„Barbė devyndarbė“ J. Vingrienė nėrė į dar gilesnius verslo vandenis: nusipirko dažasvydžio lauką (0)

Justiną Vingrienę rokiškėnai puikiai žino: jei ne kaip grožio srities specialistę, įkūrusią vieną moderniausių grožio studijų rajone „My time“, tai kaip Rokiškio profesinio mokymo centro (RPMC) pedagogę arba, tiesiog, kaip drąsią moterį, nebijančią ieškoti teisybės ne itin maloniose situacijose. O nuo šiol įvairių sričių specialistė žinoma dar ir kaip dažasvydžio Rokiškyje vystytoja: kartu su vyru Justinu nusipirko šalia Panemunėlio ne itin sėkmingai veikusį dažasvydžio pramogos verslą, kurio potencialą pamatė vos įžengusi į teritoriją. Maža to, per itin trumpą laiką – vos porą mėnesių – J. Vingrienė sujungė keletą skirtingų verslų „po vienu projektu“ ir Laibgalius šią vasarą pavertė laisvalaikio pramogų sostine.

Apie tai, kodėl sugalvojo įsigyti „nurašytą“ dažasvydžio verslą, kaip sugeba įžvelgti perspektyvas ten, kur kiti jų nemato, bendradarbiavimą su „konkurentais“ ir numatomą plėtrą bei apie nesuprantamą savivaldybės verslo plėtros programos lėšų skirstymą J. Vingrienė pasakoja šiame interviu.   

– Esate grožio specialistė, šios srities pedagogė ir dabar – dažasvydis. Kodėl? Ar čia dėl to, kad irgi susiję su dažais..?

– Ne (juokiasi – aut. past.). To priežastimi iš dalies tapo vaikai. Turiu 4 vaikus ir vis ieškom naujų pramogų. Vaikai auga, keičiasi poreikiai, gimtadienių norai. Atsitiko taip, kad pernai buvo 14-asis vieno iš vaikų gimtadienis, bet buvo labai sunku kažką sugalvoti, nes jiems niekas nebeįdomu... Susiradom dažasvydį Rokiškyje, o kai nuvažiavom, iš karto pamačiau vietos potencialą! Ir savininkui sakiau: „Jūs čia turint nerealią vietą, kiek daug čia visko galima padaryti“. Į kiekvieną dalyką žiūriu iš verslo, galimybių pusės (šypteli – aut. past.). Bet šeimininkas paminėjo, kad užsakymų nėra tiek daug, kad verslas nėra itin pelningas. Aš atvirai jam pasiūliau parduoti žmonėms, kurie gebėtų kažką padaryti, nes čia yra ne pramogos problema, o žmonių, kurie vykdo veiklą. Jis, aišku, iš karto nesutiko, o aš, grįžtant namo, sakau vyrui: „Kaip norėčiau, padaryčiau tikrai kitaip“. Man rūpėjo. Ir ką galvojate – po metų pamatėm skelbimą, kad šią vietą parduoda.

– Iki Jūsų ten šeimininkavo gal trys skirtingi savininkai, kuriems dažasvydžio pramogos įgyvendinimas ėjosi sudėtingai...

