Arbata su ukrainiete Natalija: suniokoti namai ir „karštas“ gyvenimas automobilių eilėje (I dalis) (FOTO) (0)

Liepos 23 dieną ukrainietė Natalija K. (pavardė redakcijai žinoma – red. pastaba) paliks Lietuvą. Jauna mama su trimis mažametėmis dukromis ir dar trimis šeimos moterimis grįžta atgal į Ukrainą. Nors planavo mūsų šalyje likti ilgėliau, tačiau taip susiklostė, kad negavusios naujo būsto, jos apsisprendė grįžti atgal į Kijyvo priemiestį, nors ten šiuo metu ir nėra itin saugu.

Vaizdas išgąsdino

Natalija su šeima, bėgdama nuo karo savo šalyje, Lietuvoje atsidūrė kovo 18 dieną, ir jas priėmusių lietuvių šeimoje glaudėsi keturis mėnesius. Prieš išvykdama į gimtinę moteris prie arbatos puodelio sutiko su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais pasidalinti savo įspūdžiais iš gyvenimo Lietuvoje ir apie taip, kaip ji padėjo pirkti ir varyti automobilius į Ukrainą.

- Kodėl apsisprendėte grįžti namo, nors šalia Kijyvo tikrai dar nėra saugu?

- Lietuvoje, mus priėmusios šeimos namuose, gyvenome keturis mėnesius. Esame labai dėkingi už šiltą priėmimą ir rūpestį mumis. Skųstis nėra kuo, tačiau taip susiklostė, kad turime palikti šiuos namus ir ieškoti kito būsto. Deja, bet rajono centre butų ar namų nuomai pasirinkimo visiškai nėra, galvojome apie persikėlimą į Vilnių ar Kauną, tačiau didmiesčiuose nuomos kainos mūsų gausiai šeimai tiesiog neįkandamos. Tarėmės su Ukrainoje likusiais vyrais, kurie kariauja, ir galiausiai priėmėme sprendimą grįžti atgal. Juolab kad tuoj rugsėjis ir visoms mano dukroms reikės eiti į mokyklą. Likus Lietuvoje ir vėl keičiant mokyklą bei gyvenamąją vietą, mergaitėms iš naujo kiltų bėdų dėl adaptacijos, nes mokykloje joms ir taip buvo nelengva pritapti, buvo sunku bendrauti dėl kalbos barjero, nes jos nemoka lietuviškai, o jų bendraamžiai ukrainietiškai ar rusiškai. Vis tik džiaugiuosi tuo, kad per tuos keturis mėnesius jūsų šalyje dukros priprato savo mokyklose, susirado draugų. Dabar ruošiamės namo, liko mėnuo iki naujų mokslo metų, mokysimės iš naujo gyventi savo namuose, kuriuose kurį laiką „šeimininkavo“ rusų kareiviai.

- Kokius tikitės rasti savo namus?

- Tiesą sakant, sunku apie tai pasakoti, kai palikome savo namą, užrakinome duris. Atėjo rusų kariuomenė, kareiviai tiesiog išlaužė lauko duris, išmetė daiktus, pavogė, kas buvo vertinga, pasistatė „pečiuką“, šildėsi ir gyveno sau mūsų namuose, miegojo mūsų lovose. Kaimynai atsiuntė nuotraukų, kur mūsų namo sienos ir šaldytuvas apipiešti svastikomis ir kitais ženklais, daugelis mūsų daiktų, baldų, įrangos mėtėsi kieme, buvo suniokota ir sudaužyta.

Iš pradžių vis galvojau, kaip reikės ten įeiti ir ką rasiu grįžusi. Tiesą sakant, karo metu dukart – gegužę ir birželį, buvau parvažiavusi, nes iš Lietuvos variau automobilius į Kijyvą. Pirmą kartą išvydusi savų namų vaizdą, buvau sukrėsta, atrodė, kad kažkas juos išniekino, išprievartavo. Todėl dabar, jau visai važiuodama atgal, Lietuvoje nusipirkau naujos patalynės, antklodžių. Nenoriu, kad mano šeima miegotų pataluose, kuriuose miegojo rusų kareiviai...

- Kaip planuojate pasiekti savo namus Ukrainoje?

- Dvi mūsų močiutės važiuos autobusu, o aš su kita giminaite ir dukrelėmis – automobiliu. Man ne naujiena pačiai vairuoti ilgus atstumus (šypsosi). Jeigu viskas gerai ir sklandžiai, kelionėje iki namų turėtume užtrukti pora parų.

Vairavimo ypatumai

- Minėjote, kad į Ukrainą varėte Lietuvoje pirktus automobilius. Ar toks darbas nepavojingas jaunai, vaikų turinčiai moteriai?

- Manau, kad ne. Reikėjo darbo ir pinigų, kad išlaikyčiau šeimą Lietuvoje. Mano vyras – žurnalistas, spaudos atašė kariuomenėje, mums per nuotolį padėdavo kuo galėdavo: ir patarimais, ir finansiškai, bet pas jus kainos aukštesnės nei Ukrainoje, todėl reikėjo suktis iš padėties.

