„Adriic“ juvelyrika (į)kūrėja K. Falk kartu su papuošalais žmonėms nori dovanoti jausmą (0)

Technologijų ir masinio vartojimo amžiuje vis rečiau galima sutikti rankų darbo gaminių. Tad šiandien tampa beveik nesvarbu, kokį amatą puoselėja: velia apavą iš vilnos, ruošia puošnų maistą šventėms ar kuria papuošalus, jei visa tai žmogus daro savo rankomis, sulaukia aplinkinių pagarbos ir net nuostabos aikčiojimų. Rudenį Rokiškyje duris atvėrė juvelyrikos dirbtuvės – kraštietė Karolina Falk įgyvendino savo vaikystės svajonę: ėmėsi kurti vienetinius, išskirtinius papuošalus, paslėpusi juos po „Adriic“ juvelyrika pavadinimu. Nors studijoms po mokyklos mergina rinkosi gal tik siūlo gija su svajone susijusias specialybes (įgijo komunikacijos krypties išsilavinimą, gilinosi į fotografijos meną, marketingą), visgi likimas žmogų visada atveda ten, kur jis turi būti. Karolinos atveju – atgal į gimtinę įgyvendinti svajonės. Tad jaunoji juvelyrė „Rokiškio Sirenai“ papasakojo apie verslo pradžią, apie ateities perspektyvas ir potencialą, apie tai, ką reiškia rankomis gaminti papuošalą ir kaip jaučiasi jos klientai, žinodami, jog dėvi vienetinį gaminį.

– Internetinėje parduotuvėje yra labai gražus tavo prisistatymas ir atskleidžiama idėja, kodėl pasirinkai būtent šią kryptį. Tačiau vienas klausimas vis tiek iškyla – kodėl nusprendei tokį darbą dirbti gimtinėje? Tikėtina, kad didmiesčiuose toks verslas sektųsi geriau. 

– Viskas paprasta: Rokiškis – mano kraštas, mano namai, čia gyvena mano šeima ir visada žinojau, kad čia grįšiu. Baigusi studijas Vilniuje iš karto tą ir padariau. Aš negalėjau gyventi dideliame mieste, man buvo psichologiškai sunku. O dėl verslo sėkmės – kol kas dar sunku kažką vertinti („Adriic“ juvelyrika duris atvėrė tik rugsėjo mėn. – aut. past.), nes viskas yra pakankamai šviežia. Visgi šiais laikais tikrai apstu variantų ir galimybių dirbti visame pasaulyje. Tą jau pamačiau, nes darbus teko siųsti ir į užsienio šalis, ir į kitus Lietuvos miestus. Vedini skirtingų poreikių į dirbtuves-parduotuvę užsuka ir rokiškėnai: vieni prašo sutvarkyti senus papuošalus, kiti nori juos perdirbti ir iš jų pasigaminti kažkokį naują – aptariame individualius užsakymus, treti domisi ir ieško mano jau paruoštų vienetinių gaminių.

– Sakei, kad kurti papuošalus buvo tavo vaikystės svajonė. Kas nutiko, kad jos nesiekei iš karto? Gal tėveliai užginčijo tokį norą?

–  Tikrai ne. Mano šeima visada mane palaiko, skatina ir remia. Niekas nevaržė, niekas nedraudė būti juvelyre, tik aš pati tą norą jaunystėje nelabai transliavau ir baigusi mokyklą pasukau kitu keliu – įstojau į universitetą, įgijau daugybę skirtingų specialybių. Vis tik širdyje visada jutau, kad kažko trūksta, kad noriu kurti mažus meno kūrinius, savyje talpinančius jausmus, istorijas ir prisiminimus. Ir noriu visa tai daryti savo rankomis. Viso to tikriausiai nebūčiau pradėjusi, jei ne tam tikri gyvenimo įvykiai. Kai prieš porą metų gimė vaikelis, buvo sunkesnis gyvenimo laikotarpis: kartu su gražiais motinystės jausmais ir meile jam, atsirado ir nežinomybės jausmas, buvo tamsių minčių, kai nesuvoki, kas vyksta su tavimi pačia, galvoji, kad prarandi save. Prisidėjo ir kitų įvykių, privertusių suvokti, kad reikia išdrįsti daryti tai, apie ką visada svajojau. Viena vasaros kelionės prie Adrijos jūros tapo mano įkvėpimo šaltiniu ir praėjus vos pusmečiui po vaikučio gimimo išsiunčiau laišką į akademiją Vilniuje, kad noriu mokytis juvelyrės amato.

– Ar lengvas kelias buvo svajonės link?  

– Nelabai. Šiame etape taip pat buvo kalnų ir pakalnių, abejonių: gal nebandyti, gal tai – ne man, bet artimieji mane palaikė. Šiandien, prabėgus 7-eriems metams nuo grįžimo į Rokiškį ir dvejiems įtemptiems mokslų metams, mano svajonė yra išsipildyta. Įtempti jie buvo ne tik dėl iškylančių abejonių, bet ir dėl to, kad išvažiuojant į Vilnių namuose keletui dienų su tėčiu likdavo mažas vaikelis. Tačiau dabar esu laiminga galėdama daryti tai, ko troškau, nes jaučiu didžiulį džiaugsmą matydama, kai žmonės nešioja mano papuošalus, o šie tampa jų gyvenimo istorijos dalimi.

