Aistra sportiniams šokiams „degančiai“ Liepai patinka minučių tikslumu suplanuota diena (foto+video) (0)

Liepa Rudnickaitė – 15-metė paauglė, kurios dienos – toli gražu nėra nerūpestingos paauglystės pavyzdys. Nuo pustrečių metų ant šokių parketo besisukanti mergina, kiek daugiau nei prieš mėnesį, su šokių partneriu Kristupu Mlinsku tapo Tarptautinės sportinių šokių federacijos (WDSF) jaunimo iki 21 metų amžiaus 10-ies šokių disciplinos Europos vicečempionais. Tai – svarbiausias Liepos iškovotas titulas, tačiau tikrai ne vienintelis. Visgi, kad galėtų didžiuotis aukštais įvertinimais ir pasiekimais, vos 12-os turėjo išvykti mokytis į sostinę, pramogas su bendraamžiais mergina iškeičia į šokių treniruotes, o laisvalaikį – kelionėms maršrutu Kaunas-Klaipėda-Rokiškis. Iki smulkmenų suplanuotoje dienoje kraštietė rado laiko atsakyti į keletą „Rokiškio Sirenos“ klausimų apie tai, kaip ir kuo ji gyvena.

– Šokti nuėjai būdama dar labai jauna, tėtis juokėsi, kad nusekei paskui brolį. Ar pati prisimeni kažką?

– Ne, neprisimenu. Tėvai pasakojo, kad nuo mažens šokau namuose, o kadangi brolis Ąžuolas lankė sportinių šokių treniruotes, į jas nuvedė ir mane pas šokių trenerę Iriną Bubnovą. Mama sakė, kad trenerė nelabai norėjo manęs priimti, nes aš net gerai neskyriau dešinės ir kairės pusių – juk man tada buvo 3,5 metukų. Visgi, po pirmos treniruotės I. Bubnova sutiko su manimi dirbti. Ji buvo mano pirmoji šokių trenerė, padėjusi šokių pagrindus – išmokiusi taisyklingų žingsnelių, laikysenos, ritmo pajautimo. 

–  O kada jau aiškiai supratai, kuo užsiimi, kas yra sportiniai šokiai?

– Kuo užsiimu aiškiai supratau būdama 12 metų, kai dėl pasirinkto kelio – sportinių šokių – turėjau išvažiuoti iš Rokiškio ir palikti namus.

– Ar pameni pirmąsias savo varžybas, iškovotą apdovanojimą?

– Pirmųjų varžybų nepamenu. Gal labiau prisimenu pirmąją savo šokių stovyklą, nes labai norėjau į ją ir pakliuvau kartu su broliu. 

– Ar per tiek metų šokių sūkuryje kada nors aplankė mintis: „Nebenoriu, nebereikia, tingiu?“

– Taip buvo, bet dabar jau sąmoningai suprantu, kad labai daug investuota į šią sritį, kad negaliu leisti sau be rimtos priežasties viską užbaigti...

– Ar teko tėveliams kada nors griežtai pasakyti „Netinginiauk“?

–  Ne, taip niekada nebuvo. Tėvai sako, kad aš labai darbšti (šypteli – aut. past.). 

– Kai Rokiškyje nebeliko sportinių šokių kolektyvo, vadovo, kam kilo mintis vykti į sostinę ir ten tave auginti kaip šokėją?

–  Mano tėvams. Mano šeima mane visada skatino, palaikė, tikėjo manimi. Tėvai lydi mane į varžybas, rūpinasi mano buitimi ir, žinoma, finansuoja šį labai brangų mano užsiėmimą.

–  Išvykstant nebuvo nerimo palikti draugus?

–  Nerimo buvo, nes aš išvažiavau į Vilnių, pradėjau lankyti privačią mokyklą, pasikeitė klasės draugai, o draugais tapo daugiausia šokėjai.

– Kaip atsidūrei Kaune?

– Po nepilnų metų, praleistų Vilniuje, mane susirado treneris Šarūnas Šiaučiulis ir pasiūlė šokti kartu su dabartiniu mano šokių partneriu Kristupu. Viena iš priežasčių, kodėl rinkausi šokti su šiuo partneriu, buvo mus skiriantis mažesnis metų skirtumas. Prieš tai šokau su trimis metais vyresniais partneriais.  

– Keliuose sportinių šokių klubuose jau šokai ir su keliais partneriais?

– Šoku trečiame šokių klube: šiuo metu atstovauju Kauno „Sūkurio“ klubą, kuriam vadovauja Lietuvai nusipelnę šokių treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Mūsų poros standartinės programos treneriai yra Lina ir Donatas Vėželiai, Lotynų Amerikos – Š. Šiaučiulis, Marts Smolko ir Tina Bazykina. Mus taip pat treniruoja daugybė užsienio trenerių.     

