Liauna šviesiaplaukė G. Laucytė ne tokia gležna: sunkiaatletės pasiekimuose – Lietuvos čempionės titulas (0)

Birželio pradžioje Telšiuose įvyko Lietuvos moterų sunkiosios atletikos čempionatas. Gausiose dalyvių gretose ryškiausiai suspindo sportininkės iš Rokiškio Germantės Laucytės sėkmės žvaigždė: septynioliktąjį gimtadienį dar tik švęsianti mergina ne tik iškovojo svorio kategorijos iki 58 kilogramų Lietuvos čempionės titulą, bet ir pagerino tris iki šiol fiksuotus Lietuvos rekordus. Ir nepaisant to, kad šiuolaikinė visuomenė pasisako už lygias vyrų ir moterų teises, visgi, moteriškos lyties atstovė sporte, kuriame dominuoja vyrai, visada šiek tiek stebina. Tad Germantės visai paprastai klausėme, kodėl nutarė tapti dalimi sunkiosios atletikos sporto ir nesirinko tradicinių šokių ar dainų, ar ketina savo ateitį sieti su šiuo ar kitos šakos sportu, mat pokalbio metu paaiškėjo, kad mergina buvo pakviesta į elitinę sostinės sporto mokyklą, į kurią patenkama tik ten dirbančių trenerių kvietimu, ir ką galvojo pasiryžusi dėl Lietuvos čempionės titulo šiek tiek daugiau nei per tris savaites „numesti“ net 7 kg.

– Žinai, pamačius moterį tokiame sporte, norom nenorom sukirba mintis: kodėl ji pasirinko šią nemoterišką sporto šaką?

– Na, taip, tikrai nepasakyčiau, kad sporto šaka yra labai moteriška (šypteli – aut. past). Bet jei pažiūrėsime atidžiau, tikrai yra labai daug moterų ir mergaičių, kurios sportuoja būtent šią discipliną. Mano gyvenime sportas atsidaro tikrai anksti: pradinėse klasėse lankiau dziudo, bet norėjau kažko kito. Sugalvojau išbandyti sunkiąją atletiką ir jau pirmojoje treniruotėje pajaučiau, kad tai – mano sportas, tai – mano vieta ir aš noriu čia sportuoti.

– Mergaitės dažniausiai nori šokti ar dainuoti, tu pasirinkai sunkias štangas. Kaip pajautei, kad tai yra tavo ir, kad būtent čia galėsi save realizuoti?

– Manau, kad mane „užkabino“ sporte atliekami veiksmai ir technika. Nes tai nėra paprastas štangos iškėlimas: norint, kad rezultatai kiltų, reikia technikos. Labiausiai man patiko tas „sprogimas“ – štangos stūmimas. Kai nuėjau į pirmąją treniruotę man tebuvo 14 metų – pradėjau sportuoti 2021-ųjų pabaigoje. Dabar laukiu 17-ojo gimtadienio.

– Dar tik bus 17 m., o jau esi Lietuvos čempionė, pagerinusi net tris savo svorio kategorijos rekordus...

– Jau (šypteli – aut. past.)... Kalbant apie tai vis dar valdo emocijos, kurių negaliu žodžiais nusakyti. Prieš tai esu 2 ar 3 kartus dalyvavusi Lietuvos čempionate iki 17 m. ir visą laiką nuo nugalėtojų atsilikdavau ženkliu svorių skirtumu. Jei atvirai, prieš šias suaugusiųjų čempionato varžybas irgi nesitikėjau čempionės titulo. Ruošiantis varžyboms buvo svarstymų auginti kūno masę ir dalyvauti aukštesnėje svorio kategorijoje, nei tada priklausiau, arba kitas variantas – prisilaikyti savo svorį ir toliau atstovauti 64 kg kategoriją. Niekada negalvojau, kad dėl aukso medalio teks numesti 7 kg. Pamenu, trenerio Mindaugo Janulio klausimą, ar norėčiau pabandyti laimę ir čempionate varžytis 58 kg svorio kategorijoje... Sutikau ilgai nesvarsčiusi, nes neturėjau ko prarasti: arba numesiu ir gal pasiseks parodyti gerą rezultatą, arba liksiu savo svorio kategorijoje ir gal pateksiu į TOP5.

– Tai ir pasidalink, pirmiausia, varžybų prisiminimais, o toliau „narstysim“ pasiruošimo procesą.