– Ką reiškia pavadinimas „Adriic“? Jo niekaip nesusietum nei su Karolina Falk, nei su juvelyrika.

– Jis yra simbolis, susijęs tiek su Adrijos jūra, prie kurios ilsėdamasi ryžausi žengti pirmąjį žingsnį, tiek su mano sūnaus Adrijaus vardu.

– Pakalbėkime apie patį amatą: kodėl norėjai gaminti būtent rankomis? Juk tai yra tikrai sudėtinga, o ir sugaišti kur kas daugiau laiko, nei gamyboje naudojant technologijas.

– Dirbu tradiciniais juvelyrikos metodais ir nenaudoju jokios masinės gamybos įrangos. Būtent dėl to, kiekvienas mano kūrinys yra unikalus, vienetinis ir neatkartojamas. Net jei, pavyzdžiui, žiedai atrodys identiški, jei tokie nebus, nes nerasite vienodų rankomis darytų įkalimų korpuse. Tad net ir bandant atkartoti tą patį dizainą, du visiškai identiški papuošalai, tiesiog, neegzistuoja – kiekvienas jų turi savitą charakterį, kaip ir žmogus, kuris jį nešios. Vykdant masinę papuošalų gamybą, juvelyrai 3D spausdintuvais atspausdina papuošalų modelius ir tada jų prigamina tiek, kiek jiems reikia ir skirtingų dydžių.

– Šiek tiek noriu įsiterpti, bet ar teisingai suprantu potekstę, kad kai tu pagamini kažkokį žiedą, jį turi tik vieno dydžio ir papuošalas turi, tiesiog, sulaukti to „savo žmogaus“?  

– Taip. Kiekvienas mano kuriamas papuošalas gimsta galvoje kaip idėja, o vėliau – rankose, įgydamas formą, kūrėjo šilumą ir energiją. Jis yra unikalus. Buvo atvejis, kai žiedas laukė savo šeimininkės tikrai netrumpai. Man, asmeniškai, jis buvo labai gražus, nors aišku, skonis draugų juk neturi (juokiasi – aut. past.), tačiau niekaip neatsirado žmogus, kuriam jis tiktų, nors besimatuojančių tikrai netrūko. Ir visai netikėtai užsuko moteris, kuri užsidėjusi net pati nustebo, kaip idealiai jai jis tiko. Be abejo jį nusipirko. Gamindama papuošalus aš nesiekiu jų padaryti tobulų. Aš noriu, kad jie būtų patogūs, praktiški ir juos dėvintis žmogus jaustųsi gerai. Ir noriu parodyti, kad ir pati moteris neturi būti tobula, ideali, o ji turi pati gerai jaustis savo vidumi.  

– Jei tavo kurtiems papuošalams kartais tenka luktelėti savojo žmogaus, tai ar dažnai rokiškėnai kreipiasi su savomis idėjomis, prašydami, pavyzdžiui, iš atneštų senų papuošalų pagaminti kažką šiuolaikiško?

– Mano veiklos pradžioje tikrai buvo nemažai atvejų, kai atėję žmonės prašydavo kažką pataisyti ar perdaryti ir aš imdavausi. Bet tai – sudėtinga, nes reikia labai geros kokybės medžiagų. O atnešdavo ir labai senų papuošalų, kurių sudėtyje – neaišku kas, nors įkalta gal ir labai aukšta praba. Tokiu atveju iškyla bėdų, nes išlydžius papuošalą susimaišo daug įvairių metalų ir naujas papuošalas gali net nebeatitikti tos buvusios prabos. Taip pat neaišku, ar gerai išsilankstys tas naujai paruoštas metalas. Suprantu, kad senieji papuošalai neretai žmonėms turi didelę emocinę reikšmę, tad stengiuosi paieškoti, pasiūlyti kažkokių sprendimų: gal tiesiog pabandyti senąjį nuvalyti, atnaujinti, o gal pagaminti kažką mažesnio, kas tikrai gali būti geresnės kokybės. Su mano gaminamais papuošalais situacija yra visai kitokia: aš naudoju 99 proc. auksą ir sidabrą, tad esu garantuota už gaminių kokybę ir, kad įkaltos prabos bus tikrai teisingos. Nėra taip, kaip gal kartais galvojama apie juvelyrus, jog šie perka kažkokį jau prabuotą laužą, jį lydo ir gamina papuošalus. Aš perku gryną metalą – sidabro granules, pati atsisveriu ir išlydžiusi maišau su ligatūra pagal norimą papuošalo prabą. Sumeluoti čia nepavyks ir dėl to, kad visi mano darbai prabuojami Lietuvos prabavimo rūmuose. Pagamintus papuošalus siunčiu ten ir tik specialistams patikrinus, ar tikrai sudėtis atitinka gaminio aprašą, jie įkala prabą ir uždeda žymimuosius ženklus. Neprabuotų papuošalų pardavinėjimas yra nelegalu...

