Rokiškėnas Elijus Markelis – auganti jaunoji motokroso sportininkų karta (2)

Apie geriausius motokroso sportininkus kalbama – „gimęs ir užaugęs trasoje”. Benzino kvapas, trasos dulkės ir motociklo variklio riaumojimas šio sporto entuziastams malonumas, sukeliantis adrenalino, laisvės jausmą, kurį patiri lenktyniaudamas. Elijus Markelis – vienas jauniausių rokiškėnų, sėkmingai pradėjusių šių metų motokroso sezoną. Apie sūnaus ryžtą, žvyro skonį trasoje, pavargusias rankas, mažytes nesėkmes ir puikią sezono pradžią kalbėjomės su Elijaus tėčiu, o tuo pačiu treneriu ir vadybininku, gerai žinomu fitneso treneriu Tomu Markeliu.

Elijus pasirinko gana pavojingą, daug fizinės ištvermės ir psichologinio pasiruošimo reikalaujantį sportą. Ar neprieštaravote?

Apsispręsti padėjo vienas nutikimas. Elijui buvo vos šešeri, kai nupirkau pirmąjį motociklą. Pirmieji pasivažinėjimai vyko „Moto-Roki” trasoje, kurioje dabar varžomės jau su kitais sportininkais. Ilgai laukti pirmojo blyno nereikėjo. Rimtų traumų išvengti pavyko. Daugiau buvo tik išgąsčio. Tuo metu kilo mintis: mano mama buvo muzikos mylėtoja. Pagalvojau, jog ne tuo keliu einame. Pasiūliau sūnui nupirkti gitarą, tačiau išgirdau griežtą atsakymą, kad kuo greičiau sutaisyčiau motociklą. Kartu šiek tiek nustebau, tačiau vaiko akyse pamačiau daug ryžto, drąsos ir užsispyrimo. Galbūt tai genai ir juose užkoduotas užsispyrimas. Sūnaus seneliai nebuvo abejingi tiek motokrosui, tiek autokrosui.

Kodėl susidomėjote šiuo sportu?

Visko pradžia - keturračiai. Buvo laikas, kai net keletas rokiškėnų motokroso varžybose rodė aukštus rezultatus ir varžėsi tarpusavyje. Kadangi šiam sportui ir pats nesu abejingas, pradėjau rimčiau domėtis, eiti į varžybas Rokiškyje, o vėliau važiuoti ir į tolimesnius miestus, kaip Plungė ir pan. Taip nuotraukų galeriją iš kultūrizmo ir fitneso varžybų papuošė nuotraukos iš motokroso varžybų. Laikui bėgant susipažinau su žmonėmis iš motokroso pasaulio. Bendravimas su jais tik dar labiau įtraukė į šią sporto šaką. O įgytos žinios, palaikymas, patirtis skatino eiti į priekį ir kartu su sūnumi išbandyti jėgas šioje sporto šakoje.

Esate fitneso treneris, paruošęs ne vieną sportininką aukšto lygio varžyboms. Kūno tobulinimas ir motokrosas kaip nors susiję?

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog trenerio darbas sporto salėje visai nesusijęs su motokrosu. Šios dvi sritys kur kas labiau susijusios, nei galima pagalvoti. Tai sportas, reikalaujantis ne tik išdirbtos technikos, tačiau ir didelės ištvermės ir fizinio pasiruošimo. Tai specifinė sporto šaka, todėl man, kaip treneriui, tai nemažas iššūkis. Pradėjau specializuotis šioje srityje. Ypatingai didelį dėmesį skiriu ištvermei, greitam atsistatymui tarp dviejų važiavimų varžybų metu ir po jų. Vedu individualias treniruotes.

Ar pagrindinės treniruotės vyksta sporto salėje?