– Varžybų metu, pamačiusi protokolus, sunkiai patikėjau, kad patekau antru numeriu ir yra galimybė kovoti dėl pirmosios vietos. Iš anksto daug nesitikėjau, nes mano tikslas buvo gerai sukovoti. Tačiau jau antrajame stūmime treneris sudėliojo taškus ant „i“ sakydamas, kad jei gerai pastumsiu šį bandymą, tapsiu Lietuvos čempione. Jaučiau tikrai didelį jaudulį ir jo žodžiai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo (šypteli – aut. past.). Kai išstūmiau 69 kg, jaučiausi patenkinta savimi, bet treneris neleido atsipalaiduoti – liepė eiti ir pagerinti Lietuvos rekordą. Suveikė adrenalinas, tad trečiuoju bandymu įveikiau buvusį rekordą – stūmimo veiksmu iškėliau 71 kg... Negalėjau patikėti tuo, ką padariau, nes čempionatuose iki šiol nuo prizinių vietų atsilikdavau kokiais 5 kg ir būdavau 5-6 vietoje. Tad kad dabar esu pirma Lietuvoje ir net pagerinusi rekordus, man buvo nuostaba (Lietuvos čempionė ir rekordininkė didžiuojasi rovimo veiksmu įveikusi 52 kg svorį, stūmimo veiksmu – 71 kg, dvikovėje – 123 kg štangą – aut. past.). 

– Nors apie auksą sakai negalvojusi, bet laukiančiam čempionatui ruošeisi – drastiškai metei svorį. Ar šis pasiruošimas buvo sunkus procesas?

– Visi sportininkai: boksininkai, dziudo atstovai, meta svorį: dažniausiai 5-6 kg per savaitę. Aš taip daryti negalėjau, nes būčiau rizikavusi prarasti ir jėgas, tad pasirinkau ilgesnį laiką – atsikratyti 7 kg turėjau maždaug pustrečios savaitės. Pirmiausia, be abejo, labai atidžiai išanalizavau savo mitybos racioną: ką ir kiek valgau, kiek tame maiste yra baltymų, angliavandenių. Baltymai mano sporte yra pagrindinis dalykas. Atsisakiau viso įmanomo cukraus... Neslėpsiu, per tas tris savaites buvo vakarų, kai atrodė, kad nebegaliu, noriu valgyti. Bet susikaupdavau ir kažkaip sugebėjau save įtikinti bei išsilaikyti iki galo. Pasidariau kūno nuotraukas „prieš“ ir „po“, tai irgi buvo stipri motyvacija. Man pačiai buvo labai keista, kad pradėjus mesti svorį atsirado kur kas daugiau jėgų treniruotėse: jaučiausi kur kas geriau, o treniruotės tapo efektyvesnės – mano atliekami pritūpimai tapo progresyvesni ir sprogstamoji jėga pasidarė geresnė. Noriu pabrėžti, kad svorį mečiau iš esmės sureguliavusi mitybą. Juk valgyti privalėjau, kad jėgos nedingtų. Rinktis intensyvių treniruočių negalėjau, kad negaučiau traumos, tad įprastas treniruotes kaitaliojau su aktyviu pasivaikščiojimu. Sportuodavau su specialiu mizūno kostiumu – toks lyg pirties efektas, kai žymiai daugiau prakaituoji. Keletas vaikinų sporto salėje mane mokė, kad nereikia taip anksti mesti svorio, kad užteks intensyviai padirbėti likus savaitei iki varžybų. Bet aš laikiausi savo plano, kurį buvau pati susidėliojau. Klausiau patarimų ir trenerio, bet jis pasakė: valgyk, tik ne per daug (juokiasi – aut. past.). Pati internete ieškojau informacijos, rinkau ir ją sisteminau. Juk pasiryžau mes svorį.

– Ar toks drastiškas svorio metimas tau buvo pirmas kartas?

– Esu metusi 3-4 kg, bet 7 – tikrai pirmą kartą. Ir niekas netikėjo, kad man pavyks. Pamenu pirmojo savo trenerio Jono Aleksiejaus reakciją, kai likus mėnesiui iki varžybų dar svarsčiau, kurioje svorio kategorijoje čempionate būsiu, paskambinau jam ir pasidalinau naujiena, jog varžysiuosi 58 kg svorio kategorijoje. Jis galvojo, kad juokauju, sako: „Būdavai 64 kg, iki tiek mesdavai svorį, tad nejuokauk – nenusimesi 7 kg ir jėgos dings. Vyrai, mesdami po 2-3 kg, jaučiam kaip jėgos dingsta“. Bet aš jam tik pakartojau, ką sakiau ir M. Januliui, kad neturiu ko prarasti.

