Iš Kuveito į Rokiškį – ne tik dėl cepelinų (0)

Iš Rokiškio kilęs, bet jau daug metų po pasaulį keliaujantis Vidmantas Matusevičius į gimtąjį kraštą grįžta retai. Dirbantis, kaip save pavadino Vidmantas, aktyvaus gyvenimo būdo treneriu, vyras septynerius metus gyveno Airijoje, dabar - jau devynerius Kuveite, bet prie vienos vietos neprisiriša – turistinė viza įpareigoja kas tris mėnesius išvykti ir vėl parvykti į tą pačią šalį. Rokiškį Vidmantas vadina Rūgpienių kaimu – mat gyvenimo tėkmė čia lėtesnė. Na, ir griežtos mitybos besilaikantis treneris kartu su drauge Gema (tariama - Džema) čia leidžia sau ir atsipalaiduoti, valgydami lietuvišką maistą ir, be abejo, cepelinus. „Tik per atostogas“, - šypsodamasis pridūrė Vidmantas.

- Esate gimęs ir augęs Rokiškyje? Ką galite pasakyti apie tuos laikus?

- Taip, gimiau ir augau Rokiškyje, mikrorajone prie „Iki“ parduotuvės. Baigiau Rokiškio 3-ąją vidurinę mokyklą, dabar, atrodo, „Romuvos“ vadinasi. Ką mėgau? Lankiau dziudo, mėgau gamtą, laipioti po medžius, važinėti dviračiu, o mėgstamiausios, kartu ir lengviausios, pamokos buvo kūno kultūra ir dailė. Mūsų klasė buvo labai stipri, visi gerai mokėsi, o aš buvau pats prasčiausias mokinys, nes man buvo visai neįdomu mokytis. Mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba, o aš jos visiškai nemokėjau. Jeigu dabar mano mokytoja sužinotų, kaip dabar kalbu angliškai, gal infarktą gautų. Jeigu reiktų rinktis, kuria kalba iš trijų – lietuvių, anglų ar rusų – kalbėti, rinkčiausi anglų kalbą. O mokykloje aš tiesiog praslydau.

- Ir ką, kaip toks „prastas mokinys“, studijavote?

- Įstoti į Kūno kultūros institutą nepavyko, todėl įstojau mokytis ergoterapijos Utenoje. Kai pradėjau mokytis, neturėjau jokio supratimo, ką tas žodis reiškia. Man ten mokytis buvo lengva. Dabar džiaugiuosi, kad mokiausi anatomijos, psichologijos, filosofijos. Pabaigęs studijas, Vilniuje pusę metų dirbau ergoterapeutu. Už tokį darbą - labai maži pinigai. Pasiūlė dirbti Santariškėse puse etato, kur mano atlyginimo nebūtų užtekę net pavalgyti. Po to gavau trenerio darbą „Impulse“. Du metus gyvenau labai linksmai, turėjau dideles galimybes, naudingų pažinčių, bet pasidarė nuobodu. Sutikau man patinkančią merginą ir išvykome į Airiją.

- Ir kaip sekėsi Airijoje?

- Atvykęs į Airiją, dirbau statybose, nes nemokėjau kalbėti angliškai. Bet pamačiau, kad tai – ne man. Statybininkai labai „basic“ (primityvūs) žmonės dažniausiai, nenorėjau likti tokio lygio. Mergina, su kuria kartu atvykau į Airiją, mane paliko, pasakiusi, kad man reikia užsidirbti pinigų. Ji buvo įpratusi prie prabangos, gero gyvenimo Lietuvoje. Susiradau darbą restorane. Man davė, kur gyventi, ten buvo viešbutukas ant vandenyno kranto. Priimamas į darbą pamelavau, kad esu dirbęs restorane Lietuvoje ketverius metus. Po šiek tiek laiko mano melas išaiškėjo, bet mane paliko dirbti. Dirbau padavėju ir virtuvėje, o kartu mokiausi anglų kalbos. Ten dirbdamas, stengiausi nebendrauti lietuviškai. Sėdėjau vakarais su žodynu ir mokiausi anglų kalbos.

