Apie „baubus“ - psichiatrijos ligoninę ir psichikos ligas – su Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktoriumi Algimantu Liausėdu (0)

Atviros psichiatrijos mėnuo Lietuvoje vyksta jau 10-tą kartą. Tai laikotarpis nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 10 d., kada minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Ta proga ryžomės praverti įvairiais mitais apipintos Rokiškio psichiatrijos ligoninės duris. Beveik 19 metų šiai gydymo įstaigai vadovauja Algimantas Liausėdas, kuris kas 5-erius metus pasitikrina savo tinkamumą pareigoms ir vėl toliau sėkmingai dirba. „Rokiškio Sirenai“ jis papasakojo apie šiuolaikinę psichiatriją bei save.

Ypatinga ligoninė

Dar anksčiau, domintis teismų nagrinėjamų bylų tvarkaraščiais, dėmesį patraukė didelis nagrinėjamų teikimų dėl priverčiamojo gydymo taikymo kiekis Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose.

Tokią šio teismo specifiką lėmė tai, kad viena iš Rokiškyje įsikūrusios psichiatrijos ligoninės veiklų – priverstinis priverčiamųjų medicininių priemonių taikymas asmenims, padariusiems visuomenei pavojingas veikas ir teismo pripažintiems nepakaltinamais, gydymas. Tokias paslaugas visos šalies gyventojams ši ligoninė teikia vienintelė.

Iš viso rugsėjo 27 d. duomenimis, tuo metu čia buvo gydomi 405 pacientai, iš kurių 365 laiką psichiatrijos ligoninėje leidžia priverstinai pagal teismų nutartis.

Gydomi ne tik priverstinai

Ligoninėje gydomi ne tik visuomenei pavojingas veikas padarę asmenys, bet ir pacientai iš Rokiškio bei gretimų rajonų (Zarasų, Anykščių, Biržų, Kupiškio), kurie susiduria su įvairiais psichikos sunkumais, tačiau čia atsidūrė ne teismo sprendimu, o greitosios medicinos pagalbos siuntimu, savo arba artimųjų sprendimu, supratus apie pagalbos reikalingumą.

Tokiems pacientams skirtas vienas 50 vietų bendrosios psichiatrijos skyrius. Kitus skyrius saugo apsaugos tarnyba ir be teismo sprendimo pacientai jų palikti negali, juose asmenys gydomi bendro, sustiprinto ir griežto stebėjimo sąlygomis. Iš viso ligoninėje yra 8 klinikiniai struktūriniai padaliniai.

Vaistais „nešeria“

Visuomenėje vis dar pasitaiko fantazavimų, kad Rokiškio psichiatrijos ligoninėje priverstinai gydomi žmonės laiką leidžia už grotų ar ištisai miega, kita fantazija – jie ištisai agresyvūs, laksto koridoriais. Ligoninėje, bent jau administracijai skirtoje pastato dalyje – išskirtinai jauku.

Ligoninės direktorius A. Liausėdas sako, kad dažnai priverstinai gydomų ligonių susirgimai yra tokie, kad jie iš tiesų gali elgtis agresyviai bei nenuspėjamai, todėl personalas visada turi apie tai prisiminti ir stengtis kuo geriau pažinoti pacientus ir jų susirgimus. Tik grotų, ištiso gulėjimo lovose bei nuolatinio „šėrimo“ vaistais nėra.

„Nustebsite, bet pas mus ligoninėje yra tokių pacientų, kurie apskritai negauna vaistų“, – sakė A. Liausėdas. Pasak ligoninės vadovo, tokie žmonės dažniausiai turi asmenybės patologiją arba protinį atsilikimą ir medikamentinis gydymas jų atveju gali labiau pakenkti nei pagelbėti. Jiems taikoma socialinė pagalba, lavinimas, užimtumo ar darbo terapijos, relaksaciniai ar kiti užsiėmimai, kartais - psichoterapija.

Trys stebėjimo lygiai

Ligoniai yra stebimi, bet tai nereiškia, kad jie laikomi už grotų arba surišti tramdomaisiais marškiniais, kurių, beje, ligoninėje nėra apskritai. Jeigu ligonis gydosi bendro stebėjimo sąlygomis, jo buvimas šioje ligoninėje yra toks pat, kaip ir visose psichiatrijos ligoninėse. Tokie ligoniai tik negali palikti ligoninės teritorijos nelydimi personalo.

Skyriaus dienotvarkėje numatytas jų pasivaikščiojimo lauke laikas. Griežto stebėjimo sąlygomis gydomi ligoniai negali išeiti iš savo palatos, kada nori. Tai yra sunkiausiomis ligomis sergantys pacientai, kurie stebimi atidžiau ir pasivaikščioti lauke išeina tik su prižiūrinčiu darbuotoju. Sustiprinto stebėjimo sąlygos yra tarpinis variantas.

Gali užsibūti metų metais

Ar ilgai šioje ligoninėje gydosi pacientai? Juk dažniausiai, kas pusę metų peržiūrint priverstinio gydymo reikalingumą, jis vis tęsiamas. Teko girdėti, kad ligoniai čia išbūna metų metais.