– Visada ir visur gyvenime esi tokia užsispyrusi?

– Sakyčiau taip... Tik kartais baimė atima tą pasitikėjimą savimi. Tačiau varžybose stengiuosi ir siekiu to, ką užsibrėžiu. Gal geriausiai tą iliustruoja birželį vykusios sporto stovyklos Anykščiuose pavyzdys: draugiškų varžybų išvakarėse turėjau labai sunkią treniruotę ir visai nenorėjau jose dalyvauti. Tačiau ryžausi nors kartą iškelti štangą, o rezultatas buvo toks, kad pagerinau net savo pačios rekordą. Prasidėjus veiksmui, treneris sako: „Labai neblogai apšilinėji, pabandom dar vieną rekordą padaryti“. Ir pasiekiau – vienu kg pagerinau birželį Telšiuose pasiektą savo pačios rezultatą – pagerinau rovimo veiksmo rekordą ir iškėliau 54 kg. Nors atrodo, kad nedaug, bet... Deja, šiose varžybose nebuvo svorio kategorijų ir tas rezultatas, lyg ir, neįsiskaito. Jaučiausi tikrai gerai ir manau, galėjau dar net didesnį svorį pakelti.

– Po dietų ir numestų 7 kg, kaip save apdovanojai iškovojusi čempionės titulą ir ar grįžai prie to „normalus“ valgymo ritmo?

– Kai pradėjau reguliuoti mitybą, atsisakiau labai daug ko, o svarbiausia – cukraus. Ir galiu pasakyti, kad po poros savaičių jau nebejaučiau jo poreikio. Nors dauguma sportininkų po varžybų galvoja tik apie maistą, man to nebuvo. Na, norėjau tik vieno dalyko – Napoleono torto (juokiasi – aut. past.). Atsimenu čempionatą: sudalyvavau viena pirmųjų, ryte, ir turėjau apie 5 val. laisvo laiko, kol sudalyvaus mano draugės. Per tą laiką nuskubėjau į „Maximą“ torto. Yra filmuota medžiaga, kokia aš laiminga, turėdama Lietuvos čempionės titulą, pagerintus rekordus ir... Napoleono torto gabalą rankose. Man patiko šis mitybos planas, kurį susidariau, ir per tas tris savaites nesvajojau, kad būtinai, vos tik galėsiu, valgysiu tą ar aną. O iš numestų kilogramų iki dabar „grįžo“ tik 3...

– Kai derinome susitikimo laiką vardinai, kokios stovyklos tavęs laukia. Kaip suprantu, tau visai nesvarbu, kad dabar – vasara: treniruočių sezonas neuždarytas.

– Taip, tikrai neuždarytas. Nors vasara, kai esu pasiekusi tokį sportinį lygį, man treniruotės ir sezonas nesibaigia. Šiais metais bus paskutinieji metai, kai dalyvausiu varžybose iki 17 m., tad visur, kur tik įmanoma, sieksiu pasirodyti geriausiai kiek galiu.

– Ar nebijai „perdegti“ taip intensyviai sportuodama?

– Nesakau, kad neturiu laisvalaikio. Visada po varžybų gaunam laisvų dienų, užtenka man atsigauti ir savaitgalių, kai nebūna treniruočių. Tačiau jei savaitę nesportuoju, mano kūnas jau ilgisi krūvio. Esu pripratusi prie tokio ritmo. Mokslo metų pabaigoje kartais jaučiu, kad jėgos jau senka: pasitaiko net iš treniruočių išeiti, nes nebegaliu ir sakau, kad čia – ne man. Bet praeina diena-kita ir galvoju, kodėl taip pasielgiau. Tada nešu treneriui šokolado arba guminukų pakelį ir prašau susitaikyti – priimti atgal (juokiasi – aut. past.).

– O ką darysi sulaukus 17-os? Kaip suprantu iš entuziazmo, šio sporto neketini atsisakyti.  