Kai prasidėjo ekonominė krizė, darbo ten man nebeliko. Išvykau į Dubliną. Mokėjau labai bazinę anglų kalbą. Jau turėjau gelbėtojo sertifikatą. Kažkaip išsilaikiau egzaminą, nors ir nemokėjau anglų kalbos. To būtinai reikėjo, dirbant viešbutyje. Dubline gavau darbą geriausiame Gym‘e (sporto klube). Ten buvau vienintelis atvykėlis darbuotojas. Taip nutiko, kad generalinis direktorius mane išprovokavo ir vos su juo nesusimušiau. Gavau palikti darbą. Noriu pasakyti, kad daug kur užsienyje vyksta toks nervų karas – jeigu nori atleisti darbuotoją, elgiasi mandagiai, bet laukia, kada pratrūksi. Jeigu pratrūksti, reiškia, pralaimėjai ir turi išeiti...

 Išėjęs iš to sporto klubo, gavau darbą gėjams draugiškame klube. Iš pradžių net nesupratau, kur pakliuvau. Mano įsivaizdavimas apie kitos orientacijos žmones buvo kitoks. Netikėtai patekau tarp įdomių, išskirtinių žmonių. Portugalai, ispanai, brazilai... Gyvenome įdomų socialinį gyvenimą. Tuo laikotarpiu pardaviau mašiną ir nusipirkau dviratį. Tuo metu mokiausi ir koledže. Nustebau, kad Dubline su policininkais galima gana draugiškai pakalbėti. Kartą sustabdė mane su motoroleriu ir be teisių. Baudos negavau, tik pabarė. O su dviračiu ten galėjau važiuoti visur - daugybė dviračių takų. Lyja ar nelyja, sninga ar ne, visada važiuodavau dviračiu.

- O kaip atsidūrėte Kuveite?

- Kartą ėmiau ir supratau, kad daugiau nebepasieksime, reikia judėti toliau. Mano mergina dirbo menedžere aukso centre. Savininkai apkaltino ją vagyste. Tai buvo jų pačiu suorganizuota. Turėjau įgijęs asmeninio trenerio pasirengimą ir 10 kvalifikacijų, mano mergina – taip pat. Ėmėme ieškoti trenerio darbo. Tuo metu visiškai neturėjau supratimo, kokia tai šalis yra Kuveitas. Jeigu būčiau daugiau žinojęs, galbūt būčiau pasirinkęs Dubajų, Kiniją, Malaiziją... Bet, kaip sakoma, „žmogus be problemų gali gyventi tris dienas, ne daugiau“. Jeigu nėra problemų, žmogus jas susikuria arba pačios atsiranda.

- Kas būdinga žmonių kultūrai Kuveite?

- Kuveite vyksta ištisinės derybos dėl visko ir žaidimas su kantrybe. Tokia arabų kultūra. Žmonės turi du veidus – „šventuolio“ ir tikrasis. Viešumoje tikrojo veido nepamatysi. Pas mus netikrumo mažiau. Be to, ten nieko nėra per vidurį – arba nieko, arba maksimumas. Važiuodami kelyje, kuveitiečiai nesilaiko jokių taisyklių, dažnai lenktyniauja. Sakoma, jeigu moki vairuoti Kuveite, mokėsi bet kur. Ištisinis pypsinimas gatvėse. Norėdamas pereiti gatvę, žmogus turi eiti tiesiog bet kur, galima sakyti, kad perėjų ten nėra. Niekas nebaudžia ir už vairavimą, kalbant telefonu, rašant žinutes, ten yra įprasta, kad vairuotojas rankose laiko telefoną. Jeigu pritrūksi kantrybės ir kitam vairuotojui parodysi nepadorų gestą, gali sėsti net į kalėjimą. Tai nepriimta. Nepriimtas ir viešas santykių aiškinimasis, kalbėjimas pakeltu tonu. Kartą susipykome su mergina ir aš ją aprėkiau – susirinko nemažai smalsuolių ir policija.

- O kaip pats trenerio darbas Kuveite? Kaip vyksta treniruotės?