– Kiek laiko trunka rankomis pagaminti papuošalą? Žinoma, daug kas priklauso nuo papuošalo sudėtingumo, tačiau – apytiksliai?

– Tai priklauso ne tik nuo papuošalo sudėtingumo (šypteli – aut. past.), bet ir nuo idėjų galvoje atsiradimo. Kartais ištinka kūrybinis blokas, kai sėdi, galvoji, bet nieko nesugalvoji. Tokiais atvejais prisimenu dėstytojo žodžius, kad geriausias būdas – atsitraukti ir leisti sau atsipūsti. Niekada savęs nespaudžiu ir dirbti sėdu kupina gerų emocijų, nes tikiu, kad visą savo energiją galiu per metalą perduoti papuošalą nešiosiančiam žmogui. Juk metalas viską labai sugeria. Bet kai jau prasideda procesas: išsilydau metalą, pasidarau juostelę ir iš jos galiu pagimti tris žiedus. Jeigu paprastesni, kalinėti ranka, tai jo gamyba užtrunka apie tris valandas. Nekalbu apie tuos, kurie puošiami brangiųjų akmenų akutėmis ar gaminami naudojant vaško techniką. Šie du metodai užtrunka ilgiau: jeigu reikia akutės, turiu pagaminti ir ją laikantį krepšelį ar vadinamąsias kojeles, o apdirbant vaško technika prisideda dar įvairių papildomų darbelių. Kaip jau minėjau, visi gaminiai keliauja prabuoti, tad nuo idėjos galvoje iki eksponavimo ant stalo praeina keletas savaičių.

– Iš pirmo žvilgsnio tavo darbo vieta atrodo lyg automobilių servisas – gausu panašios įrangos, o klausant tavo pasakojimo, juvelyro darbas pasirodo itin įdomus, kūrybiškas ir reikalaujantis nemažai įvairių sričių žinių...

– Netrūksta čia ir statybininkų įrankių (juokiasi – aut. past.)... Aš pati savęs dar nedrįstu vadinti juvelyre. Gal – tik pradedančia kūrėja, kuri kol kas kuria minimalistinio stiliaus papuošalus. Aišku, visko iš karto, vos tik pradėjus, neparodysi, o laikui bėgant gal kažkas keisis. Aš noriu labiau dirbti su pačiu metalu, stengtis iš jo „išlaužti“ kiek įmanoma daugiau. O kalbant apie darbui reikalingas žinias – tikrai reikia išmanyti įvairias sritis. Ypač šiame darbe gausu matematikos.

– Pokalbio eigoje sakei, kad visi tavo papuošalai turi kažkokią idėją, mintį. Ar juos įsigyjantiems žmonėms pasakoji, ką jautei ir ką nori perduoti šiuo, jų išsirinktu papuošalu? 

– Visada. Jei tik žmogus parodo susidomėjimą, papasakoju ir daugiau: apie patį gamybos procesą, aprodau savo nors ir nedideles dirbtuvėles, nuo ko pradedu ir kur užbaigiu. Būna surašau klientams ir apie tuos pačius integruotus akmenis: ką jie energetiškai suteikia žmogui. Arba jeigu būna kažkoks individualus darbas, parašau kokie motyvai naudoti jam sukurti: baltų, keltų laikų motyvai, nes tais laikais buvo tokios formos. Aišku, dalis žmonių į papuošalą pažiūrės iš tos techninės pusės, kiti gal net nesusidomės. Bet aš noriu padovanot savo jausmą, tai, ką įdėjau gamindama papuošalą ir parodyti, kad tai kažką reiškia: pagaminta kažkas su konkrečia mintimi, tarkim, dėvi sėkmės simbolį ar dar kažką. Mano siekis, kad jis gerai jaustųsi nešiodamas mano darbą.

– Kol kas – verslo, veiklos pradžia, tačiau sakoma, jog blogas tas verslininkas, kuris neturi ateities vizijų. Ar pati jau pagalvoji apie kažką daugiau?

– Jei omenyje turite kažkokią plėtrą, tai paatvirausiu, kad ši veikla yra brangi veikla, kuriai vykdyti ir vystyti yra reikalinga speciali, nepigiai kainuojanti įranga, aparatai. Laikui bėgant gal kažką pavyks daugiau įsigyti, tačiau tam reikia nemažai investicijų. Ypač, jei nori, kad įranga būtų kokybiška ir tarnautų ne vienerius metus. O dėl pačios veiklos pobūdžio – kartais jau sukirba mintis apie galimybę kažkokioms edukacijoms vystyti. Nes žmonės rodo susidomėjimą mano dirbtuvėmis, aš jiems papasakoju, kaip gimsta mano papuošalai, tad kodėl ne? Bet dar turiu padirbėti, kad galėčiau jau edukuoti ir kitus. Gal moterims ir patiktų sužinoti, kaip gimsta jų papuošalai.

– Labai ačiū už itin įdomų, informatyvų ir tokį smagų pokalbį.