– Tikrai ne. Kai išeisiu iš iki 17 m. čempionato, vis tiek dar būsiu moksleivė – 12-okė – ir tikrai dar sportuosiu. Rokiškio sporto klubo „JTK Grizlis“ trenerė Ala Sketerienė jau kvietė sportuoti su jais, jei norėsiu ir turėsiu laiko. O toliau turbūt stosiu į Lietuvos sporto universitetą, kur galvoju rinktis trenerės specialybę. Dar šiuo klausimu nesu tiksliai apsisprendusi, bet, kad sportuosiu – faktas. O kol kas mano tikslas – kuo ilgiau išlaikyti Lietuvos čempionės vardo titulą.

– Kad jau užsiminei apie „Grizlį“ – jie yra jėgos trikovininkai, tu – sunkiaatletė, ar nepainiojai šių dviejų sporto šakų, juk veiksmus atliekate tuos pačius?

– Tikrai ne tuos pačius (šypteli – aut. past.). Veiksmai yra visiškai skirtingi, nes jėgos trikovę sudaro trys pratimai: spaudimas nuo krūtinės, pritūpimai ir atkėlimai nuo žemės. O pas mus vien ta sprogstamoji jėga – reikia kuo greičiau štangą iškelti virš galvos demonstruojant tam tikrą techniką. Mūsų sporte yra du pratimai – rovimas ir stūmimas. Gal tiems, kurie nesportuoja ir mažai tuo domisi, atrodo, kad viskas yra tas pats. Pati turiu pažįstamų, kurie painiojosi ir nesuprato skirtumų būtent taip ir sakydami, kad „vis tiek reikia iškelti štangas“. Pagrindinis skirtumas – sunkioji atletika yra Olimpinė sporto šaka, o jėgos trikovė – ne.

– Tai gal tavo tikslas irgi galėtų būti pasiekti Olimpiadą?

– Dabar tikslas yra patekti į Europos čempionatą, bet turiu daugiau padirbėti tobulinant rovimo veiksmą. Čia – ne mano rungtis.

– Mes pokalbį pradėjome nuo to, kad sunkioji atletika – lyg ir nemoteriškas sportas. Ką tavo šeima galvojo apie tavo pasirinkimą?

– Atsimenu, kad išgirdusi mano norą lankyti sportą, susijusį su štangomis, ji buvo lengvame šoke. Vylėsi, kad man užteks nueiti į porą treniruočių ir mesiu. Nors nejautė didelio noro išleisti, bet ir nedraudė. Po pirmųjų varžybų mama pati pamatė, kad tai – mano sportas. Tą dar labiau įrodė faktas, kai po pusantrų metų sportavimo Rokiškyje, sulaukiau dabartinio trenerio M. Janulio skambučio ir kvietimo atvykti gyventi, treniruotis ir mokytis Vilniaus Ozo gimnazijoje.

– Stabtelkime: toks kvietimas kai tau dar tik... kiek metų?

– Kai buvau 8-okė. Aš pati buvau lengvame šoke ir galvoju: jau kraustytis gyventi į Vilnių? Labai norėjau, bet ir labai bijojau pasakyti mamai. Aišku, jos reakcija buvo tokia, kokios ir tikėjausi – sakė neišsigalvoti, pabaigti 12 klasių Rokiškyje ir tada jau galėsiu daryti ką noriu. Bet treneris buvo atkaklus, kalbėjosi ir pats su mama, ir mes abi daug diskutavome. Ji matė, kad aš labai noriu, tik manęs, kaip vienturtės, nenorėjo paprastai išleisti. Bet išleido. Ir dabar nesigaili savo sprendimo, ačiū jai, nes turiu daugiau galimybių tobulėti sporto srityje. Sostinėje turiu visai kitokias sąlygas: salę, aplinką, intensyvias treniruotes...

– Tavo, 15-metės pečius, užgulė didelė atsakomybė: būti dideliame mieste vienai be šeimos. O gal turėjai sostinėje artimųjų ar giminių?

– Ne, sostinėje neturiu nei giminių, nei pažįstamų, kad jausčiausi drąsiau. Bet buvo keletas merginų, tapusių mano klasės draugėmis Vilniuje, kurias žinojau iš ankstesnių varžybų. Tad rugsėjo 1-ąją nesijaučiau viena. Situaciją šiek tiek palengvino ir tai, kad mūsų klasė buvo visiškai nauja – visi į ją atėję sportininkai vienas kito nepažinojo, nebuvo „naujokų“ efekto. Visi buvom lygūs, visi draugiški. Pirmieji metai praėjo tikrai smagiai ir paprastai.

