Pradinių klasių mokytojas Sigitas Rimša: vyrai mokytojai turi daugiau kantrybės (0)

Vis dažniau girdime, kad mokyklose trūksta mokytojų, kad jų štai tuojau nebeliks, nes pedagogo darbas nėra tinkamai įvertintas. Ir jeigu mokytojų apskritai trūksta, tai mokytojai vyrai, kurie dirbtų su pradinukais, - turbūt išvis retenybė. Kaip sako Rokiškio darželyje – mokykloje „Ąžuoliukas“ pradinių klasių mokytoju dirbantis Sigitas Rimša, anksčiau Rokiškyje jų buvę du, o dabar jis likęs vienas. Savo požiūriu į mokytojo darbą S. Rimša sugriauna ne vieną stereotipą.

- Kuo domėjotės vaikystėje? Kas tuo metu buvo Jūsų hobis?

- Vaikystėje, kaip ir visiems berniukams, man labiausiai patiko žaisti karą, futbolą, landžioti po statybas, kažką konstruoti, vasarą lėkti prie ežero ar netoliese esančių tvenkinių. Tačiau nuo pat vaikystės iki dabar didžiausias hobis - muzika. Dar vaikas būdamas vasaros atostogų metu dirbdavau Rokiškio mašinų gamykloje ir ten užsidirbau pirmajai rimtesnei garso aparatūrai. Man regis, tada man pavydėjo visas mūsų kiemas. Važiuodavom su broliu į Latviją pirkti vinilinių plokštelių, nes tada ten jų buvo didesnis pasirinkimas. Mūsų name gyveno labai nuostabus žmogus, muzikos mokytojas, šviesios atminties Juozas Krisiūnas. Jis, pamatęs mano potraukį muzikai, leisdavo man parsinešti į namus jo sintezatorių. Tada aplinkui jau nieko nebematydavau, spaudydavau klavišus, bandydavau kažką sukurti ir įrašyti. Po kiek laiko priprašiau tėvų man nupirkti pirmąjį sintezatorių. Derybos buvo nelengvos, tačiau savo pasiekiau. Praktiškai pomėgiai nepasikeitė iki šiol, tik gal labiau išsiplėtė.

- Papasakokite apie savo šeimą – kas buvo tėvai, ar turite brolių, seserų?

- Mano šeima buvo mama, tėtis ir brolis Virgis. Tėvai dirbo Rokiškio mašinų gamykloje, buvo geri, kompetentingi specialistai. Brolis jaunesnis, gyvena Rokiškyje, turi savo verslą. Giminė mūsų plati, bet daug netekčių.

- Kokios pamokos mokykloje labiausiai patikdavo?

- Savaime aišku, patikdavo muzika. Ir šiandien su džiaugsmu susitinku buvusią mokytoją Vaitonienę, nes gyvename netoliese. Taip pat man labai patiko matematika. Kaip ir visiems berniukams, patiko ir kūno kultūra. Su istorijos mokytoja būdavo labai įdomu per pamokas, ji buvo labai šiuolaikiška, papasakodavo daug istorijų. Lietuvių kalbos mokytoja buvo Vanda Vasiliauskienė – mokytoja iš didžiosios raidės. Tai šios išvardintos pamokos ir patikdavo.

- Kas Jūsų mėgstamiausias mokytojas buvo mokykloje?

- Į šį klausimą turbūt jau atsakiau. Manau, smagu mokytojams bus paskaityti apie save. Kurie mokytojai nepatiko, neminėsiu pavardžių, nes būtų neetiška.

- Ar per pamokas krėtėte šunybes? Kokių pokštų esate iškrėtęs mokykloje?

- Kas jų nekrėtė? Ne tiek, kad būčiau paskutinis nenaudėlis. Būdavo, kad su visa klase pabėgdavau iš pamokų. Kai visi kartu, tai juk drąsiau. Niekada nepamiršiu, kaip, būdamas pradinukas, išmokau trinti pažymius knygutėje, tai ištryniau vieną kartą taip, kad skylė pasidarė. Tą kartą tėvai nutempė pas mokytoją ir liepė atsiprašyti. Nuo to laiko tokių dalykų nebedariau. Kai baigiau mokyklą, su draugu nuėjome prie ežero ir sukūrėme poemą apie visus mokytojus. Mokyklos fojė stovėjo dėžė, ten įmetėme surašytą tekstą. Gal ne viskas ten buvo gražu, net nežinau, kuo viskas pasibaigė, nes atsiliepimų neišgirdau. O šiaip buvau pakankamai ramus mokykloje.

- Ar nusirašinėdavote namų darbus?

- Visko būdavo. Mokiausi pakankamai neblogai, dažniau stengdavausi kitiems duoti nusirašyti. Pripažįstu, būdavo, kad ir pats nusirašydavau. Manau, koks bebūtų geras mokinys, visi per tai pereina. Pas mažuosius mano mokinius dabar tokių nusirašymų kaip ir nėra, o pas vyresnius, matyt, visko būna. Dabar vaikai sėdi po vieną. Matyt, lengviau tai daryti, kai vyksta mokymas nuotoliniu būdu.

- Ar vos pradėjęs studijuoti nuo pat pradžių tikėjotės, kad dirbsite pradinių klasių mokytoju?