- Žmones čia reikia mokyti judėti. Jie nemoka nei šokinėti, nei daryti pritūpimų, atsispaudimų. Daugelis nežino, ką reiškia bėgti. Pas juos nėra šaligatvių, visur važinėja mašinomis. Negalu sakyti, kad daug dirbu kaip treneris – daugeliui reikia su manim tik pasikalbėti. Pavyzdžiui, moterys neįpratę šeimoje kalbėtis apie tai, kas joms rūpi, kas negerai, dėl ko liūdi, užtat drįsta papasakoti man. Šalis tikrai turtinga, gyvena iš naftos, mokesčių nėra, tad užmokestis tikrai nemažas. Galiu sau leisti pakankamai nemažai.

- Ar priimtinos Jums kuveitietiško pasaulio taisyklės?

- Vos atvykę į Kuveitą, buvome kaip vaikai arabiškame pasaulyje. O ten reikia galvoti, ką darai - priimtinas išorinis santūrumas. Kuo daugiau gyveni jų pasaulyje, tuo daugiau jį atstumi. Manau, mes, europiečiai, niekada nesuprasime jų pasaulio. Net kinietis savo mąstysena artimesnis. Manau, kad ir nereikia bandyti Kuveite ieškoti logikos - reikia mėgautis tuo, kas yra, priimti ir naudotis privalumais. Kuveite daugiau bendraujame su kitataučiais: amerikiečiais, ukrainiečiais, rusais, lenkais, airiais, anglais... Ten pats turi susikurti savo žmonių ratą, nėra viskas ant lėkštutės padėta. Atrodytų, daug žmonių pažįsti, bet ta pažintis - paviršutiniška. Susipažįstama ir bendraujama visokiuose užsiėmimuose, kitur žmonėms sudėtinga susitikti. Dar pastebėjau, kad žmonės ten labai materialistai. Vedybos yra sandoris, iš meilės būna tik kartais. Nors žmonės labai turtingi, bet nedaugelis jų laimingi. Dauguma laiką leidžia apsipirkinėdami ir valgydami. Svarbūs dalykai čia - mašinos, briliantai, įvaizdis... Bet netikėtai gali nustebti, kai toks viskuo apsirūpinęs žmogus ims ir padės visiškai nepažįstamam žmogui.

- Ar vertina Jus kaip trenerį vietiniai?

- Vien dėl to, kad europietis, toks treneris yra aukštumoje, o pavyzdžiui, taivanietis - ne lygis. Kuveite labai svarbus išsilavinimas ir mandagumas.

- Kaip vyksta treniruotės?

- Save vadinu aktyvaus gyvenimo būdo treneriu, nes mokau daug ko – plaukti banglente, važiuoti dviračiu, kilnoti svarsčius, šokinėti, susitvarkyti mitybą. Tris metus Kuveite  turėjau mitybos kompaniją. Po to ją perėmė kiti žmonės, kurie įmonę uždarė, iššvaistė pinigus. Žinojau, kaip tai pasibaigs, bet surizikavau.

- Laikotės ypatingos dietos. Kokia ji?

- Tai mityba gyvulinės kilmės produktais, vaisiais ir nekrakmolingomis daržovėmis.

- O kaip Lietuva su cepelinais ir šaltibarščiais? Ar mėgstate lietuviškus valgius?

- Mėgstu visus lietuviškus patiekalus – cepelinus, kiaulieną, sūrį, šaltibarščius, bet tik per atostogas.

- O kaip draugė?

- Taip pat, bet irgi - tik per atostogas.

- O kas kiek laiko Jūsų atostogos?

- Turistinė viza Kuveite galioja tik 3 mėnesius, todėl vis turiu išvykti ir vėl grįžti. Važiuojame daug kur. Su Gema Rokiškyje buvome kokius 4 kartus. Čia gyvena mano mama, patėvis. Brolių ar seserų neturiu. Man labai patinka keliauti ir stengiamės atostogų vykti į vis kitą šalį. Pasaulis tikrai labai didelis ir dar daug jame neaplankytų vietų.

- Ar pasikeitė Rokiškis nuo paskutinio karto, kai jame buvote?

- Taip, labai pasikeitė. Miestas labai sutvarkytas. Atsirado dviračių takai, švaru. Ypač tai matyti, pabuvojus Kuveite, kuris yra gana šiukšlinas, netvarkingas miestas. Gražus Rokiškio dvaras, ežeras. Man panašu į Kopenhagą, tokios pat spalvos, jaučiasi skandinaviška įtaka.