– Bet tau teko tvarkytis ne tik su naujos vietos iššūkiu, o ir apskritai: buities, kasdienybės reikalais.

– Aš puikiai suvokiau, kad dabar esu viena ir viską darau dėl savęs: jei nesitvarkysiu, pati ir gyvensiu netvarkoje. Tačiau visai norėjau savarankiško gyvenimo, nes man patiko gamintis maistą, tvarkytis, susidėlioti savo dienotvarkę – žinoti, kada turiu grįžti, kada išvažiuoti – būti pačiai atsakingai už save. Kai pati visa tai darau, dar labiau susikaupiu, nes tiksliai žinau, ko ir kada man reikia. Todėl nesakyčiau, kad atsiskyrimas nuo šeimos buvo labai sudėtingas šiuo klausimu. Aš gyvenu bendrabutyje ir kai kurie klasės draugai vilniečiai stebėjosi, kaip aš susitvarkau juokdamiesi, kad be mamų negalėtų gyventi.

– Tai kokia tavo, sportininkės, dienotvarkė?

– 8 val. prasideda pamokos mokykloje: jų būna 3, o tada – treniruotė. Po jos – pietūs ir vėl pamokos. Po pamokų – vėl į treniruotę. Tokia mano dienos dėlionė (šypteli – aut. past.). Pamokos yra įprastų disciplinų, tik mano mokykloje privaloma disciplina dar yra sporto pažinimas, kurios metu kalbama apie viską: mitybą, kraujotaką, raumenų darbą ir t.t.

– Papasakok šiek tiek apie savo mokyklą: kuo ji išskirtinė ir kodėl taip džiaugeisi sulaukusi kvietimo joje mokytis?

– Į šią mokyklą nėra lengva patekti: savo noru joje neatsidursi, nes priėmimas vyksta tik su trenerio pakvietimu. Tai yra svarbiausias dalykas ateinant čia mokytis. Jei sulauki asmeninio kvietimo, tik tada mokyklos administracija žiūri tavo sportinius pasiekimus, jų rezultatus. Jei mato, kad yra iškovotų aukštų titulų čempionatuose, dalyvauta varžybose, svarsto ar tave priimti. O lemiamas žodis yra trenerio. Tačiau net ir viską susumavus, negali būti tikras, kad tave priims, nes vietų skaičius mokykloje yra ribotas ir jei ateina, pavyzdžiui, geresnis futbolininkas, nei iki tol mokykloje buvo, gali net išmesti esamą mokinį ir į jo vietą priimti naują. Trenerio žodis ten yra pagrindinis, mokinį laikantis svertas.

– Taip suprantu, kad esi tokios elitinės mokyklos mokinė..?

– Na, panašiai... Iki kvietimo mokytis čia, aš buvau sudalyvavusi Lietuvos čempionate iki 17 m. ir pasiekusi antrąją vietą. Rezultatas – gan ženklus.

– O jei kalbame apie rezultatus: iš karto po pirmųjų treniruočių turėjai tikslą siekti jų ar lūkesčiai augo besportuojant?

– Kai pradėjau sportuoti nežinojau, kaip viskas veikia, bet po pirmųjų varžybų man patiko adrenalinas, atmosfera ir jaudulys. Motyvuodavo mane varžybose išrikiuoti medaliai ir taurės (šypteli – aut. past.). Pamenu, žiūrėdavau į taures, kurios būdavo skirtos 5-ioms stipriausioms varžybų moterims, ir galvodavau: „Kažkada turėsiu ir aš tokią“. Gal po dviejų metų patekau į čempionato TOP trejetuką ir gavau taurę. Nuo tada nusprendžiau: viskas, mano tikslas dabar nebe medaliai, o – taurės! Ir prisirinkau jų nemažai – išvažiuodama palikau namuose mamai prisiminimą.

– Paskutinis klausimas: ką manai apie fitnesą ir moteris, demonstruojančias raumenis?

– Aš tokių rezultatų pasiekti tikriausia negalėčiau, nes ten mityba jau turi būti subalansuota super atsakingai, o tam reikalingas labai didelis užsispyrimas ir orientacija į rezultatą. Juk raumenis auginti irgi yra sunkus darbas. Tačiau man tai yra labai labai gražu. Pavydžiu moterims tokio užsispyrimo.

– Ačiū, kad radai laiko pasikalbėti ir – stebime tavo sėkmės kelią toliau.

Video: Momentai iš G. Laucytės sportinės veiklos