Savo šalyje dirbau grožio specialiste: gražinau antakius ir blakstienas, čia atvykusi tokio darbo negavau, todėl iš pradžių įsidarbinau šiltnamyje. Vėliau, kadangi mėgstu vairuoti, Lietuvoje gyvenantis pažįstamas ukrainietis Olegas pasiūlė padėti jam perkant automobilius ir gabenant juos į Ukrainą. Pasvarsčiusi sutikau.

- Gal galite pasakoti plačiau apie tokį moteriai gana neįprastą užsiėmimą?

- Susitikau su Olegu ir pradėjome darbuotis. Tiesą sakant, per tą laiką Lietuvoje visur suspėjau ir Laimo liga susirgti, ir į Ukrainą dukart sulakstyti (šypsosi).

Mūsų darbas atrodė taip – į kurį nors automobilių turgų Lietuvoje abu nuvažiuodavome vienu automobiliu, jeigu jį nupirkdavome, reikėdavo nuvaryti į autovežį. Tarkim, mašiną nuperkame Vilniuje, bet reikia, kad ji atsidurtų Marijampolėje. Tokiais atvejais man tekdavo šis darbas. Žodžiu, Olegas nuperka, o aš nuvairuoju ten, kur reikia.

- Kokia jums pasirodė lietuvių vairuotojų kultūra?

- Lyginant su Lietuva, Ukrainoje vairuotojai yra nekultūringesni. Pas jus praleidžia, jeigu įjungi posūkio signalą, žinai, kad be problemų duos kelią. Lietuvoje man labai patinka lėtėjimo ir greitėjimo juostos greitkeliuose, tai labai patogu vairuotojams. Pas mus tokių nėra, todėl sėdintis už vairo priverstas laukti, kol galės įvažiuoti į pagrindinį kelią.

Beje, pas mus, kaip ir pas jus, labai daug moterų, vairuojančių automobilius. Tik mūsų šalyje ant jų sako: „Moteris už vairo, beždžionė su ragais“. Nežinau kaip pas jus tuo klausimu (juokiasi).

- Jūs, visai nežinodama mūsų šalies, ryžotės varinėti automobilius?

- Nebijojau, nes daug metų vairuoju. Iš pradžių gal ir buvo šiek tiek nedrąsu, bet yra navigacija, jeigu paklysdavau, apsisukdavau ir rasdavau reikiamą kelią. Greit pripratau ir jau be didesnių problemų važinėdavau visur (šypsosi).  

Vėžlio žingsniu

- Tai kokia buvo pirmoji jūsų kelionė į Kijyvą Lietuvoje pirktu automobiliu?

- Labai ilga ir varginanti, bet patirtis buvo įspūdinga, nors ir išvažiavau sirgdama Laimo liga. Vien ant Lenkijos–Ukrainos sienos eilėje praleidau tris dienas, nes kaip tik buvo automobilių varymo pikas, kai į mūsų šalį juos buvo galima įvežti be muito mokesčių. Tiems, kurie važiavo nuosavais automobiliais, jokių problemų ir ilgų eilių pasienyje nebuvo. O mašinoms, turinčioms raudonus, tranzitinius numerius, pasienyje buvo sudaryta speciali eilė.

Kai atsistojau į eilę, ji buvo 11 kilometrų ilgio. Stovėjau tris paras. Iš tiesų, buvo „linksma“. Prieš tave trys mašinos ir už tavęs trys, tai šitas būrelis vairuotojų ir stumia laiką tarpusavyje. Mačiau, kaip per tą laiką žmonės eilėse tuokėsi, skyrėsi ir net mirė, kai birželį, kuomet antrą kartą važiavau į Kijyvą, tvyrojo nepakeliamas karštis. Mūsų kompanijoje buvo vyras, kuris pasakojo, kad trys paros eilėje yra niekis, nes prieš tai jam pasienyje teko laukti penkias paras.  

Visas tris paras nemiegojau, nes eilė po metrą vis juda į priekį, jeigu prisnūsti, šalia stovintis geranoriškas vairuotojas, tave pažadina, ir taip judam vėžlio žingsneliu. Jeigu kitas kolega nedraugiškas, tiesiog tave miegantį aplenkia ir užlenda priešais.

Tuo metu kaip tik gėriau antibiotikus nuo Laimo ligos, tai dar ir sveikata buvo itin prasta, nes vaistai reagavo į saulę.

Sieną kirtau naktį. Kadangi Ukrainoje įvesta komendanto valanda: nuo 22 iki 5 val., teko vėl stovėti iki ryto, nes važinėti po šalį negalima.

- Ar keliai labai suniokoti karo veiksmų ir karinės technikos?

- Važiavau pagrindiniais keliais, kurie nuolat tvarkomi, nelaukiama, kol baigsis karas. Kelininkai dirba. Iškart viskas bandoma tvarkyti ir atstatyti, kas sugriauta, nežiūrint į tai, kad vėl gali kristi bombos.

- Kokiu tikslu varėte automobilius į Ukrainą?

- Kariams ir eiliniams žmonėms, nes pas mus mašinų labai trūksta. Daugelį jų sunaikino arba nepataisomai sudarkė priešo kariuomenė.

(Dėkojame Natalijai, kad ji sutiko pasidalinti savo asmeninio archyvo šeimos, namų Ukrainoje ir gyvenimo Lietuvoje nuotraukomis)