Rokiškėnai kariai – Jungtinių tautų taikdariai: apie išpildytą pareigą tarptautinei bendruomenei (7)

1991-ųjų metų rugsėjo 17-oji – viena svarbiausių datų naujausioje Lietuvos istorijoje. Tądien mūsų valstybė, kaip ir Latvija bei Estija, sugrįžo į tarptautinę bendruomenę, kaip visateisės šalys.  Tądien trys Baltijos seserys, petys į petį žengusios Nepriklausomybės keliu, tapo Jungtinių tautų organizacijos narėmis. Tądien visa tarptautinė bendruomenė pripažino mūsų šalių teisę į valstybingumą. Šiandien minime šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį. Tačiau kasdienybės darbuose retai tesusismąstome, kad valstybei  būti Jungtinių tautų nare – ne tik didžiulė garbė ir pripažinimas, bet ir pareiga. Sunki pareiga saugoti taiką visame pasaulyje (tokia ir yra esminė Jungtinių tautų organizacijos misija), kitaip sakant – būti ne tik tarptautinio saugumo vartotoja, bet ir jo kūrėja. Ne tik diplomatijos vadovų deklaracijomis, bet ir konkrečiu kasdieniu darbu. Nuo senovės laikų taikdario misija laikoma šventa. Ir ją atlieka žmonės, esantys šalia mūsų. Rokiškėnai kariai savanoriai, iškėlę mūsų miesto vėliavą tolimajame Malyje – grandinis Deividas Daukas ir vyr. eilinis Deividas Maceika. Jie garbingai pratęsė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos tradiciją – rokiškėnai kariai buvo visose taikos palaikymo misijose, kuriose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgos.

Kodėl taip svarbu kurti tarptautinį saugumą?
Lietuva jaučiasi saugi, būdama Europos Sąjungos ir NATO nare. Tačiau iki tol, ir dabar tebekuriant savo šalies saugumą, svarbu būti ne naudotis tarptautinių organizacijų teikiamomis saugumo garantijomis, bet ir patiems dalyvauti taikos kūrimo procese.

Pirmą kartą prie tarptautinio saugumo palaikymo jauna Lietuvos valstybė prisidėjo tolimais 1994-aisiais, rugpjūčio 22 d. pirmasis Lietuvos taikos palaikymo būrys LITPLA-1, sudarytas iš 32 karių išskrido Kroatiją. Nuo tos dienos Lietuva yra nuolatinė taikos palaikymo misijų dalyvė. Vykdydama šią garbingą pareigą, mūsų valstybė neteko dviejų savo karių: vyresniojo leitenanto Normundo Valterio, jis žuvo 1996 m. balandžio 17 d. nuo sprogusios prieštankinės minos Bosnijoje ir Hercegovinoje ir seržanto Arūno Jarmalavičiaus, žuvusio 2008 m. gegužės 22 d. per NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės stovyklos užpuolimą ir apšaudymą.

Būtent Lietuvos noras ir pasirengimas talkinti kuriant tarptautinį saugumą, buvo viena svarbių priežasčių, padėjusių greičiau tapti NATO nare.
Ir šiandien Lietuva aktyviai dalyvauja Jungtinių tautų taikos palaikymo misijose. Tai garbinga KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos tradicija. Mūsų kariai, kaip jau minėta, dalyvavo visose taikos palaikymo misijose, kuriose buvo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgos.

Žinoma, visada atsiranda „sofos riterių“, teigiančių, kad kariai dalyvauti misijose ryžtasi ne tik dėl pareigos, bet ir dėl atlygio. Tokiems „riteriams“ patiems niekas netrukdo pateikti prašymą tapti kariu, baigti bazinį kursą, dalyvauti ilgą laiką trunkančiuose apmokymuose ir patiems patekti į jų įsivaizduojamas „aukso kasyklas“ tarptautinėse misijose.

