Kalytės Myros istorija: pakirstas ligos šuo nevaldo galinių kojų ir po Rokiškį keliauja neįgaliojo vežimėliu (0)

Lietuvoje nuolat skamba graudžios istorijos apie žiaurų elgesį su gyvūnais, kai šeimininkai, užuot dovanoję savo augintiniams meilę, rūpestį ir šilumą, juos engia ar net „atsikrato“ nehumaniškais būdais. Tačiau rokiškietės Vaidos ir jos augintinės Myros istorija – visai kitokia: suvirpinanti širdį ir net priverčianti nubraukti džiaugsmo ašarą.

Maždaug prieš dvejus metus, dabar dvyliktojo gimtadienio laukiančiai Bavarų pėdsekio ir mišrūno palikuonei diagnozuota reta liga – degeneracine mielopatija – kurios galutinis rezultatas – galinių kojų nevaldymas. Iš specialistų sulaukę užuominų, kad augintinei praradus galimybę vaikščioti šeimininkai ją migdytų, šios minties pastarieji net nesvarstė. Jie ne tik neužmigdė savo šuns, bet net nupirko neįgaliojo vežimėlį ir jau metus Myra po Rokiškį keliauja ratukuose.

Su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais Vaida dalina savo istorija.

 – Gal pirmiausia supažindinkite su pagrindine mūsų straipsnio heroje – kuo vardu Jūsų augintinė?

– Šunytei davėme Myros vardą. Mūsų istorija prasidėjo prieš vienuolika su puse metų, kai mažytį, vos dviejų mėnesių kamuolėlį visai netikėtai ir neplanuotai dukra parsinešė iš Rokiškio miesto turgaus. Sakė, ji pati įšoko į rankas, jai pasilenkus prie dėžutės paglostyti. Mums, namiškiams, beliko susitaikyti su dukters „siurprizu“.

– Myra buvo sveikas šuo, tad kada supratote, jog Jūsų augintinei – kažkas ne taip?

– Visą gyvenimą Myra buvo labai aktyvus, žingeidus ir sveikas šuo. O liga pasirodė labai netikėtai, kai jai suėjo 10 metų: pastebėjom, kad eidama truputį velka vieną galinę kojytę, vaikščiodavo šiek tiek pritūpusi. Iš pradžių manėm, kad tai – su amžiumi pasireiškiantis sąnarių silpnumas. Davėme įvairiausius papildus ir vitaminus sąnariams. Deja, porą mėnesių viskas ėjo tik blogyn. Vežėme į Vilnių pas specialistus ir jau pirminės konsultacijos metu buvo įtarimų, kad čia – ne senatvės požymiai, o rimtesnė liga. Veterinarai nusprendė atlikti magnetinio rezonanso tyrimą.

– Ar iš karto paaiškėjo diagnozė ir kas būdinga Jūsų kalytės ligai?

– Tyrimo metu gydytojai jos stubure neaptiko jokių pakitimų. Atrodytų – gerai. Bet tas „gerai“ iš tiesų buvo labai blogai, nes paaiškėjo, kad Myrai – degeneracinė mielopatija... Šunų degeneracinė mielopatija yra sudėtinga stuburo smegenų liga, kuri gali progresuoti itin sparčiai ir kuriai būdingas užpakalinių galūnių raumenų silpnumas, galiausiai vedantis į užpakalinių kojų paralyžių. Liga prasideda spontaniškai ir pasireiškia vyresniems šunims, kaip nugaros smegenų disfunkcija. Vienintelis geras dalykas, kad ši liga yra beskausmė – šuo skausmo nejaučia.

– Kokias mintis diagnozavę ligą Jums išsakė veterinarai: suteikė vilčių, kad gali pagerėti, o gal patarė iš karto augintinę migdyti?