– Tikrai taip. Vienas jų šeimininkavo iš vis tik savaitę. Kai suprato, kad reikės prižiūrėti teritoriją, daug dirbti ne tik aikštelėje, bet ir užsiimti marketingu, reklama, baigėsi jo verslumas (šypteli – aut, past.). Pamačiusi skelbimą, kad verslas – parduodamas, pasiūliau vyrui planą: aš kuruosiu marketingą, užsakymus, o jis prižiūrės aikštelę ir tikus techninius dalykus. Vyras kaip tik nedirbo, mano darbas – sėdimas, tad reikia kažkur išsivaikščioti, išlieti energiją. Taip ir sugalvojom imtis šios veiklos. Bet dažasvydis buvo mūsų planas B. Pirminė idėja – lazeriniai ginklai. Kai rajono savivaldybė paskelbė verslo idėjos konkursą, galvojau: ką rajone dar nuveikus. Su vyru diskutavom, kad Rokiškyje trūksta pramogų berniukams. Dviem mūsų vaikams: 7 ir 9 metai ir tokio amžiaus vaikinukams nėra jokios veiklos. Tokio amžiaus mergaitės įvairiomis veiklomis gali užsiimti pas GrimeReną, o ką veikti vaikinams? Taigi, parašiau verslo idėją lazeriniams ginklams, apsigyniau, ir gavau paramą. O tada galvoju – jei jau gaunam paramą, riekia vietos. Kur žaisim: miške, kieme? Netikėtai „iškrito“ tas dažasvydžio pasiūlymas ir ėmiau dėliotis: vaikai žaidžia lazeriais, vyresniems galim pasiūlyti dažasvydi. Pavyzdžiui: kreipiasi asmuo dėl pramogos, o aš pagal dalyvių amžių galiu nuspręsti, kokia pramoga geriau: lazeriai ar dažasvydis. Nes, juk 8 metų vaikams dažasvydis netinka... Ir taip savaime susidėliojo, kad vieną sugalvojom, o gavom du. Dar susijungėm su kitu Rokiškyje veikiančiu dažasvydžiu „Spalvotas šūvis“. Pasiūliau jo šeimininkei: kam čia konkuruoti dviem moterims (šypteli – aut. past.). Ir pavyko tikrai labai „fainiai“: mano vyras atsakingas už techninius dalykus (ginklų ir aprangų paruošimą, aikštelės priežiūrą), aš už marketingą ir sklaidą, o kolegė atsakinga už pramogos pristatymą, vedimą. Iš tikrųjų suteikiam visą pilną pramogos paketą: teritorijoje yra suoliukai, stalas, nuvežėm šašlykinę, žmonės pažaidę gali neskubėti ir pramogauti pasikepdami mėsytės. Aišku, jei nėra kito užsakymo.

– Iš kur tas Jūsų verslumas – viskame kame matyti naudą, galimybes, potencialą?

– Gal iš gyvenimo. Mano tėtis buvo „verslininkas“, nors pagal profesiją – statybininkas, bet kiti žmonės sako, kad jau 26-erių buvo labai daug pasiekęs. Jis nebijodavo imtis tokių verslų, kurių dėl galimų rizikų bijojo ir nesiimdavo kiti. Žmonės sako, kad aš tokia pat: sugalvojau ir darau. Net nepaskaičiuoju, ar man apsimoka. Bet aš dėl to neišgyvenu – jei neapsimoka, tai kartais net geriau, nes supranti, kad verčiau orientuotis į kitokią veiklą.

– Pagal tai, kokius atsiliepimus girdžiu, panašu, kad Jums ir dažasvydžio veikla yra sėkminga. Ar pati jau galite įvertinti, kaip sekasi – geriau, o gal panašiai, kaip ankstesniems šeimininkams?

– Veikiame apie porą mėnesių. Turėjom 5 rimtesnius užsakymus: žaidė trijų didelių įmonių kolektyvai, ir vyko pora gimtadienių. Šiais metais mes šiek tiek pavėlavom pradėti veiklą dėl to, kad darželinukų, ketvirtokų ir aštuntokų išleistuvės suplanuotos buvo jau nuo kovo mėnesio: užsakytos vietos ir pramogos. Pasidarius namų darbus žiemą ir pateikus pasiūlymus ugdymo įstaigoms ankstyvą pavasarį, manau, kiti metai bus itin veiklūs. O dabar pagrindinis užsiėmimas – dienos stovyklos Laibgaliuose. Sugalvojom su draugais, kurie turi keturračius (MB „Motoslėnis“), bendrą veiklą. Kalbėjomės ir išsikalbėjom, kad keturračių pramoga – smagi, bet prailgsta laukiantiems: trys vaikai važiuoja, 7 laukia savo eilės. Porą valandų pasivažinėja ir jiems, kaip ir, viskas, o jie dar norėtų kažko. Tad pasiūliau – jungiam kartu lazerius. Vieną valandą važinėja, kitą – žaidžia ir šventė jau bus visai kitokia. Pirma galvojom apie gimtadienius, šventes, bet paskui išsiplėtėm: aš pirmadieniais nedirbu – darykim dienos stovyklas! Tėvai taip ieško atostogaujantiems vaikams veiklų vasarą. Kita draugė Laibgaliuose veda picų kepimo edukaciją („Meškutės gardumynai“ – aut. past.), turi mobilią picų krosnį ir važinėja pas žmones į kiemus, vietoje kepa picas – pasiūlėm jai prisijungti. Sutiko. Iš vietinio verslo perpirkome putų šou – vaikus džiuginame ir šia pramoga, yra tvenkinys vaikams pasimaudyti, tad stovykloje veiklų tikrai netrūksta. Visi stebisi, kaip tiek daug sugebam padaryti per dieną. Paskaičiavus, išeina po 5 skirtingas pramogas per dieną.  Kaip tik šiuo metu dėliojame planus 2 dienų dienos stovyklai, kurioje norime prijungti ir dar vienus atvažiuojančius maisto tiekėjus, kitas pramogas bei varžybas, kad vaikams nepabostų tos pačios veiklos kiekvieną kartą. Tikimės rasti partnerių, kurie norės prisijungti prie stovyklos ir parodyti vaikams savo pramogas.

