Tetyanos iš Mariupolio šeima svajoja apie galimybę likti Rokiškio rajone visam laikui (foto) (0)

Publikuota: 2022-08-03 Kategorija: Žmonės
Tetyanos iš Mariupolio šeima svajoja apie galimybę likti Rokiškio rajone visam laikui (foto)
Rokiškio Sirena nuotr. / Olha, Andriy ir Tetyana

Keturių asmenų šeima iš Mariupolio (Ukraina), pabėgusi nuo karo beveik be jokių daiktų, apsistojo Obeliuose. Jie aktyviai ieško darbo, galimybių įsitvirtinti Rokiškio rajone ir likti čia visam laikui. Jiems padeda įvairios tarnybos ir geri žmonės.

Slapstėsi rūsiuose

Tetyana Khizhynska, jos vyras Andriy Khizhynskyy, suaugusi 30-ies metų amžiaus dukra Olha bei jos vyras Valerii, kaip jau minėjome, atvyko iš Mariupolio – vieno labiausiai sugriautų Ukrainos miestų. Ką šiems žmonėms teko patirti, eiliniam lietuviui gali būti sunku suvokti. Iš namo, kuriame Tetyana su vyru gyveno, šiuo metu liko tik dalis sienų. Kurį laiką per apšaudymus čia žmonės eidavo į butų koridorius, guldavosi ant grindų, norėdami išlikti gyvi, mat ten - tvirtesnės, laikančiosios pastato sienos. Vėliau šeima persikėlė slėptis į savo namo rūsį. Kai pastatas pradėjo griūti, pasidarė nebesaugu, todėl jie persikėlė į dar kito namo rūsį. Ten ir vėl tapo nesaugu. Tada šeima vargais negalais įsiprašė į pritaikytą slėptuvę nuo bombų, kuri buvusi perpildyta – žmonės miegodavo šalia vienas kito kaip silkės statinėje.

Katę saugojo labiau negu save

Štai Olha gulėjo buvusio archyvo patalpoje ant lentynų, kur vargiai pakako vietos jai ir katei, vardu Dymka (nuo žodžio „dūmai“ – aut. pastaba), o Tetyanai liko vieta ant medinių dėžių, kur buvo prikrauta įvairių daiktų, kad nebūtų kieta gulėti. Ypatingą dėmesį žmonės skyrė savo katei, Olha geriau atsisakydavo skanesnio kąsnelio sau, bet būtinai palikdavo katei, nes katė – ypatingos veislės ir išranki maistui. Tikras stebuklas, kad katė išgyveno visą tą siaubą ir su visais kartu atkeliavo į Lietuvą. Taip šeima išbuvo apie du mėnesius. Nuolatiniai apšaudymai, kulkosvaidžių kalenimas, netoliese griūvantys pastatai, važinėjantys tankai buvo tapę kasdienybe.

Ukrainoje niekur nėra saugu

Pasak Tatyanos, ir dabar niekur Ukrainoje nėra visiškai saugu, žmonės nuolat turi būti pasiruošę, jeigu kas, bėgti slėptis nuo galimų atakų. Jaunesnioji Tetyanos ir Andriy dukra su vyru liko vadinamojoje „saugioje“ Ukrainos dalyje, tačiau jie tėvams kartas nuo karto praneša, kad atsipalaiduoti negali ir visada galvoja apie galimą pavojų, nes sirenų garsas neduoda ramybės nei dienomis, nei naktį.

Pabėgo beveik tuščiomis 

Tetyana, Andriy bei dukra su žentu į Lietuvą keliavo per Rusiją, kur pasienyje teko pateikti labai daug dokumentų, po to kirto Estijos, Latvijos ribas, kol galop pateko į Lietuvą. Esą čia atvykti jiems patarę dvi šeimos, kurios pagelbėję viso bėgimo iš Ukrainos metu. Šios šeimos yra pačios išvykę iš Mariupolio – viena dabar yra Bulgarijoje, kita – Rusijoje. Šie žmonės Tetyanai ir kitiems jos šeimos nariams sakė, kad važiuotų būtent į Lietuvą, nes lietuviai myli ukrainiečius. Šeima atvyko sugriebę į rankas kas pakliuvo, susidėję kuprinės dydžio bagažą ir netgi be didesnio tinkamų drabužių pasirinkimo. Dabar jie rengiasi suaukotais drabužiais ir galvoja, ką vilksis, artėjant šaltajam sezonui...

Žavisi Rokiškiu

Visa keturių asmenų šeima gyvena buvusiuose vaikų globos namuose Obeliuose, kur dabar įsikūrę Obelių socialinių paslaugų namai. Jie šias patalpas prilygino bendrabučiui ir džiaugiasi, kad pas mus sąlygos tokiuose centruose gana geros. Ukrainiečių šeima sako, kad bendrabučiai Ukrainoje atrodytų prasčiau. Žmonės su malonumu peržiūrėjo nuotraukas su gražiausiais Rokiškio krašto vaizdais, sakė, kad daugelį vietų norėtų aplankyti. Viešnagės pas šiuos žmones dieną buvo švenčiama religinė krikščioniška šventė „Denj sviatovo proroka Ilji“ (Šventojo pranašo Iljos diena). Esą tą dieną negalima maudytis. Buvo laikoma, kad tai vasaros pabaiga, kad tą dieną rudens šaltis pamažu ima keisti šiltas vasaros dienas. Ta proga Tetyana iškepė pyragą. Iš Ukrainos atvykę žmonės džiaugėsi vietinių geranoriškumu, noru padėti. Štai Laisvės kovų muziejaus Obeliuose vadovas Valius Kazlauskas pasirūpino nupirkti Andriy mobilųjį telefoną, kas tuo metu šeimai buvo labai svarbu, po to Olhai padovanojo dviratį ir dar du dviračius – visiems ten gyvenantiems ukrainiečiams. Kita žinoma moteris padeda ieškotis darbo ir apie tai paskelbė socialiniuose tinkluose.