„Tai, kiek laiko žmogus pas mus gydysis, priklauso nuo ligos sudėtingumo bei asmens socialinio pavojingumo – tai nusprendžia teismas, įvertinęs tiek medicininius, tiek teisinius kriterijus. Pvz., yra asmenų, kurie psichiatrijos įstaigose laiką leidžia nuo 1969 metų. Tai – ypatingi atvejai, bet jie yra įmanomi“, – pasakojo ligoninės direktorius. Tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad ligonis nėra pavojingas sau ar visuomenei, pasiūloma priverstinį gydymą tęsti, lankantis psichikos sveikatos centre. Įdomi detalė – peržiūrint priverstinio gydymo ligoninėje būtinumą teisme, posėdžiuose privalo dalyvauti ir pats ligonis, išskyrus atvejus, kai jis pats to atsisako, arba jeigu yra ligos paūmėjimo būsenoje.

Baltarusijoje – kitoks požiūris

A. Liausėdas papasakojo, kad neseniai jam teko dalyvauti bendrame projekte su Baltarusija ir Latvija.

„Buvome labai nustebinti, kai Baltarusijos psichiatrijos ligoninėje pamatėme visus pacientus vilkinčius pižamas ir gulinčius lovose. Pas mus jau kelias dešimtis metų to nebėra. Manyčiau, tai toks sovietinis požiūris, kad ligoniui yra gerai tada, kai jis guli lovoje ir nieko nedaro. Mūsų užduotis – kad ligonis tobulėtų, sveiktų, o ne gulėtų. Visi mūsų darbuotojai stengiasi, kad ligoniai kuo daugiau judėtų ir užsiimtų kokia nors veikla“, – A. Liausėdas pasakojo apie nuo sovietinių laikų įvykusius pasikeitimus psichiatrijoje.

Kiek leidžia pacientų būklė, daugiausia vyksta socialinis darbas, įvairios užimtumo veiklos, bendravimas su specialistais – psichologais, slaugytojais, ergoterapeutais, užimtumo ir meno terapeutais, socialiniais darbuotojais ir kt., o medikamentinis gydymas užima vis mažesnę dalį.

Trapi riba tarp ligos ir sveikatos

Su ligoninės direktoriumi daug kalbėjome apie psichikos ligas ir jų stigmatizavimą.

„Klausimas, kas yra norma ir kas yra sveika psichika. Sveikos psichikos apibrėžimų iš tiesų gali būti daug“, – apie sergamumą psichikos sutrikimais kalbėjo ligoninės direktorius.

Pasak jo, imant pasaulinę statistiką, 10 proc. žmonių turi vienokių ar kitokių psichikos sutrikimų. Iš jų 1 proc. ligonių diagnozuojama šizofrenija, sunki psichikos liga. Vis tik ši statistika gali būti netiksli, kadangi remiamasi vien tais duomenimis, kiek blogai pasijutę pacientai kreipiasi į gydymo įstaigas. Yra ir tokia problema, kad turintys rimtų psichikos sutrikimų žmonės yra nelinkę kreiptis į gydytojus, nepripažįsta sergantys bei gydytis nesutinka, net raginami artimųjų. Su tokiais žmonėmis kyla daugiausiai problemų.

Požiūris keičiasi

A. Liausėdas sako, kad psichiatrija nuo tų laikų, kai jis pradėjo eiti Rokiškio psichiatrijos direktoriaus pareigas 2003 metais, gerokai patobulėjo. Požiūris keičiasi. Tam talkina visuomenės informavimas, kas tai yra psichikos ligos – kad tai yra tokios pat ligos, kaip ir daugelis kitų.

Galbūt tai suvokę, dabar daugiau žmonių pripažįsta savo ligą ir patys kreipiasi į specialistus, kas anksčiau buvo laikoma gėda. Nemažai įdėta pastangų ir į savižudybių prevenciją, tai duoda pastebimų rezultatų, nes savižudybių statistika įgijo aiškią mažėjimo tendenciją, kai buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ėmėsi priemonių, kad psichotropiniai vaistai nebebūtų laisvai, be recepto, parduodami, būtų mažinamas alkoholio prieinamumas.

Įmanoma susigyventi

Yra psichikos ligų, kurių visiškai išgydyti neįmanoma. Šiuos žmones tenka išmokyti gyventi su savo liga. Pavyzdžiui, asmenybės sutrikimus koreguoti įmanoma, tačiau sudėtinga, ilgai trunka. Tokiais atvejais veiksmingiausia elgesio terapija, psichoterapija, būtinas individualus darbas su pacientu. Dažniausiai žmogus turi išmokti gyventi su savo patologija. Šizofrenijos diagnozė taip pat nėra negailestingas nuosprendis – priklauso nuo ligos pobūdžio, bet įmanomos ilgalaikės remisijos, kai pacientas beveik niekuo neišsiskiria iš kitų ir gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

Simptomas – dar ne liga

Ligoninės direktorius pastebėjo ir tai, kad bet kuris psichiatrijos simptomas (įskaitant net haliucinacijas ar kliedesius) gali atsirasti ir sveikam žmogui, susidarius tam tikroms sąlygoms. Tokiais atvejais gydytojai psichiatrai vertina simptomų visumą, o ne atskirus simptomus. Pavyzdžiui, streso atveju įmanomi įvairūs reagavimo būdai, kuriuos paprastai galima įvardinti kaip kovą, bėgimą arba sustingimą. Kaip žmogus reaguos, susidūręs su netikėtomis aplinkybėmis, pavojaus akimirką, priklauso nuo daugelio faktorių – asmenybės struktūros, aplinkos, sąlygų.