– Ir vaikai spėja tiek išbandyti, kiek Jūs siūlote?

– Spėja, o kartais net klausia: „Ką dabar veiksim“? Tada atsakau, kad pusvalandį gali ramiai pasėdėti ir atsipūsti po valgio (juokiasi – aut. past.). Jiems labai reikia nuolatinio veiksmo, tad stengiamės užpildyti kiekvieną minutę. Esu tikra, kad 80 proc. vaikų, grįždami namo iš stovyklos, mašinoje užmiega. Aš, kaip mama, į tokią stovyklą, kurioje vaikas yra nuolat užimtas, nesėdi be veiklos ar su telefonu rankose, leisčiau ir savaitei. Deja, galimybės priimti nakvynei mes neturim. Nors jau kirba mintis kitiems metams pasiruošti taip, kad galėtume priimti visai savaitei, kad ir be nakvynės. Organizuotumėme edukacijas, pramogas, užsiėmimus, piknikus. Bet vaikams įdomiausia – lazeriai ir keturračiai.

– Aktualiausias klausimas – kokia tokio dienos paketo kaina?

– Stovykla dienai kainuoja 65 eurus: vaikai yra pamaitinti, važinėjasi keturračiais, šaudo lazeriais, maudosi, žaidžia putose. Baiminamės kainą kelti, nes gal ne visi galės sau leisti, o vaikai labai nori. Visi esame tėvai ir pagalvojom, kad už tokią sumą savo vaikus tikrai leistumėme. Įspūdžių, manau, užtenka jiems visai likusiai savaitei, nes vos prasidėjus dienai, klausinėja kada bus kita stovykla (juokiasi – aut. past.).

– Panašu, kad Laibgalius šią vasarą pavertėte pramogų, žaidimų ir laisvalaikio sostine. Ar Jūsų dažasvydis irgi laibgaliuose?

– Panašu (juokiasi – aut. past.). O mūsų dažasvydis yra prie Panemunėlio. Bet stovyklą organizuojame Laibgaliuose, mes atvežam lazerinius ginklus. Juos lengviau transportuoti, nei keturračius. Atsivežam ir dažasvydžio šautuvus su kamuoliukais, kad supažindintumėme vaikus su jais, mokome kaip teisingai laikyti ginklą, leidžiame pašaudyti į taikinius. Juk mažieji kažkada užaugs. Pirmas kartas buvo su „kliurkom“, bet dabar įsivažiavom. Per mėnesį stovyklą vykdom vieną-du kartus, o vos atvykę tėvai jau klausinėja, kada vyks kita, nori užrašyti savo atžalas. Stovykla vyksta nuo 8 iki 17 val.

– Vasara yra vasara, o ką ketinate veikti žiemą?