– Įdomi istorija, kad dabartinis tavo partneris ir treneris tave patys susirado – kaip vyksta tokios poros „paieškos“? Kodėl ieškoma porų iš kitų klubų?

– Keisti šokių partnerius nėra gėdinga ar nenormalu. Tai – natūralus procesas, nes poroje turi būti suderinamumas pagal amžių, ūgį, masę, šokimo lygį, rezultatų siekimą, tikslus, norus ir galimybes treniruotis ir t.t. Per visą šį laiką – beveik 12 metų – esu šokusi su 6 skirtingais partneriais. Mano ir dabartinio partnerio visas gyvenimas šiuo metu yra skirtas šokiams, todėl turime bendrų interesų ir tikslų siekti aukščiausio rezultato. Aišku, su trenerių ir tėvų pagalba.   

– Ką reiškia 15-os metų paauglei gyventi „ant ratų“: tarp Kauno, Klaipėdos, Rokiškio?

– Galiu pasakyti, kad tai yra puikus gyvenimas! Nenuobodus, kelionės į skirtingus Lietuvos ir užsienio miestus man patinka. Keliaudama aš daug pamatau, sugebu jungtis į pamokas nuotoliniu būdu, atlieku namų darbus ar, tiesiog, pailsiu važiuodama. 

– Iš kur semiesi jėgų ne tik kelionėms, bet dar ir treniruotėms? Varžyboms?

– Tėvai sako, kad nuo mažens buvau labai stipri fiziškai, kantriai galėjau atlikti įvairius darbus, buvau labai paklusnus, darbštus vaikas. Man ir dabar patinka grįžus į namus padėti tėvams tvarkyti aplinką, namus. 

– Ką pastebi savyje kitokio, nei tuose drauguose, kurie gyvena paprastą-įprastą paauglišką gyvenimą? Ką tau, kaip asmenybei, duoda šį nelengva patirtis?

– Mano gyvenimas nuo mano draugų pirmiausiai skiriasi tuo, kad aš mokausi nuotoliniu būdu. Turiu daug mokytis pati, savarankiškai, kaip studentė. Turi minučių tikslumu suplanuotą dieną, savaitę. Bet man patinka aiški struktūra, stengiuosi laikytis dienotvarkės. Žinoma, neturiu tokios laisvės, nerūpestingumo, kaip mano bendraamžiai. Esu sportininkė, todėl turiu laikytis disciplinos ir drausmės. Daug sportuoju, bet privalau ir gerai pailsėti, protingai maitintis, neturėti žalingų įpročių.

– Gal gali papasakoti, kokia būna tavo diena? Savaitė? Kokia rutina?

– Mano savaitės – įprastos: kiekvieną dieną iš ryto nuotolinės pamokos ir namų darbai, vėliau – individualios ir bendros treniruotės, kurios trunka 4-5 val. Savaitgalį – stovyklos arba varžybos, dažniausiai užsienyje. Vasaros laiku atostogų bus, geriausiu atveju,  2-3 savaitės, nes laukia 6-8 šokių stovyklos Lietuvoje, Danijoje, Estijoje, Italijoje, Latvijoje.

– Pasidžiauk savo pergalėmis: be vicečempionės titulo, kuri tau yra svarbiausia, mieliausia širdžiai?

– Tai, kad prieš mėnesį tapome dešimties šokių programos jaunimo iki 21 metų Europos vicečempionais yra pats didžiausias mūsų poros pasiekimas ir didelis pasiekimas apskirtai Lietuvos sportinių šokių pasaulyje. Džiaugėmės ir 2023 m. bei 2024 m. tapę Lietuvos jaunimo dešimties šokių vicečempionais. O įsimintiniausios varžybos vyko Taline 2023-aisiais, kai tapome Šiaurės šalių standarto programos čempionais ir lotynų Amerikos programos vicečempionais.    

– Ar sieji visą savo gyvenimą su sportiniais šokiais ir kokios būtų karjeros perspektyvos šioje veikloje?

– Dabar dar sunku atsakyti, bet manau, kad galėčiau dirbti pedagoginį darbą, nes labai myliu mažus vaikus. Tikrai turiu daug, ir dar tikiuosi įgysiu, žinių sportinių šokių srityje, kurias galėčiau perteikti kitiems. Esu baigusi Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos smuiko programą, tai manau, kad savo ateitį galėčiau sieti su šokiu, muzika, daile. Beje, būtent smuikas man labai padeda šokių aikštelėje: turiu puikią klausą, o šokti tiksliai pagal ritmą ir muziką – tiesiog būtina. Kalbant apie karjerą – manau įmanoma ją padaryti ir šioje, ir kitose srityse. Svarbiausia, visur būti atsakingu ir mėgautis tuo, ką darai.

– Dėkoju už skirtą laiką ir sėkmės visur!