Misija Malyje – garbinga ir sudėtinga
Į misiją Malyje Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai išvyko pernai kaip tik per Rokiškio gimtadienį – rugsėjo 21-ąją ir namo po pusės metų tarnybos grįžo šiemet gegužės pabaigoje. Tąkart į misiją buvo išlydėtas vyr. eilinis Deividas Maceika. O grandinis Deividas Daukas į Malį, Goa provinciją, išvyko dar anksčiau.

Vyr. eiliniui D. Maceikai ši misija buvo pirmoji, o grandinis D. Daukas į Malį išvyko antrąkart. Pirmą kartą misijoje MINUSMA jis dalyvavo 2019 m.

Ši misija mūsiškiams kariams buvo pakankamai sudėtinga. Ir ne tik todėl, kad Malį drasko neramumai. Kariai tolimojoje Afrikoje susidūrė ir covid-19 epidemija, jos keliamais sunkumais. Kaip jiems pavyko susitvarkyti, geriausiai iliustruoja tuometinio KASP vado pulkininko leitenanto Dainiaus Pašvensko mintys, pasakytos gegužės pabaigoje, sveikinant mūsų karius: „Jūsų tarnyba tarptautinėje operacijoje (MINUSMA) buvo pati sunkiausia iš visų prieš tai buvusių Afrikoje, Malio Respublikoje. Ją vykdėte nelengvomis pandemijos sąlygomis, susidorojote su visais operacijos metu kilusiais išbandymais ir sunkumais, prisitaikydami prie ten esančių sudėtingų sąlygų. Dėkoju Jums, kad misiją atlikote garbingai“.

Kas pasikeitė Malyje per dvejus metus?
Grandinis D. Daukas gali palyginti dvi misijas. Kas pirmiausia krito į akis, vėl grįžus į Malį? „Išsiplėtė mūsų bazė, joje tarnauja kur kas daugiau karių“, – sakė pašnekovas. Bazėje lietuviai kariai tarnavo su vokiečiais, britais, švedais.

Įspūdinga patirtis ir palyginti Malį sausuoju ir liūčių sezonu. Pastarasis prasideda staiga ir trunka nuo liepos iki lapkričio mėnesio. Pamatyti, kaip per faktiškai vieną naktį saulės išdeginta dykuma virsta žaliuojančia pieva, lietaus balose ima kurkti varlės, atgyja gyvūnija. „Kažin, kur tos varlės slepiasi, devynis mėnesius, kai lietaus nebūna nė lašo“, – retoriškai klausė D. Maceika.

Karių stovykla įkurta miesto pakraštyje. Kariai, kaip ir pirmosios misijos metu, pasak D. Dauko, šalį pažino tik iš vaizdų pro stovyklos tvorą. Lankytis po Malio miestus, grožėtis vietos įžymybėmis negalima dėl saugumo.
Kaip pasakojo mūsų kariai, Malis yra labai kontrastinga šalis. Ir ne tik dėl to, kad liūčių sezono metu per naktį kardinaliai pasikeičia kraštovaizdis. Daug kontrastų: tame pačiame mieste matyti ir labai gražių namukų, nuolat vyksta statybos. Važinėja geros mašinos. O puošnių namų pašonėje – lūšnelės, kuriose nėra net elektros. Pro stovyklos tvorą matyti migruojantys klajokliai piemenys, kurie gena šimtus galvijų skaičiuojančias bandas, statosi savąsias jurtas. Nieko nestebina ir 70-80 m nuo stovyklos tvoros vaikštinėjančios liūtų šeimynos. Aplink besisukinėjantys kupranugariai.

O baisiausia, kas gali nutikti – skėrių antplūdis: šie vabzdžiai lekia kaip ištisas debesis, viską naikindami savo kelyje. Gyvačių, skorpionų kariams neteko pamatyti, o štai šunys, katės, varanai, driežiukai – įprastiniai gyvūnai. Kariai driežiukus netgi jaukino: vaišino į sargybinių bokštelių lempas atskridusiais vabzdžiais, dalinosi sausainiais, girdė vandeniu. Tačiau tai tik gražūs epizodai nelengvoje kario taikdario kasdienybėje.

