Camino Lituano: IV diena (foto) (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Ketvirtas etapas. Rusliai – Pakruojis

2019 m. balandžio 21 d.

Lygumai mus pasitiko nelygumais. Toks kalambūras gaunasi, kai prie miestelio prieini iš pietų pusės. Tris dienas nematę net mažiausio nelygumo čia turėjom įveikti tikrą „Everestą“. Miestelis tvarkingas, jaukus, kažkaip per sovietmetį sugebėjęs išsaugoti centrinėje aikštėje paminklą Vytautui Didžiajam. Labai įspūdinga geltonų plytų bažnyčia, prieš pat pirmą pasaulinį, pastatyta klebono rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis. Retai taip būdavo Lietuvoj, kad žmonės patys statytųsi bažnyčią, matyt, labai derlingos šitos lygumos, turtingi valstiečiai gyveno. Sugaišome čia valandą, kol vietos bibliotekoje apsiforminau dokumentus, skaitytojo bilietui gauti, kad galėčiau prisėdęs prie kompiuterio išsiusti jums laiškelį...

Pakruojo rajone lygumos nesitraukia, bet Kelias įvairesnis, posūkiuotas, išvagotas lėtų upeliūkščių, atsirado krūmynų, miškelių, net pora ąžuolynų užtikom. Jau galvojom, kad eilinė „darbo diena“ taip ir baigsis ramiai, be didesnių įspūdžių ir sukrėtimų, kai baigiantis Paliečių kaimui mus pašaukė. Pašaukė vardu, kas buvo dar labiau keista, o atsisukę pamatėm į mus atskubančią jauną moterį. Prie vartelių susipažinom: „aš Kristina piligrimė“ – pasakė ir mostelėjusi ranka pakvietė iš gryčios savo vyrą Igorį. „Mes sekame jūsų žygį Fb ir šiandien laukėme jūsų, labai prašom, užeikit pas mus arbatos“ – svetingai su entuziazmu sučiauškėjo Kristina. Neįtikėtiną istoriją išgirdome prisėdę ant sėdmaišių, gerdami arbatą ir kimšdami meduolius. Kristina ir Igoris piligrimai, tik prieš kelias savaites įveikę Camino Lituano nupirko šią sodybą Paliečių kaime ir jau baigia čia įrengti nakvynės namus kitiems piligrimams. Pasirodo, eidami pro šalį ir pamatę užrašą „Parduodama“ nieko vienas kitam nesakė, bet visą dieną abu audė tą pačią mintį. Vakare Kristina Igorio paklausė: „Kaip tau ta gryčia“? „Tu galvoji tą patį ką ir aš“? – nususiturėjo nenusijuokęs Igoris. Taip spontaniškai gimusi idėja greitai įgavo pagreitį: tik prieš dvi savaites nupirkta troba jau pasikeitusi negrįžtamai – išbetonuotos grindys, paruošta vieta terasai, įrengta vietinė kanalizacija, dar bent mėnuo ir pirmieji piligrimai drąsiai galės glaustis naujajame alberge. Tik Kelyje gali įvykti tokie stebuklai, tik puikiems žmonėms darant tokius nuostabius darbus gali taip sektis. Sėkmės ir sveikatos belieka palinkėti Kristinai ir Igoriui, o mes visi palaikykime juos mintimis. Ir te išsipildo jų svajonė dar šį rudenį įveikti Camino de Santiago prancūziškąjį kelią! Buen camino!

Tačiau tuo šios dienos siurprizai dar nesibaigė. Linksmai besišnekučiuojant su naujaisiais draugais, suskambo mano telefonas. Skambino bičiulis Marius širdyje irgi piligrimas, tik niekaip nežengiantis pirmojo žingsnio ir nepradedantis savojo Kelio. „Alio! Kur esat? Iki septynių turite būti Pakruojo dvare! Ten jums užsakytas kambarys ir vakarienė”. Nespėjau net padėkoti, ką ten padėkoti, nespėjau net išsižioti, kai Marius padėjo ragelį. Marius tikras „artistas“, tik jis vienas sugeba daryti tokius siurprizus. Pamenu, kai mes su kompanija, baiginėjom dviejų savaičių žygį dviračiais aplink Lietuvą, panašiai buvo. Visą dieną „pompinę“ prieš vėją, baisiai nusikalę, kažkur ties Biržais sulaukėm Mariaus skambučio: „paskubėkit, pirtis šąlą, o alus šyla! Visiems užsakyta sodyba prie karstinio ežeriuko, pailsėsit, atsigausit ir su energija rytoj baigsit savo „Tūkstantmečio žygį aplink Lietuvą“. Va toks tas Marius. Ačiū, pavalgėm bajoriškai ir pagyvenom dvariškai. Taigi, atsidėkodami, vieną etapą dedikuojam Tau Mariau ir linkim nuo minčių pereiti prie darbų ir svajones paversti realybe. Būk vyras Mariau, ženk tą savo pirmą žingsnį...

Ketvirtas etapas: Rusliai – Lygumai – Paliečiai – Pakruojo dvaras. Lygiai 25km.