Camino Lituano: XII diena (foto) (1)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Dvyliktas etapas. Kaunas - Daukšiagirė

2021 m. balandžio 29 d.

Per durną galvą - kojos kenčia. Dar prieš dešimtą ryto jau trepsėjom prie Pažaislio vienuolyno pagrindinių vartų. Nors ant durų aiškiai lietuviškai buvo parašyta, kad karantino metu vienuolynas lankytojams uždarytas, niekaip tuo nepatikėjom. Vakar, Kauno rotušėj TIC-o merginos aiškiai pasakė: Pažaislio vienuolyno lankymo laikas nuo 10 iki 17! Kasdien! Ir skambučiu skambinau, kur prie durų įtaisytas, ir beldžiau supykęs – niekas nei priėjo, nei ką pasakė. Uždaryta! Galėjau gi, iš vakaro, paskambinti nurodytais telefonais, galėjau išsiaiškinti, o dabar? Tik pabučiavom vienuolyno šventą spyną ir ateeee Kauno mieste. Niekada nepagalvojau, kad išeiti iš Kauno, priešingai nei vakar įeiti, bus taip sunku ir nuobodu. Niekas gi nepasikeitė ir diena šilta, saulėta, ir nuotaika po vakarykščio „karališko priėmimo“ ir pramogų pakili, bet ant dūšios toks sunkumas, toks kartėlis... Gal jau taip būna, kad tikslo siekimas ar kokios datos, bei įvykio laukimas ir yra ta tikroji euforija, o žiūrėk, pasieki savo, kažko sulauki, praeina ta ilgai lauktoji diena ir į širdį įsimeta pagieža, aplanko lengvos pagirios. Gerai, kad trumpam...

Sunkiausias ir pavojingiausias Kelio ruožas Marijampolės plentas – į vieną ir kitą pusę drebindamos asfaltą zuja fūros, o tu, kaip koks vabaliukas ropoji šalikele. Neduokdie, užsižiopsos fūros šoferis, paleis vairą ir neliks vabaliuko. Už kelių kilometrų Viada-os kuro kolonėlė tikras Išsigelbėjimas, sakyčiau, tarpinis finišas – gali vandens ar kavos atsigerti, o greito maisto mėgėjai, kokį sumuštinį suvalgyti gali – ne taip ir daug mūsų Kelyje pasitaiko kuro kolonėlių. Pagaliau ties Patamulšėliu imam posūkį į kairę ir Kelias nuveda į Tėviškės miškus, bei klonius. Margininkai eilinis pakaunės miestelis – kukli medinė bažnytėlė, dar prie Tarybų valdžios įtraukta į saugotinų architektūros paminklų sąrašą, apie ką aiškiai parašyta lentoje ant bažnyčios sienos: „Lietuvos TSR architektūros paminklas“ – tik raidės TSR taip negrabiai kalteliu numuštos. Toliau tekstas universalus, tinka visiems laikams – „Paminklas saugomas valstybės“ ir visai nebesvarbu, kad viskas dar pakartota rusiškai. Čia ne iš biednumo pataupyta, čia iš durnumo palikta. O jau varpinės architektūra? Stovi bažnyčios šventoriuj toks kiborgas transformeris ir, kaip tyčia, varpu dar paskambino, mums ramiai bepietaujant, net kąsnis burnoje užstrigo, vadinasi, tikrai kiborgas -  gyvas ir akylai mus stebi. Reikia kuo skubiau tepti slides...

Pakuonis – miestelis, kaip miestelis, daug tokių ant Lietuvos pribarstyta. Kažkada, matyt, buvęs galingo ir turtingo sovietinio kolūkio centras. Iš ko sprendžiu? Ogi iš buvusio kultūrnamio, kuris dabar stovi toks nupešiotas ir niekam nereikalingas. Milžiniškas geltonų plytų statinys, nepadarytų sarmatos ir pvz. Rokiškiui. Ne savo architektūra, ne, bet savo kubatūra. Kokio reikėjo būti durnumo kolūkio pirmininkui ir rajono architektui, kad tokiam kaime statytų, tokio dydžio pastatą? Pastatė, dūdų orkestras kultūrnamio atidarymo proga kokį maršą išpūtė, vietiniai saviveiklininkai, vietinei valdžiai ir kviestiniams svečiams „Kepurinę“ sušoko, gal net televizija buvo ir uždarė ant rytojaus – Nepriklausomybė atėjo, visi greitai skaičiuoti išmoko. Kai paklausiau vietinių pakuoniškių apie tą pastatą, jie su pasididžiavimu raportavo: „jau nupirko šituos rūmus kažkas, tik dar neaišku kas čia bus“. Neišmuši iš žmogaus pozityvo, turbūt visi paslapčia pagalvoja, apie „Naujuosius Vasiukus“ – ateis geras dėdė ir padarys čia Kažką. Tik užmiršta, kad didysis kombinatorius Ostapas Suleimanovičius Benderis seniai miręs.

