliuojam tiesiogiai“. Atsisėdau prie pianino, nes nebuvo kur sėst, ir klausiu: „O jeigu aš padainuočiau?“ Sako: „Okey, ką nori, tą daryk“. Ir uždainavau. Nes tuos kovos mėnesius man buvo labai negera. Mane norėjome „suvalgyti“.

–  Jūsų performansas sulaukė nemažai peržiūrų.

– Nemažai. Bet kai su „Rokiškio Sirena“ sugalvojom padaryti reklamą imituojant automobilio vagystę, turėjom 40 tūkst. peržiūrų „YouTube“ kanale. Pažaidėm. O kaip puolė tada ant manęs opozicija...

– Bet Jūs ir esate ekscentriškas. Mero poste visi įpratę matyti santūrius asmenis, tikrai ne vagiančius automobilių...

– Dėl vagystės – aš nevagiu automobilių. Manau, kad yra visko. Manęs klausinėjo paskui, kodėl aš suvaidinau tą neigiamą herojų – jūs, gi, meras! Aš sakau: „O mano administracijos direktorius tai prievartautoją vaidina. Jis scenoje išprievartavo merginą“ (tuo metu savivaldybės administracijos direktoriumi buvo V. Rancevas, spektaklyje „Malyš“ vaidinęs rusų kareivį, kuris išprievartauja moterį – aut. past.). Ir ką? Kodėl jūs vaidybą traktuojate vos ne kaip gyvenimo įvykį. Jei taip pasielgtų bet kuris kitas žmogus, ir reakcija būtų kaip į kitą žmogų. Net jei Vytautas Vilys, būdamas meru, būtų suvaidinęs – nebūtų triukšmo. Va čia ir atsiranda esmė. Ne aš čia esu ypatingas, bet išskirtinio dėmesio susilaukdavau visada. Ta pati spauda man net nedavė 100 dienų mero poste – ėmė „talžyti“ iš karto. Tuos spaudos veiksmus vertinau, kaip demokratijos ir laisvo žodžio pergalę. Tada buvo skaudu, bet tai yra tikra demokratija. Nei vienoje darbovietėje nebuvau pilka palytė. Noriu padaryti gerai visur, bet nedarau to standartiškai.

 Mero standartai

– Norite to ar ne, politikai, net paprasti savivaldybės darbuotojai, labiau pastebimi ir stebimi...

– Ne. Tai jūs juos padarot tokiais. Jūs padarot žmogų „kažkokiu“ meru, biurokratu ar statula, kuris turi atitikti kažkokius nerašytus standartus ir lūkesčius. Turite įvaizdį, kad meras: su kaklaraiščiu, išdidžiai vaikščiojantis po savivaldybę, paduodantis, arba ne, ranką. Ir jums reikia mane pritraukti prie to įvaizdžio. Galime suvulgarinti viską... O meras gali ir paspirtuku ar dviračiu važinėti, kaip aš, kai buvau „Rokiškio komunalininko“ direktoriumi.

– Na, Jūs ir pats pasakėte: „nesu visiškai standartinis“. Vieni Jus myli, kiti – ne.

– Taip ir yra. Vieni myli, kiti nekenčia. Normalu. Tik tiek, kad tu gali suvaidinti santūrų, besišypsantį, bet pagarbos ir meilės žmogui nesuvaidinsi. Ir aš galvoju, kad tai, ką aš turiu, tai aš turiu laisvę. Nuo tarybinių laikų jaučiausi laisvas. Sakydamas, kad nevaidinu, meluočiau. Aš prisitaikau. Bet pagal mano asmeninį laisvės suvokimą, aš turiu teisę atvirai ir laisvai sakyti savo nuomonę. Dirbdamas meru aš pasakiau, kad Rimantas Velykis nieko nedirba ir yra tinginys. Maža to, dar trukdo dirbti ir man. Sakiau partijos nariams: „Duokit man kitą žmogų“. Ir man sako: „Ne, jo liesti negalima“. Nes buvo pasakyta, kad yra žmonės, kurių liesti negalima – paliesi, bus amen. Bet aš gi sakiau, kad esu laisvas, ir jei nemelavau, tai aš toks ir esu. Aš kartoju jiems: „Ne, jis tinginys. Nežiūrint į tai, kokio jis bebūtų svarbumo“. Na, nuo to karuselė ir prasidėjo... Nes paliečiau tą, kurio negalima buvo liesti.

– O Jūs pyktį ilgai laikote? Ar išvis nepykstat?

– Ne. Aš pykstu. Pyktis yra normalus jausmas.

