Į devintąją dešimtį įkopusios tautodailininkės G. Matiukienės svajonė – savo darbus padovanoti muziejui (0)

Rokiškio kraštas didžiuojasi gausybe garsių, įvairių sričių atstovų. Prisistatydamas, kad yra iš Rokiškio, paminėti mažiausiai po vieną žinomą pavardę gali politikas, medikas, teisininkas, sportininkas, kino ar teatro aktorius, tautodailininkas. Būtent prie pastarųjų garsių krašto menininkų galima priskirti 91-uosius metus skaičiuojančią rokiškietę Genovaitę Matiukienę, kūrusią nepaprasto kruopštumo, susikaupimo ir kantrybės reikalaujančius darbus: unikalius kaimo sodybų ir kitų pastatų maketus. Sulaukusi itin garbaus amžiaus savamokslė menininkė sako nieko „nebelipdanti“ maždaug penkerius metus, tačiau dalis iki šiol pagamintų darbų dar ir dabar keliauja po Lietuvos muziejus.  

Gyvena muziejuje

Nedidelį kambarėlį savo namuose G. Matiukienė pavertė mini muziejumi, į kurį specialiai, iki didžiosios COVID-19 pandemijos, atvykdavo ne tik pavieniai lankytojai, bet ir ekskursijų autobusai. Vienas ryškiausių tautodailininkės prisiminimų, kaip mažame kambarėlyje jai teko priimti net 84 studentus, kurie, pamatę vežime pakinkytas dvi vištas, galingais balsais užtraukė dainą „Du gaideliai“. G. Matiukienė juokėsi pabūgusi, kad choristai ir namo stogą nuneš.

O pažiūrėti privačiame muziejuje tikrai yra ko. Čia – tiek senovinėse svetainės komodose, tiek ant savadarbio ilgo, medinio stalo – puikuojasi kažkada tautodailininkės sukurti kūriniai: senojo kaimo kiemai su grytelėmis, svirnais, šuliniais, koplystulpiais ir net vežėčiomis ar koromis šienui vežti, garsus Kryžių kalnas. Vieni darbai kruopščiai sunerti iš medžio dalių, kiti – iš šiaudų. Nors G. Matiukienė patikslina, kad tai – ne paprastas šiaudas, o išskirtinė žolė, kuri, tinkamai paruošta, gali stovėti net ir 100 metų. Visgi koks tai augalas neatskleidžia, tik paslaptingai šypsosi žinanti, kur jo ieškoti ir kai dar pajėgė vaikščioti be vaikštynės ar lazdų, eidavusi viena jos rinkti.

Kalbėdama apie medinius namelius, G. Matiukienė pabrėžia, jog visi jie – atsakingai sunerti iš atskirų dalių, neklijuoti.  

Tik natūralios medžiagos

Tačiau kaimo vaizdiniai – dar ne viskas, kas puošia moters kambarį. Čia galima pamatyti ir Eifelio bokštą, ir Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maketą, kuris, autorės teigimu, yra jau trečiasis, stūkso Vilniaus televizijos bokštas ir net dvi Gedimino pilys. Gamindama šiuos maketus, tautodailininkė darbo įdėjo dar daugiau, nes jų sienos apipavidalintos smulkiais akmenėliais, puoštos kriauklelėmis, o bažnyčios stogas apskritai – unikalus: iš skaldytų slyvų kauliukų.

G. Matiukienė pasakojo, kad imtis šio amato ją paskatino... sapnas: vieną naktį ant kambaryje esančio stalo regėjusi būtent kaimo sodybos vaizdą, o nubudusi ėmėsi jį gaminti. Visgi toliau klausant moters gyvenimo istorijos aiškėja, kad talentas jos rankose neatsirado per naktį – tėvelis buvo stalius. Tautodailininkė net parodė nuotrauką, kurioje tėtis užfiksuotas šalia įspūdingo dydžio įmantraus, mažais stalčiukais „tobulinto“ stalo, už kurį konkurse gavo tais laikais itin didelį, net dviejų karvių vertės, prizą.

O kūrybinis procesas jos pačios gyvenime prasidėjo moteriai išėjus į pensiją.

Padėkos ir dovanos už talentą

G. Matiukienė didžiuojasi, kad jos darbus matė ne vienas žmogus: ir ne tik tie, kurie asmeniškai apsilankė jos namuose ar ėjo į šalies muziejus, kuriuose jie buvo eksponuojami – apie rokiškietę reportažus rengė visos šalies televizijos – LRT, LNK, Tele-3. Tautodailininkė kruopščiai saugo ne tik savo darbus, bet ir visas iškarpas ar televizijos laidų pavadinimus, kur buvo apie ją kalbama.  

Visgi labiausiai kūrėja džiaugiasi buvusios Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Ingridos Šimonytės jai atsiųsta išskirtine dovana – šilko skarele, bei pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Lansbergio padėka su asmeniniu parašu.

„Nuotraukos rėmelius, kuriuose įrėminta jo padėka, reikėjo specialiai vežti į Vilnių, nes V. Lansbergis nesutiko, kad ant padėkos būtų neoriginalus jo parašas...“, – rodydama padėkomis nusagstytą namo kampą pasakojo senjorė tikindama, kad gal Lietuvoje ir yra panašių kūrinių, tačiau tokių pat kaip jos – tikrai niekur.  

Išdovanojo draugams...

Vertinant tai, kad G. Matiukienė kuria jau ne vienerius metus – dalies eksponatų apačioje kruopščiai surašytos ne tik pagaminimo datos, bet ir laikas, kiek truko maketo gamyba bei kam kūrinys yra dedikuotas – atrodo, kad namuose jie turėtų būti išdėlioti ne viename kambaryje.

Tačiau paklausta, kiek per kūrybinį laikotarpį maketų sukūrė, tautodailininkė atsakyti negalėjo, mat – neskaičiavo, o ir didžiąją dalį sukurtų – išdovanojo.

„Argi man gaila? Pavyzdžiui čia stovinti Rokiškio bažnyčia – jau trečia. Vieną išprašė draugė sakydama, kad aš pati ir vėl pasidarysiu, o ji pati juk nemoka. Taip ir dovanojau visiems, kol kartą sūnus sako: „Mama, sukrauk visus savo darbus ant grindų, aš – sukaposiu. Kam dirbi, jei išdalini?“. Išsigandau, o paskui ir galvoju, kad tikrai vaikas teisus, padovanotų darbų juk nesusigrąžinsiu“, – pasakojo tautodailininkė rodydama tik albumuose saugomas kai kurių padovanotų darbų nuotraukas.  

Nori dovanoti muziejui

O didžiausias G. Matiukienės noras, kad jos kūriniai rastų vietą muziejuje: „Jie tikrai nėra trapūs, nelūžta taip lengvai, kaip daugeliui pažiūrėjus atrodo. Juk ir dabar keliauja po skirtingus šalies muziejus. Į Molėtus vešis jau kelintą kartą, nes muziejininkai sakė, kad paroda buvo gausiai lankoma. Norėčiau, kad Rokiškio krašto muziejuje jie rastų vietą: negi netiktume su Šepka (Lionginas Šepka – aut. past.)? Juk abu dirbom su medžiu. Gal ir koks kitas muziejus susidomėtų, tik man jau tikriausia to nebeteks pamatyti...“.

Kol muziejai dar kol kas tik ribotą laiką eksponuoja rokiškietės kūrinius, jų pažiūrėti, juos išnagrinėti ir įvertinti moteris kviečiasi į namus.