Jaunatviškas maksimalizmas ir drąsa atvedė į mėsos perdirbimo įmonę (0)

Emigrantės duona, ankstyva motinystė, greita karjera, kardinalūs profesiniai pokyčiai ir graži šeima – tokia Ritos Mišeninės gyvenimo istorija. Aštuntus metus uždarojoje akcinėje bendrovėje „Daivida“, valdančioje prekinį ženklą „Rokiškio mėsinė“, vyr. pirkimų vadybininke dirbanti moteris – viena iš keturių pirkimų padalinio darbuotojų. Pašnekovė šypsosi, kad šiandien savęs neįsivaizduotų kitur, o sprendimas iš metalo gaminių įmonės „nerti“ į mėsos perdirbimo gamyklą, pasiteisino su kaupu, nes šiandien ji dirba mėgstamą darbą ir džiaugiasi puikiu kolektyvu.

– Kaip prisimenate savo karjeros bendrovėje „Daivida“ pradžią?

– „Daividoje“ dirbu nuo 2014 metų spalio, kai ši įmonė be mėsos produkcijos gamino ir žuvį bei saldainius. Tuomet buvo naujai sukurtas pirkimų vadybininko etatas. Viena pažįstama, dirbanti čia, pasiūlė tuometiniam vadovui Vidmantui Kanopai pasikviesti mane į darbo pokalbį. Nors turėjau darbą, tačiau išsiruošiau į susitikimą, vėliau palikusį gerą įspūdį, nors vilčių, kad mane priims tikrai neturėjau (šypsosi). Manau, jog darbo pokalbio metu kažkas viduje turėjo „užkabinti“, kad kardinaliai ryžčiausi keisti darbovietę ir pareigas, o man taip ir nutiko. Po to viskas vyko greit ir sklandžiai. Atsisveikinau su buvusia darboviete ir atsidūriau čia.

– Užsiminėte, kad teko paragauti ir emigrantės duonos. Tai kokia ji buvo?

– Vos gimus pirmajam sūnui su tuometiniu vyru išvažiavome į Londoną užsidirbti pinigų. Pati darbavausi dvejuose fabrikuose. „Ariau“ paromis, įgijau daug patirties, išmokau naujų dalykų ir dabar nebijau jokio darbo, todėl galiu greičiau ir lengviau priimti tam tikrus sprendimus, nes praėjau visus etapus – nuo žemiausios grandies darbininko iki aukščiausios. Emigracijoje praleidau nedaug laiko – vienerius metus, o per tą laiką dirbau lietuvių ir anglų valdomuose fabrikuose.

VISĄ INTERVIU SKAITYKITE SAUSIO 17 DIENOS, ANTRADIENIO, „ROKIŠKIO SIRENOS“ NUMERYJE.