 Apie draugystes ir pykčius

– Bet dabar ateinat į tarybos posėdį, spaudžiat ranką tiems, kurie, kaip sakėte, Jus išdavė. O santykiai su I. Tarvydžiu per šiuos merų rinkimus apskritai buvo itin glaudūs. Bet, prisiminkim kokie jie buvo Jūsų, kaip mero, ir „Verslo klubo“, kuriam vadovavo I. Tarvydis: nuo jo pykčio, jog nebendraujate su verslininkais iki grasinimų iškelti Kalėdų rezidenciją iš Rokiškio į Anykščius. 

– Netiesa, aš visada ateidavau, kiek kviesdavo. Diskutuodavau. Niekada jų nebijojau. Jie, „Verslo klubas“ su I. Tarvydžiu priešaky, man būnant meru neiškėlė „Kalėdų rezidencijos“, nors buvo grasinimų. O prie šito mero iškėlė... Gal buvo bandymų dėl festivalio (Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – aut. past.), kurį norėjo perkelti į Kupiškį. Prie manęs buvo visos Kalėdinės eglutės, visos šventės. „Verslo klubas“ su savo pykčiu ir su savo noru kažką parodyti, investuodavo didžiulius pinigus, darė šventes su fontanais ir fejerverkais. Japonų kovos mene yra filosofija, kada jėgą, kur eina į tave, panaudoji geram tikslui. Taip ir čia: jie visą energiją, skirtą parodyti, kokie jie geri, o aš – blogas, skyrė miestui. Atsimenu vieną Naujųjų metų renginį su vandens fontanais. Pabedinskas (LRT televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas – aut. past.) atėjo ir klausia: „Mere, ką toliau? Ką dar sugalvosite? Šitokia šventė“. Ir kaip jiems pikta – jie padaro, investuoja krūvas pinigų, o kalbina mane. Ne I. Tarvydį. Ir čia taip pat įvyksta persilaužimas. Nes niekas geriau nepasako apie žmogų, kaip laikas ir padaryti darbai. Gali sakyti, kiek nori, kad aš kovosiu, aš tave daužysiu, bet pamatęs, kad tu – stipresnis, ateinu ir duodu ranką pripažindamas tave. Viskas, gyvenam toliau.

– Taip susitaikėt su I. Tarvydžiu?

– Net ne tas žodis. Aš nebuvau ir susipykęs, pyktis buvo vienpusis. Aš juos mylėjau, o jie manęs nekentė. Į politiką žiūriu kaip į krepšinio aikštelę. Juk krepšinio metu mes pasistumdom... Politika nėra mano gyvenimas, politika yra man, tarsi, žaidimas. Aš pasiekiu savo tikslų, nes aš nuoširdžiai myliu žmones ir žinau, ko noriu šiam rajonui, žinau, kaip noriu, kad čia būtų. Ne tik sienos ir gatvės, bažnyčios grindys. Noriu ir geros atmosferos, kurioje aš gyvensiu.

– Bet gėrio sąvoką kiekvienas interpretuojame skirtingai... gal todėl ir kyla nesutarimai ir nesusipratimai?

–Būtent. Aš būsiu laimingas tik tada, kai šalia manęs esantys žmonės bus laimingi. Tu nori gėrio sau: turi namą ir mašiną, atostogauji Graikijoj, bet vaikštai vis tiek nelaimingas. Ir nesupranti kodėl, nes kažkas gal mažiau turi, o vaikšto išsišiepęs. Gobšus žmogus mano, kad bus laimingas, kai viską turės. Aš sakau, kad aš būsiu laimingas, kai jūs viską turėsite. O gobšiam žmogui sunku. Jis nesupranta to, ir jam nuolat atrodo sąmokslai: „Negali gi jis važiuoti šiaip sau į ministeriją taip dažnai. Kodėl jis keliasi naktį ir važiuoja? Reiškia, ir jam kažkas nubyra“. Bet nenubyra. Tau pavydi net nekonkretaus dalyko, bet pavydi laisvės bendrauti, laisvės mylėti, nenusivilti. Ir jei apie politiką – taip, aš pralaimėjau kartą, tai ko ten dar kartą eiti? Bet jei mes žiūrime į politiką, kaip į krepšinio aikštelę... Svarbu ne nenukristi nuo smūgio, o sugebėti nukritus atsikelti. 

 Pabandom iš naujo...

–Jei jau apie bandymus: kadenciją buvote meru, visko buvo... Norėjot antros kadencijos, bet antrame ture pralaimėjot R. Godeliauskui. Praėjo ketveri metai ir vėl bandėte laimę. Manote, ketverių metų žmonėms užteko, kad pamirštų tiesioginio valdymo grėsmę, Eriką Druskiną, netgi Jūsų ir Verslo klubo nesutarimus?

