Rūpestį gyvūnams dalinančios savanorės Mantė ir Adriana jiems savo laiką aukoja be „išeiginių“ (0)

Turbūt jau girdėjote, kad iš „Norfoje XXL“ pastatytos aukojimo dėžės dingsta gyvūnams skirtas maistas? Ši dėžė atsirado Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos savanorių iš Rokiškio iniciatyva. Tam, kad būtų aiškiau, kam skirtas suaukotas maistas, apie savanorystę, rūpinantis beglobiais gyvūnais, paprašėme papasakoti dviejų savanorių merginų – Mantės Mekšėnaitės bei Adrianos Čeikauskaitės.

MANTĖ

Dalinasi informacija

Mantė pakvietė plačiau pasidomėti jų darbais socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „Gyvūnų gerovės organizacija „Antras šansas“. „Dalinamės pagalbos gyvūnams istorijomis, norime jomis žmonėms parodyti, kad beglobiai gyvūnai yra visos Lietuvos gyvūnai, kuriais turime rūpintis visi“, - sako iniciatyvi mergina. Savanorės dalina ir lankstinukus su savo organizacijos kontaktais, kviesdamos prisidėti prie pagalbos vienišiems, paliktiems, sužeistiems ir beglobiams gyvūnams.

„Kai plačiau atsimerki, pamatai tikrovę“

Savanoryste 31-erių mergina susidomėjo maždaug prieš trejus metus. Šia veikla ji susidomėjo iš meilės gyvūnams. Kaip sako ši savanorė, pokyčiai įvyksta tada, „kai plačiau atsimerki ir pamatai tikrovę“. Šiek tiek anksčiau, prieš savanorystę, pas merginą atklydo keletas reikalingų pagalbos gyvūnų, tačiau, kur besikreipė, Mantė pagalbos negavo. Buvo sunku. Vėliau ji susipažinusi su gyvūnų globa seniai užsiimančia Nijole Pranckūnaite ir radusi kelius, kaip teikti pagalbą.

Tenka skirti laiko tiek, kiek reikia

„Rokiškio Sirena“ pasiteiravo, ar daug laiko atima rūpinimasis „niekieno“ gyvūnais. Mantė sako, kad šiuo metu nedirba, todėl gali šiai veiklai skirti 24 valandas per parą. Aišku, ilsėtis kada nors reikia... Savanoriams nėra nustatytų darbo valandų, todėl Mantei gyvūnų globai tenka skirti laiko tiek, kiek jo prireikia. Būna, kad dėl sužeisto gyvūno žmonės skambina naktį arba anksti ryte. Jeigu ant gatvės guli sužeistas gyvūnas, Mantė privalo keltis, bėgti, nuvažiuoti ir suteikti pagalbą. Anot šios savanorės, ir kitos jos kolegės gyvūnams skiria iš tiesų daug laiko.  

Sergančių žmonės nenori

Mantė sakė negalinti pasakyti, kiek tiksliai savanorių, užsiimančių gyvūnų globa, yra Rokiškyje, bet 7-10 tai tikrai yra. Kartu su Mante savanoriauja ir jos sesė Lina, gyvenanti kartu. Mantė sako, kad lengva užsiimti mėgstama veikla, kai artimiausi žmonės palaiko. Merginos gyvena name netoli dvaro, kur yra tinkamos sąlygos gyvūnams. Sodybos pirtį jos jau trejus metus yra užleidę laikinos globos reikalingiems gyvūnams. Nuosavų gyvūnų merginos irgi turi – tris katinus ir didelį šunį, kuriuos įsimylėjo ir pasiliko sau iš beglobių tarpo. Anot Mantės, jos į namus stengiasi pasiimti daugiau dėmesio reikalaujančius, sergančius gyvūnus. Šiuo metu sesės globoja katę su dviem augliukais bei katę be uodegytės. Žmonės dažnai nenori tokių gyvūnėlių: buvusių sužeistų, susirgusių, bet išgydytų, todėl rūpestis jais tenka savanorėms. O štai 10 mažų sveikų kačiukų labai greitai rado mylinčius šeimininkus.