Šaudo ir tuomet, kai tuokiasi
Nereikia turėti iliuzijų, kad taikdario misija yra lengva ir paprasta. Abu rokiškėnai kariai kalbėjo apie tai, kad stovykloje niekas ir niekada nepraranda budrumo. To mokoma ir rengiantis pratyboms, tai juntama kiekvieną tarnybos ir poilsio minutę. „Visą parą pašonėje esantis ginklas įpareigoja“, – sakė D. Maceika. Mūsų karių užduotis buvo saugoti stovyklą.

O budrumui išbandymų būta. Štai mūsuose išgirsti mieste šūvius yra neįprasta. O maliečiai, kurie turi prikaupę ginklų, pyškina į orą kone kiekviena iškilmingesne proga. Pavyzdžiui, švęsdami vestuves. „Jų tokios tradicijos“, – kalbėjo D. Daukas. Virpa širdis ir tolumoje išgirdus sprogimą, nesvarbu, kokia jį sukėlusi priežastis.

„Prie rutinos pripranti, tačiau suvoki, kad atsipalaiduoti negali“, – pabrėžė D. Maceika.

Kovido epidemija gerokai apsunkino gyvenimą
Iki covid-19 epidemijos stovyklos gyvenimas buvo kur kas lengvesnis ir įdomesnis. Veikė krautuvėlė, kurioje buvo galima įsigyti gaiviųjų gėrimų, tračkučių, kitų skanėstų.

Veikė valgykla, kurioje buvo tiekiamas išties skanus ir įvairus maistas.
„Maistas buvo idealus: valgėme, ką norėjome“, – pasakojo D. Maceika. Sporto salėse vykdavo treniruotės, kurių metu kariai palaikydavo savo fizinę formą. Laisvalaikiu vyko įvairios sporto varžybos. Antai D. Daukas kartu su tinklinio komanda varžybose laimėjo pirmąją vietą. Virvės traukimo varžybose su bendražygiais buvo antri.

O kur dar smagūs teminiai vakarai. Žinoma, be jokių svaigiųjų gėrimų – tai su tarnyba tiesiog nesuderinama. Tačiau jauni žmonės ir be to moka linksmintis. Štai salvadoriečiai lakūnai surengė teminį savo šalies vakarėlį, su muzika, šokiais, valgių degustacija. Belgai kariai rengė elektroninės muzikos vakarėlius. Vyko filmų peržiūros, protmūšiai, bingo žaidimai. Toks laisvalaikis, pasak D. Dauko, truko maždaug pusę jo tarnybos laiko. O kartu su kitais Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariais į Malį atvykęs D. Maceika tokį stovyklos gyvenimą matė vos mėnesį su trupučiu – jau lapkritį prasidėjo karantinas.

Su pirmaisiais covid-19 atvejais, gyvenimas stovykloje kardinaliai pasikeitė. Valgykla buvo uždaryta. Kariams maistas buvo tiekiamas į namelius. Sporto salėje leista būti vienu metu ne daugiau, kaip trims kariams. Todėl patekti į ją buvo labai sunku. Visgi kariai išrandingi: prie daugelio namelių išdygo savadarbių treniruoklių. Tačiau jų nė iš tolo negalima lyginti su tomis sąlygomis sportuoti, kurios buvo iki tol.

Sumažėjo bendravimo, pasikeitė laisvalaikio praleidimo būdas. Tačiau mūsiškiai kariai nenuobodžiavo. Netgi pasiruošta filmoteka liko beveik neperžiūrėta. Vienas svarbiausių dalykų, kas tada buvo taip reikalinga – bendravimas su artimaisiais, likusiais tėvynėje. D. Daukas pažymėjo, kad lyginant su ankstesne misija, dabar stovykloje kur kas geresnis interneto ryšys.