– Aš kažkaip nesusieju visko. Tai kas buvo – praeitis. Kaip ir sakiau: parkritus svarbu atsikelti. „Verslo klubas“ pykosi su E. Druskinu. Žiauriai. Mūsų pykčiai su „Verslo klubu“ prasidėjo kai aš tapau meru. Daug kam mano padaryta karjera buvo pakankamai netikėta. Kadangi iki tol buvo taip, jog viską „valdė“ verslo pasaulis, jie tarpusavyje susieti su savivaldybe ir rajono vadovais. Ir ateina žmogus, kuris sako: „Nebebus šitų susitarimų“. Kas susiję su kultūra – buvau prie folkloro ansamblio „Gastauta“ ištakų, bet padaro mane jos priešu. Kodėl? Nes man ant stalo pateikia falsifikuotus dokumentus. Aš sakau: „Žiauriai neetiškai elgiatės“, o Nida Lungienė mane pasiunčia toli... Aš, darbdavys, kviečiuosi į pokalbį ir rašau: „Prašau ateiti pas mane pokalbio“. Man atrašo: „Aš neturiu laiko, kai turėsiu – ateisiu“. Organizuoju komisijas. Bet pagrindinė priežastis – nebeleidau meluoti. „Verslo klubas“ užsikabino tik dėl to, kad buvom susipykę: „Aha, atleido Lungienę, „kalkim“ jam“. Nors nei ten jiems reikia, nei ten nereikia, bet turi priežastį kovoti prieš mane. Atsimenu, niekas nėjo vadovauti Kultūros centrui, nes visi prigąsdinti. Aš pats važiavau pas Rimvydą Pupelį, kalbinau, kad nors jis bandytų. Jis sutiko, bet iš kažkur atsirado ir tas Druskinas.

– Tai kalbos, kad Jūs E. Druskiną „atsivežėt“, pažinojot – neteisingos?

– Pirmą kartą pamačiau E. Druskiną tik per konkursą. Po konkurso tik išgirdau, kad „jis – įdomi asmenybė, bet smegenų turi“. Dar konkurse į direktoriaus vietą tada dalyvavo kažkoks vyras iš Kupiškio. R. Pupelį pakviečiau aš, bet į konkursą išvis atėjo su mintimi, daugmaž: „Aš įsivaizdavau, kad meras pakvietė tai jau aš čia kaip ir priimtas“ (juokiasi – aut. past.). O E. Druskinas atėjo pasiruošęs: su visokiomis lentelėm, perspektyvom ir jei tu nors kiek dalyvauji šitame demokratiniam žaidime ir kalbi apie sąžiningus konkursus, tai jis negalėjo nelaimėti... Nes taip pateikė medžiagą, kad mes žiūrėjom išsižioję.

– O kai pamatėte, ką jis daro?

– Atleidau.

– Dar ne iš karto... Dar dvejus metus mažiausiai jis „dirbo“

– Nes negalima atleisti iš karto. Jis ir nemelavo. Jis ėmėsi. Darė. Ir viską, ką darė, darė per pusę pigiau – sutvarkė finansus, daug gero padarė. Nežiūrint to, įvyko kaip įvyko. „Verslo klubas“ darė savo renginius ir samdėsi režisierius. Buvome konfrontacijoje su jais... Kaip supratau, E. Druskinas susipyko su „Verslo klubu“, kai „pavarė“ ant verslininkų. Ir pas mus su Eriku kažkas buvo. Kažkaip nelabai kultūringai pasielgė ir aš jam tą pasakiau. Jis supyko ir parašė pareiškimą, kad išeina iš darbo, nors po dviejų dienų – atsiėmė. Pasakiau, kad man tokių „bajerių“ nebus ir jį atleidau. Viskas. Čia nėra povandeninių dalykų. Tai – darbiniai santykiai. Man visokie kūrimai, kad mes ale draugai, aš net į Izraelį važiavau. Iš piršto laužtos pasakos.

– O turit tikrų draugų?

– Ne. Kas yra tikri draugai? Kurie tavęs dar neišdavė? Tai tokių beveik nėra.

 Tiesumas ir atvirumas

– Grįžtant prie atvirumo ir Jūsų laisvės sakyti ką galvojate: per tarybos posėdį Rokiškio rajono ligoninės direktoriui uždavėt tiesų klausimą apie kyšius imančius gydytojus. Kita vertus, paskui lyg ir užstojote jį. Tai koks santykis tarp Jūsų?

–Jei mes kada buvom krepšinio aikštelėj, ir žaidimo metu tu man į snukį kalei, aš gi po to nevaikštau visą laiką kartodamas: „Na... dėjai į snukį“. Ir nekeršiju.

– Bet kitą kartą pasisaugot.

– Taip. Jei aš į politiką žiūriu kaip į žaidimą, tai nereiškia, kad stuktelėjęs man jis norėjo mane nužudyti. Tiesiog, kovos metu, tiek tas pats I. Tarvydis, tiek T. Barauskas ar R. Martinėlis – taip, nebuvo šventi, bet aš nematau reikalo, jei kažkas kitas jam trinktelėjo, džiaugtis, kad dabar jį puola... Žinoma, lygiai taip pat nemanau, kad ligoninės vadovui šis mano klausimas buvo malonus.

