Moterišką Rokiškio PASPC „šeimisčių“ būrį papildė vienintelis komandos vyras K. Trukšnys (0)

Antroji vasara Rokiškio Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (PASPC) direktorei Danguolei Kondratenkienei yra sėkminga specialistų paieškos rezultatais. Pernai rudeniop direktorė rokiškėnams pristatė net dvi naujas centro Šeimos gydytojas, o šiai vasarai įpusėjus, pakvietė tapti naujo, jauno specialisto Kasparo Trukšnio pacientais. Savaitės pradžioje – liepos 14 d. – prie darbo stalo Rokiškio PASPC sėdęs medikas sako, jog jei nebūtų čia, gal būtų tapęs mokslininku ar – orlaivio pilotu...

Komplektas – pilnas

Mokslus tik ką baigusį naują centro specialistą, jauną darbuotoją, pasveikinusi direktorė D. Kondratenkienė šyptelėjo, kad atėjus K. Trukšniui, šiai dienai Šeimos gydytojų yra užtektinai. Visgi pašnekovė neslėpė – būti itin ramia negali, nes centre dirba 2-3 jau pensinio amžiaus sulaukę specialistai, kurie bet kada gali pasakyti, kad išeina iš darbo.

„Kol kas jie dirba, apie išėjimą nekalba, tačiau kiekviena diena yra nenuspėjama. Džiaugiuosi, kad specialistai dar dirba, dar nori dirbti, jaučia ir pacientų pasitikėjimą. Šiandien dėl Šeimos gydytojų esame jau ramesni – jų užtenka, o kolektyvą mielai papildytume keletu bendrosios praktikos slaugytojų. Šiuo metu esame paieškose – derybose“, – apie PASPC komandos sudėtį kalbėjo D. Kondratenkienė.

Grįždama prie pokalbio apie naująjį darbuotoją K. Trukšnį, vadovė sakė apie jį sužinojusi prieš trejus metus ir visą šį laiką palaikiusi ryšius, primindavusi kvietimą grįžti dirbti į gimtąjį kraštą.

Svarstymų buvo įvairių

Apie sprendimą grįžti gyventi Rokiškyje, apie tai, kuo būtų, jei nebūtų mediku ir ar gydytojo Trukšnio pavardė siejama su puikiaisiais krašto gėlininkais Trukšniais iš Kavoliškio, „Rokiškio Sirenos“ skaitytojams atskleidė vos pirmadienį nuosavą darbo kabinetą Rokiškio PASPC gavęs jaunasis specialistas K. Trukšnys.

– Medicinos mokslai trunka ilgiau, nei pasirinkus kitas specialybes. Ar visada norėjote būti gydytoju?  

– Man mediko specialybė visada atrodė kilni, garbinga ir prasminga. Negaliu pasakyti, kad nuo vaikystės norėjau ar svajojau būti gydytoju, tačiau visada šiuos žmones labai gerbiau. Galbūt tai šiek tiek lėmė mano apsisprendimą. Per gyvenimą tikrai buvo įvairių pamąstymų, kuo tapti: pavyzdžiui, matematikos mokytoju, mokslininku ar orlaivio pilotu. 

– Visos – išties įdomios, tad kodėl sudomino būtent ši profesija? 

– Aš šią profesiją matau kaip itin prasmingą. Man patinka visos profesijos, kurios sukuria ne tik materialinę naudą, bet duoda kažką pasauliui bei tau pačiam. 

– Ar renkantis studijas turėjote planą B: jei nebūtumėte mediku, kokios specialybės atstovas būtumėte?

– Kaip minėjau, mane domino mokytojo specialybė: matau labai daug pliusų šiame darbe. Orlaivio piloto specialybė buvo vienas iš pasirinkimų, tačiau nuo jos atkalbėjo mano mamos giminaitis. Pirmais metais po mokyklos teko studijuoti ir biochemijos specialybę, nes nepavyko įstoti Vilniaus universiteto (VU) medicinos fakultete į nemokamą studijų vietą. Mokamos studijos man atrodė per didelė finansinė našta. Kitąmet perlaikęs du valstybinius brandos egzaminus jau įstojau į Valstybės finansuojamą vietą. 