– Galvojam, ką daryti su žiema... Dažasvydžio pramoga tikrai nevyks, nes dažasvydžio dujos užšąla jau prie 5 laipsnių, tad iki pavasario teks atsisveikinti. Bet su lazeriniais ginklais kažką galvosim. Jei viskas klostysis gerai ir finansiškai palankiai, ieškosim patalpų. Deja, pasirinkimas Rokiškio rajone – labai mažas: už nuomą savininkai nori didelių sumų, o ir patalpos, dažniausiai, net nebūna šildomos... Norėtumėme padaryti gerą aikštelę žaidimams su lazeriais, smiginiu, stalo futbolu, krepšiniu, gal net su „X-box‘u“ ar „Playstation“, poilsio kampeliu, viskuo, ko reikia smagiai šventei organizuoti. Visam tam įrengti mums reikėtų apie 200 kv. m. dydžio patalpų. Reikia skaičiuoti ir vertinti. Ir, aišku, tikėtis, kad atrasime tokias patalpas, nes viziją jau turime labai aiškią.

– Jei prakalbome apie finansus, minėjote, kad šiai veiklai gavot paramą iš rajono savivaldybės pagal verslo idėjos programą. Man atrodo, kad tai, ką įgyvendinate, vykdote ir siūlote kainavo kur kas daugiau, nei skiria savivaldybė. Ar, visgi, užteko to prisidėjimo?

– Mes gavom antrą vietą – 3 tūkst. eurų lazeriniams ginklams įsigyti. Pridėję tokią pat sumą savų lėšų, nusipirkom 6 lazerinius šautuvus. Aišku, norėjau gauti 5 tūkst. eurų, kad galėtume įsigyti bent 8 ginklus, nes pramoga būtų dar smagesnė, bet savivaldybės kriterijai – nerealūs, nei vienas verslininkas nebesuprantam, ko jie nori. Atrodo, kad taip puikiai padariau verslo planą, net su numatyta plėtra, pristačiau – nėra apskrity nieko panašaus, bet buvau įvertinta tik antrąja vieta. Kiek buvo sugalvota gerų idėjų, nei viena „nepraėjo“. Nes žmonės nebežino, ko savivaldybė nori. Nėra jokių kriterijų: ką reiškia idėjos inovatiškumas, naujovė, kad nebūtų Rokiškyje? Yra rajone nemažai veikiančių verslų, kurie tinkamai nevykdo savo veiklos, nėra užsakymų. O kitas sugalvoja gal tą patį, bet įgyvendins šimtą kartų geriau. Ten nuėjęs jautiesi „suvalgomas“ ir žmogus, kuris eina su savo idėja pirmą kartą – pasimeta, nes ten yra sunku. Aš jau moku parengti verslo planą, žinau kaip viską suskaičiuoti, padaryti. Bet žmogui, kuris ateina finansavimo verslo pradžiai – labai sunku. Turėtų ten dirbti žmogus, kuris teikiamą paraišką „privestų“ prie jų reikalaujamų kriterijų (jei jie būtų balais nurodyti). Šiuos paskutinius 2 kvietimus tik keli verslo planai pasiekė minimalius taškus, o ką padaryti geriau? Niekas nepasako nei ko trūko, nei kaip galima tą planą parašyti tinkamai. Mano nuomone, dabar savivaldybė labai užsikėlė kartelę. Dvejus metus prieš tai pinigai buvo dalinami labai lengvai, nevykdyta priežiūra ar minimali kontrolė. Tad šiandien veikiančius jų finansuotus verslus galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Žinau atvejų, kai asmuo veiklą vykdė 5 kartus per metus arba nusipirko įrangą ir jos visai nenaudojo, o po metų pardavė. Ir taip – pridalinta bet kam, o dabar jau ir rimtiems verslo planams nebeduoda. Būtų labai įdomu, jei savivaldybė bent kas 2-ejus metus pristatytų statistiką apie finansuotų verslo idėjų įgyvendinimą, veiklas, plėtrą. Manau, ir jiems patiems būtų aiškiau.

– Bet Jūsų tai nestabdo: net ir negavę maksimalaus finansavimo ėmėtės veiksmų, planuojate plėtrą..

– Man sako: tu imi ir imi. O kodėl neimti, jei duoda (šypteli – aut. past.)? Bet ir be paramos, jei viskas eisis gerai, palankiai, pirksim dar 4 ginklus, ieškosim patalpų žiemos sezonui. Aš dar turiu planų ir vis dalinuosi jais su vyru. O jis tik juokiasi, kad, ačiū Dievui vaikai kol kas mane pristabdo, bet kai jie užaugs, kas bus tada..?

–Dėkoju už labai įdomų pokalbį.