Motokrosas – daugiau sezoninis sportas. Negyvename Italijoje, Prancūzijoje, kur galima treniruotes ištisus metus. Neturime ir trasų, įrengtų po stogu, kokias turi Estija. Kiek įmanoma, stengiamės atlikti fizinius pratimus sporto salėje. Sūnus žaidžia ledo ritulį, todėl aktyvios veiklos tikrai užtenka. Sezono metu stengiuosi laiką paskirstyti taip, kad sūnų nuvežčiau pasitreniruoti į trasą. Tolesniems išvažiavimams reikia investicijų.

Savaime suprantama, kad varžyboms reikalingas fizinis pasiruošimas. Ar tik jo užtenka?

Tai tik viena iš sudedamųjų dalių. Ne mažiau svarbus ir psichologinis sportininko pasiruošimas. Galbūt aš daugiau pergyvenu prieš startą, nei sūnus. Jo psichologinė būsena ruošiantis varžyboms ir jų metu pateisino mano lūkesčius ir nuogąstavimus. Tai teikia daug vilčių ir pozityvumo stengis dar labiau. Svarbiausia reikiamu momentu trasoje „neperdegti”, nevažiuoti virš galimybių ribų, adekvačiai įvertinti situaciją ir konkurentus. Kartais geriau šiek tiek nusileisti, tačiau suprasti, kur reikia tobulinti įgūdžius, nei patirti skaudžių traumų. Be visa to svarbus ir aprangos, apsaugų pasirinkimas. Kas tinka vieniems, nebūtinai tinka kitiems. Ir žinoma, tiek šeimos, draugų bei žiūrovų palaikymas. Be jo – nieko nebūtų.

Pernai metų startai nebuvo sėkmingi? Kas nutiko?

Praėjusiais metais įsigijome licenciją ir pabandėme startuoti „Moto-Roki” trasoje vykusiose varžybose „Rokiškėnų taurė – 2016”. Tuomet turėjome „Kawasaki” firmos motociklą. Paradoksalu, tačiau per treniruotes technika veikdavo puikiai, o prasidėjus varžyboms, kaip „užburta” – nė iš vietos. Po sezono nusprendžiau nebeinvestuoti į buvusį motociklą ir ieškoti rėmėjų naujam „žaisliukui”.

Motokrosas – daug investicijų reikalaujantis sportas?

Šis sportas reikalauja nemažų investicijų. Pradedant nuo tokių smulkmenų, kaip važiavimas į treniruotes, apranga, šalmai, specialūs batai ir apsaugos. Norint pasirodyti kuo geriau, reikia ir trenerio, kuris pasidalintų šio sporto paslaptimis, specifika, tik tokiu atveju galėsi tobulėti ir būti techniškas. Bene didžiausia investicija – motociklas. Jis taip pat turi būti atitinkamai paruoštas, sureguliuotas. Sezonas ilgas, niekas neapsaugotas nuo griuvimų, nesėkmių. Negali žinoti, kada jį reikės remontuoti. Norint pradėti startuoti jau reikia turėti nemažai pinigų ir numatyti jų rezervą į priekį. Ką jau kalbėti apie profesionalus…

Kokiose varžybose ruošiatės dalyvauti?

Šiais metais užmojai nėra labai dideli. Ruošiamės dalyvauti „Rokiškėnų taurės” varžybų etapuose ir startuoti Lietuvos čempionate. Priklausome „Steal Mustang” komandai, kuri šiais metais kaip tik ieškojo jaunų sportininkų. „Rokiškėnų taurės” du etapai jau sėkmingai įveikti. Dabar ruošiamės Vilniuje vyksiančiam Lietuvos čempionato pirmajam etapui. Jis bus jau šį savaitgalį.

Ko tikitės iš šio sezono?

Vienareikšmiškai – užbaigti sezoną be traumų ir gedimų. O visa kita – neįkainojama, užgrūdinanti patirtis. Manau, dalyvavimas varžybose bus gera gyvenimo pamoka pasitikėti savimi, nebijoti nesėkmių, būti ryžtingam, užsispyrusiam kovotojui. Juk visą vargą atperka geriausios emocijos po varžybų. Kiekvienas sportininkas tą supras.