- Taip. Dėl to ir stojau mokytis pradinių klasių mokytojo specialybės. Pradinių klasių mokytojams buvo svarbu muzika. Buvau sukūręs nemažai muzikinių kūrinių vaikams. Su manimi įstojo nemažai pažįstamų, draugių, su kuriomis kartu nuvykdavome į Šiaulius ir parvykdavome. Šiaulių universitete man patiko filosofija, psichologija. Aš ir keturios merginos važinėjome mokytis pedagogikos iš Rokiškio. Mano grupėje mokėsi keturi vaikinai, iš jų vienas iškrito, o trise likome. Iš viso 29 žmonės likome grupėje. Vienas iš mano grupės draugų dabar Kazlų Rūdoje yra direktoriaus pavaduotojas, o apie kitą nelabai žinau.

- Kodėl po studijų pasirinkote dirbti tokį darbą?

- Visų pirma, kad man bus įdomu, pastebėjau per praktiką. Buvo labai įdomu, kad vaikai manęs klauso, kad jiems esu įdomus. Grįžau į Rokiškį, atlikau praktiką pas mokytoją Gražiną Lekavičienę, dabartinėje J. Tūbelio progimnazijoje. Kai baigiau universitetą, man pasiūlė darbą darželyje - mokykloje „Ąžuoliukas“ ir po šiai dienai dirbame kartu. Nėra šis darbas labai lengvas, bet man paprasčiausiai įdomu. Dabar darbas darosi sudėtingesnis, atsiranda kitos technologijos, kryptys. Man dėl to tik įdomiau. Negaliu skųstis.

- Kaip manote – vyrai ar moterys yra geresni mokytojai?

- Koks skirtumas? Būna visokių vyrų ir moterų, gal vyrai tik daugiau kantrybės turi. Kas liečia mūsų kolektyvą, tai moterys pedagogės yra superinės. Vyrų mokytojų ne tiek daug pažįstu, tai negaliu pateikti išvadų.

- Kas Jūsų darbe sunkiausia?

- Kai ateina į mokyklą pirmokiukai, būna sunku su jais susitarti. Porą mėnesių jie mane tyrinėja, aš - juos. Sunku, kol nusistatai taisykles, o po to susiplanuoji darbą ir būna lengviau. Lietuvių vaikai, palyginus su italais, labai ramūs. Teko matyti, kaip vaikai elgiasi mokykloje Italijoje. Vaikai ten emocingi, garsiakalbiai ir niekas į tai nekreipia dėmesio. Svarbiausia laikytis susitarimų. Dar būna liūdna, kai vaiką mokai, o po kiek laiko jis to nebežino.

- Kiek laiko jau dirbate pradinių klasių mokytoju?

- Virš 20-ies metų...

- Kaip jaučiatės sutikęs buvusius mokinius?

- Buvę mokiniai apsilanko pakankamai dažnai. Būna, jie pamoko pirmokiukus žaisti. Pasikalbėti susitikus su buvusiais mokiniais gatvėje man irgi įprasta. Tiesa, buvo atvejis, kai buvusio mokinio nepažinau. Džiaugiuosi, kad buvę mokiniai visada sveikinasi, nebūna taip, kad eina galvas nuleidę. Deja, dauguma vyresnių išvažiavę iš Rokiškio. Mažesnieji tai ateina – per Mokytojų dieną, rugsėjo 1-ąją. Nepamiršta jie manęs.

- Turbūt Jūsų mokiniams berniukams pasisekė, nes turi mokytoją vyrą, kuris su jais gali užsiimti „berniukiškai“ žaidimais?

- Mergaičių ir berniukų interesai dabar supanašėję, tai nėra skirtumo, su kuo sutarti. Visi vaikai dabar pasinėrę į technologijas. Berniukams gal kiek daugiau su sportu padedu, kartu žaidžiame krepšinį ar kvadratą.

- Apie mokytojus dažnai kalbama, kad negali pragyventi dėl mažų atlyginimų. Ar tai tiesa?

- Anksčiau nelabai gražiai atsiliepdavau apie kolegas, kurie mėgsta šitaip „verkti“. Nėra tas darbas taip blogai apmokamas. Man atlyginimo pakanka visiškai - pakeliauju po pasaulį, leidžiu sau daug ką. Manau, išgyventi galima tikrai. Pirmiausia reikia mokėti elgtis su pinigais. Pedagogai tikrai nėra tie žmonės, kurie skurde gyventų.

- Ar patartumėte vaikinams studijuoti tai, ką Jūs mokėtės, po to – dirbti mokytojais?

- O kodėl gi ne? Aš gyvas, neužpešiotas ir visai patenkintas. Gali ir kiti bandyti. Savotiška egzotika. Rokiškyje buvome du vyrai pradinių klasių mokytojai. Kitas, kiek žinau, nebedirba, o aš likau ir man viskas tinka.

Plataus požiūrio, įvairių pomėgių ir į darbą kiekvieną dieną žvelgti su susidomėjimu – galbūt ir būtų tas receptas, padedantis likti mokinukų „nenupešiotam“ ir atremti žmonių, sakančių, kad vyrui netinka būti pradinių klasių mokytoju, nuostabą...