 – Būtent. Todėl, ar, visgi, gavęs realią galimybę „trinktelėti“ atgal, ja nepasinaudojate? Juk šiuo atveju nepasakys direktorius: „Taip, gydytojai dar vis ima kyšius“.

– Jisai nepasakė ne. Į tiesų klausimą norisi tiesaus atsakymo. Ir vien dėl to, kad neatsakė ne, vadinasi, vyr. gydytojas šiandien dar nepasitiki savo kolektyvu ir todėl negali garantuoti. Manau, policijos komisaras iš karto galėtų pasakyti ne. Ir čia net galvoju apie tos moters pasisakymą vaikų ligų skyriaus klausimu: mes gyvenam laisvoj bendruomenėj, tai kodėl žmonės turėtų bijoti ir bijo? Kodėl mama negali pristatyti situacijos, kaip yra. Tik drąsi turi būti mama. Nes nežinau, gali rytoj susirgti mano vaikas... Kaip buvo su mokykla (J. Tumo-Vaižganto gimnazija – aut. past.). Kai kalbėjau su vaikais, jie sakė: mokytojai tyli, tėvai tyli, nes prisibijo. Nenori kalbėti, nes egzaminai artėja. Aš juos suprantu. Tai aš esu laisvas. Drąsus. Ir suprantu tuos, kurie nėra drąsūs.

 – J. Tumo-Vaižganto klausimas Jums itin skaudus. Sakėte sužinojęs apie jungimą prieš pat merų rinkimus ir kozirį laikėte antram rinkimų turui. Kodėl nekėlėt ir nedavėt smūgio iš karto?

– Vaižganto klausimas man labai jautrus. Aš visiškai netyčia nugirdau pokalbį – kaip reikėtų man „trenkti“, kad aš sutrikčiau. Taip, tai mano „kūdikis“, mano didžiausiais noras, kad ta mokykla vėl būtų gimnazija. Bet žmonės išsirinko valdžią ir žinojo, kaip bus. O aš, pralaimėjęs, neturiu švaistytis kumščiais.

 Apie ką kalbama?

– Kaip manote, ką turėjo minty R. Godeliauskas sakydamas, jog rinkiminės kampanijos metu buvo „nešvarių žaidimų“?

– Ne vieną kartą girdėjau tą frazę, kad yra naudojami nešvarūs dalykai. Bet tai vienintelis dalykas, kurio man nepavyko sužinoti. Pasakykite – kokie nešvarūs darbeliai yra padaryti dabartinio mero? Ar jį kur nors apšmeižė? Išjuokė? Nebūtais dalykais apkalbėjo? Vienintelis dalykas, kurį girdėjau, kuris buvo „iškeltas“, tai apie bananus. Jei ten tas purvas, sorry, aš tikrai ne prie ko. Na, gal palaikinau... (šypsosi – aut. past.). Manau, kad ši rinkiminė kampanija kaip tik buvo be purvo, įžeidinėjimų ar žmogaus menkinimo. Tai rodo, kad mūsų politikų kultūra užaugo. Bet ką purvino padarė Ramūnas Godeliauskas? Pasakykite pagaliau ką, kad žinočiau.  

 –  Blic klausimas: keisčiausia dovana, kurią gavote?

– Žvakidė iš Rūtos, kurią grąžinau. Kada nors papasakosiu savo memuaruose. O šiaip – aš nepriėminėju dovanų. Aš jas visada grąžinu. O pats Indijos atstovams vos nepadovanojau dešrų (juokiasi – aut. past.). Laimė, ambasados sekretorė užbėgo įvykiams už akių paklaususi, ar suruoštose dovanose nėra karvienos ar jautienos. Sakau: „Ką aš žinau“. Sako: „Jei sąraše yra įrašyta, tai bus įžeidimas“. Galvoju – ką dabar daryt? Iškroviau visus skilandžius, dešras ir palikau Seime ant kėdės (juokiasi – aut. past.).

 – Politiką lyginat su krepšiniu, tai – domitės juo?

– Šiaip nelabai domiuosi sportu. Nors kiekvieną rytą plaukioju baseine. Su a. a. Zenonu Akramavičiumi pažaisdavom lauko tenisą.

 – O kur Jūsų dviratis? Anksčiau dažnai matydavom gatvėse, dabar – nebe.

– Dviratis laukia vasaros, nes mane vilioja ilgos kelionės. Šiemet mūsų šeimos susitikimas vyks Nidoje, tad, greičiausia, minsiu ten.

 – Dėkoju už pokalbį.