– Kurie šeimos daktaro specialybės aspektai teikia didžiausią džiaugsmą?

– Mane labai džiugina šios specialybės platumas. Norėjau kažko, kas nebūtų koncentruota į mažą ligų grupę, nes mano tikslas visada buvo medicina plačiąja prasme. Norėjau būti toks žmogus, kuris visada galės kažką patarti artimiesiems ar draugams, jeigu kiltų kokių klausimų. Taip pat, aišku, smagu matyti grįžtamąjį ryši iš žmogaus: tu seki pacientus keletą, o gal net keliasdešimt metų. Ne taip, kaip priėmimo skyriuje, kur suteiki pagalbą pacientui ir daugiau jo pamatyti tau turbūt neteks.

– D. Kondratenkienė sakė, jog su Jumis kontaktavo beveik 3 metus – visą laiką kvietė grįžti dirbti į gimtinę. O ar Jūs svarstėte kitas darbo vietos alternatyvas? Jei taip – iš ko rinkotės ir kas, visgi, nulėmė sprendimą grįžti namo?

– Alternatyvų buvo, kadangi tuo metu visoje Lietuvoje šeimos gydytojų paklausa buvo tikrai didelė. Pasiūlymų sulaukiau ir iš Žemaitijos, kai kurie dėstytojai kalbino pasilikti Santariškėse (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos – aut. past.). Lemiamą žodį apsisprendimui, be abejo, tarė žmona: Rokiškis jai jau buvo šiek tiek pažįstamas, be to, kurį laiką jau svarstėme išmėginti gyvenimą mažesniame mieste.

– Pats esate tikras rokiškėnas ar kilęs iš kurios nors rajono gyvenvietės? 

– Esu grynakraujis rokiškėnas, tačiau didelę vaikystės dalį praleidau Raupių kaime, esančiame už Juodupės, pas močiutę ir senelį. 

– Dalis jaunų žmonių vengia grįžti į gimtinę dėl keleto priežasčių: čia nebelikę draugų, pažįstamų; rajone nebus ką veikti po darbo, maža veiklos. Ar Jūs apie tai svarstėte važiuodamas atgal į Rokiškį? 

– Mes su žmona buvom apsitarę, jog norim bent jau pabandyti pagyventi mažesniame mieste nei Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Oponavo faktai, kad čia – daug ramiau, mažiau triukšmo, taršos, tarsi gyvenimas juda lėčiau. Nesame labai aktyvaus laisvalaikio mėgėjai, todėl mažas veiklų pasirinkimas po darbo mūsų labai negąsdina. Tikrai gaila, kad didžioji draugų dalis visgi gyvena Vilniuje ar Kaune, tačiau turime keletą draugų, likusių ir Rokiškyje. Tikimės, kad laikui bėgant jų grįš ir daugiau. 

– Šeimos gydytojų paklausa šalyje didelė: gal pasidalintumėte patirtimi, kaip gydymo įstaigos „vilioja“ medikus atvykti dirbti pas juos? Ar esate girdėjęs kokių nors tikrai išskirtinių, įdomių, nekasdieniškų pasiūlymų?

– Negaliu išskirti kažkokių mažai žinomų būdų, naudojamų tikslui pasiekti. Visoje Lietuvoje, išskyrus kelis didžiausius miestus, neretai siūlomos tam tikros išmokos ar stipendijos, kad gydymo įstaigos prisiviliotų jaunus specialistus. Dažniausiai tai yra savivaldybės priedas perkant nekilnojamąjį turtą. Kitiems, kurie studijuoja rezidentūrą savomis lėšomis, siūloma apmokėti rezidentūros studijas, kad po mokslų specialistas grįžtų padirbėti pas juos.

– Kokių lūkesčių vedinas prisijungėte prie Rokiškio PASPC kolektyvo? 

