Juodupietė M. Lukoševičienė: „100 metų pralėkė kaip viena diena“ (foto) (0)

Kovo 2-ąją Juodupėje gyvenanti Monika Lukoševičienė atšventė 100-ąjį gimtadienį. Už lango siaučiant pūgai, „Rokiškio Sirenos“ žurnalistę linksma ir guvi jubiliatė pasitiko su šypsena veide: „Judu. Dar pati krutu, bet žiemą į lauką neinu, kai bus vasara, tai maži išeisiu. Ne toks laimingas šimto sulaukęs, sveikatos nebėra. Kai dabar trumpai pagalvoju, tai 100 metų pralėkė kaip viena diena. Vaikystė buvo geriausias laikas, kai niekas nerūpėjo“.

Dvi šimtametės

Pastaruosius keletą mėnesių Rokiškio rajone vis sveikinami 100 metų sulaukę kraštiečiai, tarp jubiliatų – vien moterys ir tik vienas vyras. Apie tai pasikalbame ir su jubiliate.

„Juodupėje dabar esame jau dvi šimtametės. Turbūt vyrai retai sulaukia 100 metų, nes miršta anksčiau, jie dirba fiziškai, kaip sakau rankomis, ir geria alkoholį, o moterys daugiau liežuviu darbuojasi“, – šypteli M. Lukoševičienė, kuri pasak sūnus Gintauto Lukoševičiaus, mėgsta pajuokauti, nors yra rimto, ramaus būdo.

„Buvau ramaus būdo“

Nors pokalbio pradžioje sukaktuvininkė trumpai ir pasiskundė sveikata, tačiau kalbantis paaiškėja, kad ji pamažu juda po namus, skaito per padidinamąjį stiklą, tik prasčiau girdi, tačiau nepaisant šių problemų, kaip sakė sūnus, besirūpinantis mama, ji retai lankosi pas gydytojus.

„Sensti palengva. O pas daktarus einu labai retai, tik kai reikia. Buvau ramaus būdo, „neškaradna“. Su niekuo nesipykau. Gavau vyrą, kuris negeria, tai ko aš nervuosiuosi. O tos kur gauna geriančius vyrus, labai vargsta“, – kalbėjo M. Lukoševičienė.

Dirbo fabrike

M. Lukoševičienė, buvusi Kirstukaitė, gimė ir su dviem broliais augo Sidabrinės kaime, šeši kilometrai nuo Juodupės. Dabar šio kaimo nebėra, taip paaiškino sūnus.

„Mane mažą šaukdavo Manusia. Daug lenkų ponų ten buvo, tai matyt taip ir kviesdavo mus vaikus Manusia, Karusia. Tik tiek ir atvažiavau iki Juodupės. Ištekėjau Sidabrinėje, vyras Jonas buvo iš Užubalių. Abu dirbome fabrike, Juodupėje pasistatėme namuką, atsikėlėme čia“, – pasakojo šimtametė ir smagiai prisiminė sovietmečio laikus, kaip darbininkai gudraudavo susikeldami „normas“, kad daugiau uždirbtų.

Mama prikalbėjo tekėti

Į klausimą ar tekėjo iš meilės ar tėvai surado jaunikį, pašnekovė atsakė, kad vyras gyveno netoli, pora susipažino, jis ėmė ateidinėti.

„Man buvo 24-eri, kai ištekėjau, o Jonui 31-eri metai ėjo. Jis jau buvo įsirašęs į senų bernų draugiją „Dobilas“. Joje buvo penki senberniai. Mane mama prikalbėjo eiti už Jono“, – juokėsi M. Lukoševičienė.

Surimtėjusi šimtametė paaiškina ir priežastį kodėl mama jai siūlė tekėti už Jono, pasirodo, užtai, kad jis negėrė, nes jubiliatės tėvas mėgo išgerti.

Pora, kartu nugyvenusi 50 metų, susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Gintauto ir dukters Vidos. Dukra užaugino tris vaikus, sūnus – du. Šimtametė turi šešis proanūkius, kurių amžius – nuo 8 iki 15 metų. Juodupėje gyvenantis sūnus rūpinasi mama, o dukra įsikūrusi Kaune.

„Jau viską atlikau. Mano vaikai pensijon išleisti. Jau galiu mirti“, – šypteli M. Lukoševičienė.

Visą straipsnį skaitykite antradienio, kovo 7 dienos, „Rokiškio Sirenos“ numeryje.