Camino Lituano: XIII diena (foto) (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Tryliktas etapas. Daukšiagirė - Prienai

2021 m. balandžio 30 d.

Pusryčiais pasirūpino ponia Nijolė, iškepė didžiausią keptuvę puikios kiaušinienės su lašinukais. Kelias nuo Daukčiagirės tikra katastrofa lygumų mėgėjams. Nebėra tų milžiniškų erdvių, neliko tiesių kelių siekiančių horizontą. Tarsi burtininko lazdele, kas būtų mostelėjęs: keliai keleliai vingiuoti, kalvos kalvelės žaliu rūbu puošiasi, ypač tokiu laiku žavūs beržynėliai, kai jų smaragdinis žalumas vos ne kasdien mainosi. Dirbami laukai sumažėjo, kaip ir traktoriai: didžiuosius „Fendt-us“, ropinėjančius Aukštaitijos lygumose, pakeitė „Belarus-ai“ ir „pupsikai“. Čia galėtų prasisukti, koks geras žemės ūkio technikos vadybininkas – šito krašto ūkininkams verkiant reikia atnaujinti žemės ūkio techniką. Nors viskas sumažėjo, tačiau ambicijos pas kažką tik padidėjo. Eidami jau iš tolo pastebėjom pilies kuorus, remiančius dangų. Tai, matyt, svarbiausio šito kaimo ūkininko kadaise pradėtos, bet dar nebaigtos pilies mūrai, netoliese ir milžiniškas piliakalnis supiltas. Svarbiausia, kad vieta piliai parinkta labai atsakingai, šalia žemės ūkio technikos angarai, presuotų šiaudų ritiniai ir grūdų sandėliavimo elevatorius. Labai patogu, viskas po ranka: užlipęs ant pilies kuorų ir savo valdas erelio žvilgsniu nužvelgęs, gali žemyn akis nukreipęs savo ūkiu grožėtis. Viskas taip valdoviška ir kartu žemiška – kaip du viename gaunasi... 

Šios dienos vinis – Nemuno kilpų regioninis parkas. Visą gyvenimą, man rūpėjo, kas gi ten slepiasi, tuose dideliuose žaliuose plotuose, tarsi, begalybės aštuonetu įrėmintuose mėlynos Nemuno juostos? Būnant Birštone, važinėjant automobiliu į Druskininkus ar iš jų, dažnai kildavo pagunda užsukti, bet kaip visada, tokiems dalykams pritrūksta laiko, kaip visada, mintyse atsišaudai - bus dar tų progų. Tiktai Kelias pagaliau suteikė progą. Jau Vanguose pasisveikinome su seneliu Nemunu ir draugausime su juo visą dieną. Minkštas smėliuotas Kelio pagrindas tikra atgaiva asfalto atmuštiems padams. Pradžioj nieko įdomaus – jaunuolynas, čia tikriausiai praūžusios audros padariniai, tarp jaunų medelių matosi į vieną pusę pakrypę ir jau sutręšę kelmai. Kelias visą laiką tai priartėja, tai nutolsta nuo Nemuno, bet visada jauti jo gaivą. Įrengtos ir kelios poilsiavietės, tik neaišku, kaip prie jų privažiuoti piknikui, tikriausiai tik dviračiais ar kaip mes pėsčiomis, nes visur ženklai: „Eismas draudžiamas“. Įpusėjus Keliui prasideda sengirė, aukštos į dangų įsirėmusios pušys, šimtamečiai ąžuolai, toks mielas akiai vaizdas – mūsų kraštuose tokių miškų seniai nelikę, jausmas nepakartojamas, taip gera, kad net kojos linksta. Išėjus iš pirmosios kilpos galima užsukti į kitą, kad vėl ją apeitum perimetru, bet ne, negalim nusivėlinti, reikia laiku pasiekti Prienus – turim progą. Camino Lituano, nedraudžia, bet ir nerekomenduoja apeiti dar vieną Nemuno kilpą, Kelias veda į Pociūnų aredromą. Čia dirba kavinė, galima pasistiprinti, o jeigu oras būna palankus, galima išvysti sklandančius sklandytuvus ar iš dangaus birančius parašiutininkus. Mūsų laimė neaplankė – oras nors ir skaidrus, saulėtas buvo, bet labai vėjuotas – lėktuvai nekilo, parašiutai nesileido, netgi kavinė nedirbo – „visiškas pravalas“

Bloga žinia – tik nusileidus nuo Bagrėno kalno ilgu, stačiu, asfaltuotu keliu prie Nemuno, kur įrengta paukščių regykla, pradėjo stipriai skaudėti kairės blauzdos išilginę sausgyslę. Tuoj skambinu puikiam bičiuliui daktarui Antanui ir „užsiregistruoju“ konsultacijai. Antanukas nenudžiugino: nuo ilgalaikio raumens įtempimo prasidėjo sausgyslės makšties uždegimas. Reikia, pradžioj, kiek įmanoma ilgiau šaldyti koją, o jau po to nakčiai užsidėti degtinės kompresą per visą blauzdos priekį. Kad geriau mačytų, galima blauzdą apsukti polietileno maišeliu, tik reikia viską daryti saikingai. Aš pasilikau prie Nemuno blauzdos šaldyti, o Audronė išskubėjo į Prienus svečių laukti.

Šiandien mano gimtadienis – dukra ir sesuo su vyru pasiprašė leidimo atvažiuoti mūsų aplankyti. Lašiniai į pabaigą – be šito „raketinio kuro“ mūsų piligriminiam žygiui kiltų milžiniška grėsmė, reikia pasipildyti atsargas puikiaisiais „Dūmelio“ sūdytais lašiniais – atvažiuokit, lašinukų atvežkit! Užsakiau kaimo sodybą „Rasos sodyba“, kiek už Prienų, ant kelio Kaunas – Alytus. Trumpindamas kelią pro Prienų miškų urėdiją pasiklydau miške, gal, kad buvau alaus butelį išgėręs, gal kad oras apniukęs buvo, „gatavai“ dingo orientacija. Sėdžiu ant kelmo Fb vartau ir tokia sveikintojų galybe džiaugiuosi. Kol visiems sveikintojams padėką išreiškiau saulytė išlindo, man kryptį parodė. Eilinį kartą Kelio Sargas įsikišo – išėjau tiesiai ties nuoroda „Rasos sodyba“. Ateinu, svečių „pilna“ menė – ne tik maniškiai jau vietoje, dar Ilona mūsų puiki draugė iš Druskininkų, kur „Eglėj“ reabilitacijos kursą eina, atlėkusi. Sėdim prie stalo, šašlykai lauke kepa, tik staiga durys atsidaro ir su visų gimtadienininkų himnu lūpose: „Ilgiausių metų ilgiausių...“, įvirsta šauni rokiškėnų kompanija: Giedrė su Igoriu ir Daina su Donatu. Va čia tai siurprizas! Ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau – kad iš Rokiškio į Prienus sveikintojų delegacija atvyktų. Paslapčia iš sūnaus Dainiaus nutekino informaciją ir niekam nieko nesakę atvarė – su gimtadienio tortu, su dovanom ir su dviem picom – dėl visa ko, jeigu maisto pristygtume. Ačiū brangieji! Kaip gera turėti tokių nuostabių draugų, kurie sugeba gimtadienio proga įteikti tokį beprotišką siurprizą... 

Tryliktas etapas: Daukšiagirė – Pociūnai – Prienai (Rasos sodyba). Vaizdingi ir lengvi 25 km.