1,7km iki Daukšiagirės dvaro – taip užrašyta kelio nuorodoje prie Pakuonio bažnyčios. Dvaras, kaip viščiukas, jau iš tolo geltonuoja savo ryškiu rūbu. Prieinam arčiau, vartai uždaryti, kieme jokios gyvybės. Skambinu nurodytu telefonu poniai Nijolei. Atsiliepia malonus balsas: „ Jūs paėjėkit dar kelis žingsnius į priekį ir prie mėlynos tvoros sukit į kairę“. Tiksliai, iš karto net nesimato, kad dvaras palei kelią aptvertas mėlyna skardine tvora. Tokia pačia, kokia „apsiuva“ pramonės pastatus, bet ir ten, dar parenka spalvas kad derintųsi prie kitų pastatų ir neiškristų iš konteksto. Panašią nesąmonę, tikrą beskonybės pavyzdį mes turime ir Rokišky, kur geltona blėka „apsiūtas“ buvęs sovietinis univermagas. Dabar valdomas žinomų mieste verslininkų, kažkada, tikriausiai, gavusių leidimą iš vietos valdžios. Jeigu būtum patriotas ir sirgtum už savo miesto įvaizdį, tai paskutines kelnes nusimautum, bet tokią blėką, kuri žaloja puošnų Rokiškio senamiestį, vien kruvinom rankom, be jokių įrankių nuplėštum. Lygiai ir čia – sugebėjo žmogus nusipirkti dvarą, nežinau kas viduj, bet iš išorės gražiai atrestauruoti, geltonai nusidažyti ir... apsitvėrė mėlyna blėka – matyt babkės baigėsi. Dabar naujai iškeptas dvarininkas išvažiavo į Norvegiją, žuvies fabrike padirbėti, o gal į Daniją nuskrido, kur audines plaktuku galabija, ant normalios tvoros uždirbinėja...

Kitoj pusėj kelio „Dvaro bravoro menė“ taip vadinasi iš senų plytų naujai sumūrytas dvarelis. Puikiai, skoningai įrengta kaimo sodyba, skirta visokiems baliukams ir šventėms. Ponia Nijolė, papasakojo, kad šeimos versle sukasi jau virš dešimt metų, pati su marčia gamina valgį, sūnus prižiūri aplinką, o anūkė barmenauja. Neatsimušdavę klientų metus į priekį, tik dabar, dėl pandemijos, išgyvena ne geriausius laikus. Visada su didžiausiu malonumu priima piligrimus, tik kad jų šiemet dar labai mažai vaikšto. Pernai nuo pavasario ir visą vasarą žymiai daugiau užsukdavo. Užsisakėm vakarienę, o už atskirą kainą gavom paragauti pačios Nijolė gaminto Pienių vyno. Na, kaip čia teisingiau išsireiškus: vyno gamyba yra menas, o vyndarys yra menininkas. Aš tik vieną tokį tikrą menininką pažįstu, tai Raimondas – „Roksalos“ vyninės bosas, kur prie Suvainiškio Taručiuose vynuogyną turi. Pasiilgstu aš Raimondo vyno ir Obuolių, ir Aronijos, ir puikiojo „Monikos“ vynuogių, bet labiausiai Juodųjų serbentų pusiau saldaus – čia tai vynai! Nijolės Pienių vynas, tik vynelis, bet pasvajoti juk niekas nedraudžia...

Dvyliktas etapas: Pažaislio vienuolynas – Margininkai – Pakuonis – Daukšiagirė. Per durną galvą virš 30 km gavosi.