– Ši diagnozė mums nuskambėjo kaip mirties nuosprendis: liga – negydoma. Jokių pagerėjimo vilčių. Pasakė, kad viskas eis tik blogyn, kol Myra apskritai nustos vaikščioti. Labai atsargiai mums buvo išsakyta mintis, kad kai šuo nustos judėti, gal reiktų ją migdyti. Juk mūsų laukia tik sunkumai... Mums buvo šokas, kelias dienas raudojom. Bet minčių apie augintinės migdymą net nekilo. Juk buvo atlikti visi įmanomi tyrimai ir iš esmės ji – sveikas šuo. Bet, kaip sakoma, nepriraudosi ir reikėjo susitaikyti su tokia realybe, kokia ji yra. Kaip dukra sako: „Mums atsitiko gyvenimas. O jis – nenuspėjamas“.

– Jūs Rokiškyje – išskirtiniai, nes gal visame rajone esate vieninteliai, kurie turi šunį rateliuose. Tai buvo Jūsų mintis ar veterinarų pasiūlymas?

– Kažkokių patarimų ar pasiūlymų, kaip elgtis su šia liga sergančiu gyvūnu, iš veterinarų nebuvo. Informacijos, kas tai per liga ir kokia jos eiga turėjome tik tiek, kiek galima rasti internete. Nepavyko rasti ir žmonių – likimo draugų – kurie turėtų tokių pat bėdų su augintiniais. Tad viską, kaip elgtis, reikėjo išradinėt patiems. Iš pradžių, kol dar Myra judėjo pati, pasiuvome pilvo raištį, taip tik padėdami jai vaikščioti. Bet po truputį pradėjome dairytis vežimėlio, kurio Lietuvoje rasti nelabai sekėsi. Priimtiniausias variantas buvo pirkti Jungtinėse Amerikos Valstijose per programėlę „Amazon“ ir parsigabenti į Lietuvą.

– Kiek laiko Myra jau vežimėlyje ir kaip visą šį laiką jai sekasi?

– Apie pusę metų Myra vaikščiojo mūsų padedama su pilvo raiščiu. Deja, liga progresavo labai sparčiai... Dabar jau metai, kai ji – vežimėlyje. Pasidarė truputuką tinginukė ir reikia vis pakalbinti, kad judėtų. Tačiau išliko toks pat smalsus šuo: pamačius kitą šunį ar kažką, kas ją sudomina, staigiai atkunta, labai noriai stebi, komunikuoja.

– Ar ji ir namuose būna vežimėlyje?

– Namuose Myra būna ne vežimėlyje. Parūpinome didžiulį paklotą, kur ji galėtų vartytis nuo vieno šono ant kito, apskritai, kiek įstengia pati judėti.

– Įdomi šunytės dienotvarkė: kaip ji juda namuose, ar būna viena, o gal visą laiką reikalingas žmogus šalia?

– Turime dvi šunytes ir namuose jos retai lieka vienos. Visada, jei man reikia kur nors išvykti, su jomis būna mano mama. Manau, kad jei namuose yra sergantis gyvūnas, žmogus šalia yra reikalingas. Nes atsiranda įvairių, su liga susijusių papildomų rūpestėlių.

– O į lauką pasivaikščioti einate kasdien?

– Pasivaikščioti į lauką einame kasdien, du kartus – ryte ir vakare. Sukame skirtingais maršrutais, kad Myrai nenusibostų vienas ir tas pats kelias.

 – Kaip šuniukas, esantis vežimėlyje, atlieka gamtinius reikalus?

– Šunytė atlikti gamtinius reikalus puikiai išmoko būdama vežimėlyje. Bet to lauke dažniausiai neprireikia, nes kaip šalutinį ligos simptomą veterinarai Myrai atsargiai prognozavo šlapimo nelaikymą. Todėl namai pilni daugkartinių sauskelnių, palučių, popierinių rankšluosčių ir visokių kitokių higienos dalykėlių.

– Kas šio „atsitikusio gyvenimo“ pradžioje buvo sunkiausia jai, Jums?