Daugiausiai nusikalsta ne ligoniai

Paneigtas ir mitas, kad visi psichikos ligoniai yra pavojingi.

„Daugiausiai nusikaltimų padaro psichiškai sveiki žmonės. Juk laisvės atėmimo vietose yra apie 6 tūkst. atliekančių bausmę, o mūsų ligoninėje priverstinai gydomi tik 365 ir nebūtinai dėl smurtinių nusikaltimų. Tik labai nedidelis procentas psichikos ligonių padaro visuomenei pavojingas veikas“, – kalbėjo ligoninės direktorius.

Paklausėme, kokiomis psichikos ligomis sergantys žmonės dažniausiai padaro nusikaltimus.

„Nėra koreliacijos tarp ligos ir nusikaltimo pobūdžio“, –  atsakė A. Liausėdas.

Svarbiausias kriterijus, kuriuo vadovaujamasi, nukreipiant žmogų priverstiniam gydymui – ekspertizės išvada, kad žmogus negalėjo suvokti ir teisingai vertinti savo veiksmų esmės, negali už juos atsakyti.

Pasirinko nedvejodamas

Direktoriaus paklausėme, ar nesunku dirbti tokioje srityje. Pasak A. Liausėdo, anksčiau psichiatrija buvo tokia specialybė, kurią rinktis studijuojantys mediciną vengė. Pastaruoju metu pasikeitė požiūris į psichiatriją ir ši specialybė tapo labai populiari. Beje, direktorius ne tik šūsnis dokumentų pasirašinėja bei rūšiuoja, bet ir turi savo pacientų.

Pats A. Liausėdas, dar tik stodamas į mediciną, jau buvo apsisprendęs, kad rinksis psichiatriją. Pasak ligoninės vadovo, jam tai atrodę įdomu. Kadangi specialybę rinkosi jau atlikęs privalomąją karinę tarnybą, pakankamai brandžiame amžiuje, niekieno nuomonės neklausęs ir savo pasirinkimu buvo patenkintas.

Į mediciną – ne iš karto

Apie save A. Liausėdas paatviravo, kad „į protą suaugo“ ir mediko specialybę pasirinko nebe „žalioje“ jaunystėje. Pirmoji jo įgyta profesija buvo susijusi su statybomis, nes baigęs 8 klases, jaunuolis kibo į mokslus Vilniaus statybos technikume. Toliau – kariuomenė, po kurios sekė kryptinga karjera medicinos srityje. Rokiškio psichiatrijos ligoninės tinklalapyje skelbiama, kad A. Liausėdas  1993–2000 metais  dirbo Vilniaus Greitosios pagalbos stoties gydytoju terapeutu, 1993–1994 metais – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydytoju rezidentu, 1994–1997 metais – psichiatrijos gydytoju rezidentu, 1995–2001 metais jau tapo pilnaverčiu psichiatru ir dirbo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės I moterų skyriuje, po to nuo 2000 metų – Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės psichiatru konsultantu, po to porą metų padirbėjo Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės VII moterų skyriaus vedėju ir nuo 2003 metų atvyko į Rokiškį, kur tapo psichiatrijos ligoninės direktoriumi.

Pomėgiai – darbas ir rūpestis artimaisiais

Rokiškio psichiatrijos ligoninės gydytojo žmona – taip pat gydytoja. Du vaikai užauginti ir gyvena savarankiškai. Liko tik rūpestis garbaus amžiaus sulaukusiais tėvukais (jiems abiems dabar – virš 90 metų). Tai, pasak A. Liausėdo, užima didžiąją laisvo laiko dalį, o pomėgiams laiko praktiškai nebelieka. Anksčiau beveik visą savo laiką skyręs darbui ir tobulėjimui, dabar – dar prisidėję rūpesčiai ilgaamžiais ir sveikatos bėdų turinčiais tėveliais.

Seniau per atostogas mėgęs keliauti, ligoninės direktorius dabar vis rečiau gali sau leisti tokią pramogą, o kaip bus toliau, kai atsiranda vis daugiau rūpesčių artimaisiais, nežinia. Vis tik prieš savaitę po atostogų grįžęs ligoninės vadovas ir gydytojas neatrodė pavargęs nuo darbo ir rodė didžiulį susidomėjimą savo darbu bei psichiatrijos tikslais.