Ar abu rokiškėnai kariai daug bendravo tarpusavyje? Kadangi buvo skirtinguose padaliniuose, su skirtingomis užduotimis, tai susitikdavo ne per dažniausiai. Visgi abiems buvo svarbu žinoti, kad šalia yra kuopos bičiulis.
Buitinių dalykų trūkumo nejuto: ko nebuvo stovykloje, tą galėjo užsisakyti internetu, o prekes atgabendavo Vokietijos kariai kariniu oro paštu. Kuris lankydavo išties dažnai. Kokios prekės karantino metu buvo paklausios? „Pavyzdžiui, keptuvės sumuštiniams“, – sakė D. Daukas.

Pavyzdys besiskundžiantiems galimybių trūkumu
Misija, trukusi nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės pabaigos, iš pirmo žvilgsnio atrodo ilga. O D. Daukas ją pradėjo dar gerokai anksčiau, nei kiti Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai. Tačiau joje laikas, pasak D. Dauko ir D. Maceikos, prabėgo labai greitai.

Mūsų karių patirtis – puikus pavyzdys, kad kariuomenė, netgi dalyvavimas tarptautinėse misijose niekaip netrukdo studijuoti, siekti kitų tikslų. Tereikia tik noro. Būtent misijoje Malyje D. Daukas baigė antrąjį studijų kursą. Karys studijuoja Kauno technikos kolegijoje Orlaivių mechanizmų techninio eksploatavimo specialybę. „Labai ilgai galvojau, ar neverta imti akademinių atostogų. Tempiau iki paskutinės minutės, o ir kolegijos vadovybė atkalbinėjo. Nusprendžiau nedaryti pertraukos studijose ir sprendimas pasiteisino. Nes Lietuvos aukštosios mokyklos perėjo prie nuotolinio ugdymo ir labai sėkmingai pavyko mokytis esant Malyje“, – sakė D. Daukas.

Jis neslepia: profesiniu atžvilgiu stovykla Malyje atrodė tarsi tikras rojus: šalia jos yra lėktuvų kilimo ir nusileidimo takas. Taigi, plieniniais paukščiais karys galėjo grožėtis kone kasdien. Ir matė išties ypatingų lėktuvų: didžiausią pasaulyje propelerinį lėktuvą AN-22, naikintuvus C-17.

Kitas pašnekovas, D. Maceika, irgi nesigaili išvykęs į misiją. „Būdamas Lietuvoje, nebūčiau tiek išmokęs, patyręs ir sužinojęs“, – sako jis. Kariai akcentuoja, kad jiems labai vertinga buvo ne tik pati tarnyba Malyje, bet ir pasirengimas jai Lietuvoje. Specialių mokymų metu rokiškėnai įgijo labai reikalingų medicinos, psichologijos, kitų sričių žinių.

Abu kariai atviri: laikas Malyje neprailgo. „Jis tarsi sprogo: rodos tik ką atvykome, o jau metas išvažiuoti“, – sakė D. Daukas.

Į galimybes Lietuvoje – kitu žvilgsniu
Grįžę į Lietuvą kariai sakė iš pradžių negalėję atsidžiaugti paprastais dalykais. Pirmiausia, taikia kasdienybe, judėjimo laisve: kai gali tiesiog sėsti už automobilio vairo ir važiuoti, kur pan. Vandens skoniu. Pasiilgę gyvo bendravimo su artimais žmonėmis, picos, cepelinų, šaltibarčių, paprasčiausios grietinės skonio. Kaip svarbu vertinti tai, kokias galimybes turime taikioje ir ramioje šalyje.
Po trumpo poilsio – vėl karių savanorių kasdienybė. Abu pašnekovai neslepia – 506-oji pėstininkų kuopa yra jų antrieji namai. Vėl įtraukiantis pratybų, mokymų, budėjimų, užduočių ritmas.
O šiuo metu trapią taiką Malyje saugo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės kariai.
Mūsiškiai kariai neabejoja – atėjus laikui, vėl garbingai pratęs 506-osios kuopos tradiciją siųsti taikdarius ten, kur reikalinga jų pagalba.