– Pačioje pradžioje, kiek stebėjau savo šunytę, jai buvo sunkiausia adaptuotis prie to, kad nebegali taip greit judėti. Ir, žinoma, jai reikėjo išmokti atlikti gamtinius reikalus atsistojus, nes atsiradus judėjimo sunkumams, ji bandydavo pritūpti, bet iškart suklupdavo. Reikėdavo ją prilaikyti. Mums sunkiausia turbūt buvo tai, kad visiškai nežinojome ligos eigos, greičio. Kiekviena nauja diena buvo naujas iššūkis. Sprendimus reikėjo priiminėti patiems, be patarimų ar pagalbos. Iš esmės, sunkiausia buvo pirmąjį pusmetį, kai Myrą reikėdavo tąsyti su pilvo raiščiu – šuo sveria per 30 kilogramų, tad reikėjo didelės fizinės ištvermės.

– Ar stipriai skiriasi gyvenimas su šunimi vežimaityje nuo gyvenimo su sveiku šunimi?

– Taip, gyvenimas skiriasi iš esmės. Juk šuo neprieis pasidžiaugti, pažaisti – tu turi eiti prie jo. Kalbinti, glostyti. Atnešti maistą. Paruošti ir paguldyti miegoti. Prausti. Nuolat žiūrėti, kad neatsirastų pragulų ar iššutimų. Stebėti, kad neaugtų svoris, kasdien pamatyti, kaip gyvūnas jaučiasi. Ir apskritai – pilnai prisitaikyti prie šuns poreikių.

– Kokią gyvenimo trukmę veterinarai Jūsų mišrūnei prognozuoja apskritai, kaip bet kokiam sveikam šuniui?

– Veterinarai neišsakė mums jokių Myros gyvenimo trukmės prognozių. Stebėsime patys.

Kol šunytė gerai jaučiasi, nesiskundžia tikrai puikiu apetitu, noriai komunikuoja tiek su mumis, tiek su kartu augančia geriausia drauge Sibiro haske Maja (kurią, beje, prieš 10 metų atradome išsekusią prie Rokiškio ežero...), labai domisi į svečius atėjusiais žmonėmis – tol, manau, viskas mums gan neblogai sekasi.

– Esate vienintelės Rokiškyje, tokio šunelio matyti dar neteko – ar sulaukiate (sulaukdavote) aplinkinių replikų? Piktų, užjaučiančių, dėkingų?

– Nuo tos dienos, kai Myra pradėjo vaikščioti vežimėlyje, sulaukiame nemažai praeivių dėmesio. Dažniausiai tai būna kausimas: „Kas nutiko?“. Daugiausia užjaučiančios ir sėkmės linkinčios replikos. Buvo tik viena, ganėtinai pikta – kankiname šunį... Aš pažįstu savo gyvūną. Matau, kada jis gerai jaučiasi, kada – blogai. Todėl priėmiau sprendimą nemigdyti. Jei kažkas eisis į blogąją pusę – tikrai savo šuns nekankinsiu.

– Kodėl apskritai apsisprendėte toliau auginti neįgalų šunelį? Kai nuolat girdime apie žmones be sąžinės graužaties atsikratančius savo sveikų, jaunų, mylinčių ir atsidavusių augintinių, tiesiog, išmetant juos, pririšant miške mirti ir nematant tame nieko blogo...

– Sprendimo toliau auginti neįgalų šunelį net nereikėjo priimti, nes tai net nebuvo svarstoma. Pasižiūri į savo šuns akis ir viskas tampa aišku. Tai – mano šeimos narys.

– Gal norėtumėte tiems žmonėms, neturintiems sąžinės žmonėms, perduoti kokią nors žinutę..?

– Gyvūno turėjimas tai – ne kažkokio daikto turėjimas. Tai – GYVENIMO BŪDAS. Gyvenimas, kuriame reiks labai daug prisitaikymo prie gyvūnėlio, kantrybės, meilės, rūpesčio ir atsakomybės (materialinės ir nematerialinės). Labai daug atsakomybės! Jei, žmogau, nors truputį abejoji, kad gali neturėti bent vieno iš mano įvardintų punktų – tau tikrai nereikia augintinio...

– Nuoširdžiai dėkoju už istoriją ir linkiu Jums, šeimai, toliau išlikti tokiais nuostabiais Žmonėmis!