Menų akademijoje studijuojanti rokiškietė Gabrielė Kundrotaitė – viena iš tarptautinio pinhole fotografijų konkurso nugalėtojų (nuotraukų galerija) (1)

Kauno kolegijos Menų akademijos Fotografijos studijų programos pirmakursė rokiškietė Gabrielė Kundrotaitė – viena iš tarptautinio pinhole fotografijų konkurso „Estenopeica sin fronteras 2019“ nugalėtojų. Studentės kūrinys „Trečiasis didiko sūnus“ pateko tarp geriausiųjų, todėl kartu su kitų konkurso nugalėtojų darbais bus eksponuojamas Argentinoje, Vokietijoje ir Meksikoje.

Ar visada žinojai, ką studijuosi? Kaip fotografija atsirado tavo gyvenime?

„Nuo pat mažens tarsi blaškiausi tarp įvairių veiklų: šokau, piešiau, lipdžiau iš molio. Vis dėlto maniau, kad pasirinksiu technologinius mokslus, o menas tebus laisvalaikio pramoga. Tiesa, kadaise pamėgti užsiėmimai taip ir liko laisvalaikiu. Pavyzdžiui, dabar šoku Kauno kolegijos tautinių šokių kolektyve „Kaukas“.

Technologinių mokslų atstove taip ir netapau, nes mano dėmesį patraukė fotografija. Mokyklos laikais tuo profesionaliai neužsiėmiau – kaip ir daugelis, fotografavau su telefonu. Aplinkiniams mano nuotraukos patikdavo, sakydavo, jog mato mane šioje srityje. Ilgai dvejojau, kokį kelią pasirinkti, tačiau paskutinę minutę, prieš stojamąjį egzaminą, nusprendžiau studijuoti fotografiją Kauno kolegijoje.“

Fotografiją studijuoji pirmus metus. Ko spėjai išmokti?

„Iki pat studijų pradžios nė neįsivaizdavau, kad fotografija gali būti toks įdomus dalykas. Mokykloje man patikdavo įvairūs chemijos ir fizikos bandymai – nemaniau, kad ir studijų metu susidursiu su tuo. Galvojau, kad teks fotografuoti tik su skaitmeniniu fotoaparatu. Visgi, čia mokoma pritaikyti ir alternatyviuosius fotografijos metodus. Pavyzdžiui, tenka fotografuoti su juostiniu fotoaparatu arba dar įdomiau – pinholu. Pastarasis yra laikomas pirmuoju fotoaparato modeliu – nuo jo ir prasidėjo visa fotografijos istorija. Neįtikėtina, bet jis naudojamas ir dabar. Paprastai tariant, pinholu gali būti šviesos nepraleidžianti dėžutė, kurios vienoje pusėje yra išdurta skylė, o paties pinholo viduje įdėtas fotopopierius. Norint gauti atvaizdą, reikia pastatyti pinholą patikusioje vietoje ir laukti tam tikrą laiko tarpą – nuo kelių minučių ar net kelių dienų. Žinoma, visas tokias fotografijas, darytas tiek su juostiniu fotoaparatu, tiek su pinholu, reikia išryškinti. Taigi, tenka tepti emulsijas, spausdinti, mirkyti į įvairiausius ryškalus, fiksažus.“

Kodėl pasiryžai dalyvauti konkurse?

„Pirmiausia, labiausiai norėčiau padėkoti dėstytojui Žilvinui Glušinskui, kuris mane ir sudomino netradicinės fotografijos menu. Jis visada padeda ir paaiškina, jei kas nors nepavyksta. Eidama į jo organizuojamus sekmadienio užsiėmimus, į paskaitas, kiekvienąsyk pamatau ir sužinau vis kažką naujo, todėl mane ir labiausiai žavi visa tai, kas yra netradiciška ar pavaizduota kitaip. Jis ir pakvietė sudalyvauti keliose tarptautinėse parodose.“

Papasakok plačiau apie tarptautinį pinhole technika kurtų fotografijų konkursą. Kas pavaizduota tavo kūrinyje?

„Tarptautinis pinhole fotografijų konkursas „Estenopeica sin fronteras 2019“ vyko Buenos Airėse (Argentina). Šio konkurso tikslas – surengti parodą Meksikoje, Vokietijoje, Argentinoje ir tokiu būdu paminėti balandžio pabaigoje vykusią tarptautinę pinholo savaitę. Parodoje buvo eksponuojamos su pinholu darytos nuotraukos iš viso pasaulio. Aš į parodą siunčiau kūrinį „Trečiasis didiko sūnus“. Tai yra vienos iš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus teritorijoje esančios skulptūros atvaizdas. Bevaikštinėjant po miestą akį patraukė šis karo muziejaus prieigose esantis vaizdas, todėl nuspendžiau jį užfiksuoti su pinholo kamera.“

Koks yra tavo mėgstamas žanras fotografijoje? Ką norėtum išmėginti ir kodėl?

„Vykdant užduotis ar fotografuojant savo malonumui dažniausiai susiduriu su miesto, žmonių, architektūros fotografijos žanrais. Nors visi tipai yra savotiškai įdomūs, labiausiai norėčiau išbandyti save kitose – dar neišbandytose sferose, pavyzdžiui, mados ar vestuvių fotografijoje, kur pagrindinis tikslas – perteikti emocijas, būseną.“

Ar visada būni už kadro? Galbūt pačiai tenka stovėti prieš objektyvą? Vis dėlto, ką mėgsti labiau - fotografuoti ar būti fotografuojama?

„Kolegijoje būna visko – ne tik reikia pačiai fotografuoti, bet tenka pabūti ir modeliu, nes tokiu būdu galima sužinoti, ko tikėtis iš fotografuojamo asmens ir kaip išgauti kuo geresnį kito žmogaus atvaizdą. Visgi, fotografuoti ir pritaikyti įgytas žinias man yra daug įdomiau nei pačiai stovėti prieš objektyvą.“

Ar yra fotografų, iš kurių semiesi įkvėpimo?

„Kadangi kiekvienas fotografas yra savotiškai įdomus ir turi savitą stilių, galėčiau teigti, jog yra daugybė fotografų, žavinčių savo įspūdingais kadrais ir meniniais sugebėjimais. Mane fotografijose dažniausiai žavi tai, kas yra nuoširdu, miela ir nauja. Sektinas pavyzdys – fotografas Donatas Ufo.“

Ką fotografavimas davė tau kaip asmenybei?

„Pats fotografavimas duoda galimybę kurti, pažvelgti į pasaulį, išbandyti vis naujus metodus, nuolat tobulėti, pasitikėti savimi, į viską žvelgti su šypsena veide bei atrasti dalykus, kurių anksčiau galbūt nė nepastebėdavai.“

Kokie tavo artimiausi planai? Ko palinkėtum pradedantiesiems fotografams?

„Pati ir toliau gilinsiuosi į studijas, o norintiems pradėti fotografuoti linkiu atrasti save ir daryti tai, kas labiausiai patinka ir žavi.“