– Lūkestis buvo grįžti ir būti geru šeimos gydytoju, stengtis kiek įmanoma geriau atlikti savo darbą, padėti žmonėms, tačiau tuo pačiu ir nenualinti savęs. Man visada atrodydavo, kad žmonės mažesniame mieste yra paprastesni ir nuoširdesni, tokių pacientų ir norėčiau. Be to žinojau, kad kolektyvas yra labai nuoširdus ir šiltai mane priims.

– Nors darbe esate vos keletą dienų, bet gal jau galite įvertinti ir pasidalinti pirminiu įspūdžiu asmeninėje darbo vietoje nebe kaip rezidentas, o kaip Šeimos gydytojas? 

– Kadangi visą atsakomybę už sprendimų priėmimą dabar jau turiu prisiimti aš, noriu atidžiai pasižiūrėti į paciento istoriją ir tai užtrunka nemažai laiko. Kol kas galiu pasakyti tiek, kad iš pirmo įspūdžio bent jau kurį laiką numatytu metu pavalgyti pietų bei grįžti namo turbūt nepavyks (šypteli – aut. past.). 

– Sakote žinojęs, kad Rokiškio PASPC kolektyvas priims Jus šiltai ir maloniai. Spėju, kad esate atlikęs čia rezidentūrą ar buvote „apsižiūrėti“, pasikalbėti su dirbančiais specialistais?

– Taip, teko čia padirbėti 2 mėnesius rezidentūros metu. Norėjau susipažinti su darbo sąlygomis, krūviais, kolektyvu bei darbo specifika mažesniame mieste. Dirbau su gydytoja Diana Patapova: lenkiu galvą prieš šią gydytoją. Ji tikrai yra nuostabi savo srities specialistė, labai nuoširdžiai rūpinasi pacientais, visada stengiasi jiems suteikti geriausią įmanomą pagalbą. Apskritai visas kolektyvas Rokiškio PASPC yra labai šiltas, su visais randame bendrą kalbą. 

– Esate vienintelis vyriškis moteriškame Šeimos daktarių kolektyve: gal sulaukėte kokios ypatingos sutiktuvių staigmenos ar gal ateityje tikitės kokių nors „nuolaidų“ iš kolegių? 

– Iš tiesų, Rokiškyje šeimos gydytojų vyrų su žiburiu nerasi (šypteli – aut. past.), bet juk Laibgalių apylinkės gydytojas Vladimiras Tichonovas taip pat yra Rokiškio PASPC komandos narys. O iš kolektyvo gavau puikią staigmeną pirmos dienos proga – puokštę gėlių ir gertuvę su Rokiškio PASPC simbolika. Nuolaidų iš kolegių šeimos gydytojų tikrai nesitikiu, bet noriu su visomis palaikyti gerus darbinius santykius. 

– Gal papasakotumėte šį tą asmeniškesnio: kuo domitės-užsiimate laisvalaikiu, kas Jus motyvuoja veikti, koks mokinys buvote mokykloje ir studentas studijų metu?

– Esu ganėtinai neįdomus žmogus laisvalaikio prasme. Turiu keletą hobių, tokių kaip: žvejyba, pokeris, stalo žaidimai, knygų skaitymas, tačiau labiausiai vertinu laiką, praleistą su žmona. Man visiškai nesvarbu, ką veikiam: ar einam pasivaikščioti, ar į žygį, ar žiūrime filmą – mūsų laikas kartu visada suteikia daugiausiai džiaugsmo. Prisiminus mokyklos laikus, manau, buvau geras mokinys, bent jau taip sakydavo mokytojai – linkėjimai chemijos mokytojai Danutei Ramanauskienei. O studijų metais įrodžiau sau, kad tikrai daug galiu – studijas baigiau aukščiausiu įmanomu pasiekimu „Magna Cum Laude“ magistro diplomu. 

– Paskutiniai du klausimai: kiek Jums metų ir ar Trukšnio pavardė siejama su garsiaisiais mūsų krašto gėlininkais iš Kavoliškio?

– Man 28-eri, o gerieji Kavoliškio gėlininkai yra mano pusbrolis ir jo mama. 

– Labai ačiū už skirtą laiką ir linkiu lūkesčių išsipildymo!