Norėtų muzikuoti

Tetyana – muzikos pedagogė. Turėdama 25-erių metų pedagoginio darbo stažą, Ukrainoje ji galėtų sau leisti tokio darbo nebedirbti, nes gautų išmokas kaip pensininkė. Kurį laiką ji tokia galimybe Ukrainoje pasinaudojo, po to ir vėl ėmėsi darbų, kol jų nenutraukė karas. Rokiškio rajone ji norėtų darbo, atitinkančio kvalifikaciją. Moteris sakė, kad buvo pasiteirauti apie galimybes įsidarbinti Rokiškio R. Lymano muzikos mokykloje, Rokiškio kultūros centre. Yra šioks toks pažadas (kol kas Tetyana apie tai kalba atsargiai) duoti šiokio tokio su muzika susijusio darbo rugsėjo mėnesį.

Darbo rasti sunkiau

Vyrui Andriy darbo ieškoti sekasi sunkiau. Jis Ukrainoje dėl savo amžiaus jau yra pripažintas pensininku. Tėvynėje jis dirbo šaltkalviu metalo apdirbimo gamykloje, kranininku jūros uoste. Vyras sutiktų dirbti jo galimybes atitinkantį vidutinio sunkumo fizinį darbą, tačiau, kiek teiravosi vietoje, darbų pasiūlyta nebuvo. Kol kas Andriy gauna Ukrainoje jam paskirtą pensiją, iš kurios pragyventi Lietuvoje nėra lengva. Vyresniųjų ukrainiečių dukra Olha svarsto apie darbą, susijusį su fotografiją, filmavimu... Darbo padeda ieškoti ir atsakingi už ukrainiečių priėmimą darbuotojai – šeima dalyvavo dviejose išvykose dėl darbo (į Uteną ir į UAB „Daivida“), tačiau surasti kažką tinkamo nepavyko.

Kas ieško, tas randa?

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Rokiškio skyriaus vadovė Jurgita Erslovienė, remdamasi savo bendravimo su ukrainiečiais patirtimi, sakė, kad atvykusiems iš kitur žmonėms nėra paprasta įsidarbinti. Kaip nėra paprasta ir tiems, kurie čia gyvena nuolat. Būna, nėra norimo pobūdžio darbo, kuris atitiktų kvalifikaciją, galimybes, patirtį. Jeigu žmogus pradirbęs visą gyvenimą su dokumentais ar yra tam tikros srities specialistas, jam prisitaikyti dėl kalbos barjero gali būti gana sunku. Obelių seniūnė Jūratė Šinkūnienė pripažįsta, kad rasti darbą Obeliuose tikrai nėra lengva, o važinėti į Rokiškio miestą sudėtinga, tačiau davė viltį, kad labai norint, įmanoma viskas.

Viltys ir planai

Tad visa keturių žmonių šeima dabar aktyviai ieško darbo, nebijodami apie tai kalbėti. Jie noriai ieško draugų, naujų pažinčių, naujų galimybių ir visus sutiktuosius priima su pasitikėjimu.

Na, o Olga atvyko su „šeimyna“ – atsivežė jau minėtą Meinkūno (Meino meškėnas arba Amerikos ilgaplaukė) katę Dymką, kuri, vos atvykusi į Lietuvą, atsivedė šešis kačiukus. Vienas jau yra pažadėtas. Tetyana labai džiaugiasi, kad Lietuvoje buvo pasirūpinta ir kate – ji dabar turi dokumentus, yra čipuota, skiepyta. Katei buvo skirtas ir specialus maistas. Bent mėnesiuką mažyliai dar bus prie mamos – katės, o po to būtų gerai, kad jie surastų naujus šeimininkus. Tad „Rokiškio Sirena“ taip pat prisideda dėl rūpestingų kačiukų šeimininkų paieškų. Tie, kurie norite gražaus ilgaplaukio, beveik veislinio (mama – Meino meškėnas, o tėtis – paprastas mišrūnas) augintinio, kreipkitės į redakciją, o mes duosime katės šeimininkų kontaktus...

Taigi, pristatėme vieną iš daugelio ukrainiečių šeimų, apsistojusių Rokiškio rajone – prašome juos gerbti ir mylėti ir, be abejo, padėti, kuo galima. Šie žmonės sako, kad nebeturi, kur grįžti – namų nebėra, dingo darbo ir pragyvenimo Ukrainoje perspektyvos, todėl šie žmonės norėtų likti pas mus.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video