Išgydo ir suranda šeimininkus

Kaip viskas vyksta, kai savanorės sužino apie sužeistą ir vienišą gyvūną? Pirmiausia sužeistas gyvūnas keliauja pas veterinarą (dažniausiai tai būna veterinarijos gydytojas Edmundas Užupis, su kuriuo gyvūnų mylėtojų draugija bendradarbiauja), o suteikus pagalbą, keliauja pas Nijolę arba pas kurią nors savanorę merginą. Kai beglobis išgyja, savanoriai ieško naujų šeimininkų. Beglobius gyvūnus Rokiškio gyvūnų mylėtojai stengiasi kastruoti arba sterilizuoti, paskiepija, nukirmina, nublusina bei pasirūpina, kad jie būtų sučipuoti. Tik po šių procedūrų gyvūnai atiduodami į naujus namus.

Ryšys išlieka

„Mes ir atidavę gyvūnus naujiems, patikimiems šeimininkams, su tais žmonėmis bendraujame – jie dalinasi, kaip mūsų gyvūnams sekasi toliau, siunčia nuotraukas. Viena moteris, pasiėmusi iš mūsų kačiuką, parašė: „Neįsivaizduoju, kaip aš galėjau be šio gyvūnėlio gyventi“. Ta žmogaus šypsena, jo bendravimo su gyvūnų džiaugsmas ir yra mūsų atlygis“, - dalijosi mintimis Mantė.

Gyvūnų globa užsiima ir meras

Mantė labai norėjo perduoti padėką rajono merui Ramūnui Godeliauskui, kuris visada padeda, jeigu iškyla problemų – jis į savo voljerą priima beglobius, pasiklydusius šunelius pagyventi, kol jie suras šeimininkus. „Meras padėdamas niekada neprašo padaryti šou, paviešinti jo pagalbą, pasidalinti nuotraukomis, bet padeda tyliai ir ramiai. Jis pats augina daug šunelių“, - pasakojo savanorė.

Kai duodi ir gauni atgal, ir vėl norisi duoti

„Mano visas gyvenimas susijęs su šunimis. Gailiuosi, kad nebaigiau su tuo susijusių mokslų. Iš savo šuns labai daug išmokstu ir neįsivaizduoju gyvenimo be savo šuns. Kad kitų žmonių pagalba reikalinga, Mantė suprato tada, kai susirgo jos pačios šuo. Mergina sakė sulaukusi didžiulės pagalbos. „Kai duodi ir gauni atgal, tu ir vėl nori duoti“, - tokiu pastebėjimu pasidalino savanorė. Ji sakė, kad mananti, jog su šunimis lengviau sutartų nei su žmonėmis. Mantė skatina visus rokiškėnus prisidėti prie pagalbos beglobiams gyvūnams – jie galėtų ateiti pavedžioti šunelius, pabūtų su katinėliais. Tokia veikla būtų naudinga ir tiems, kurie svarsto įsigyti augintinį – pabendravę su gyvūnais, jie turėtų galimybę įsitikinti, ar tikrai jie nori rūpintis gyvūnų, skirti jam dėmesio.

Rūpestį dalina ne tik Rokiškyje

Rokiškio gyvūnų mylėtojai daugiausia materialinės pagalbos sulaukia iš Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos, būna, kad prisideda ir rokiškėnai. Rokiškio savanoriai rūpinasi pagalbos reikalingais gyvūnais ne tik Rokiškio mieste, bet ir Juodupėje, Obeliuose, Skemuose, Pandėlyje ir netgi Zarasuose (ten yra kelios merginos, iš kurių mūsų savanorės paima gyvūnus į Rokiškį, kai ten pritrūksta vietos bei galimybių). Pasak Mantės, su kitomis merginomis savanorėmis jos yra tarsi šeimos nariai.

Mantė pasakoja, kad tuo atveju, kai gyvūnams nepavyksta rasti šeimininkų, veža juos į Uteną ir ieško šeimininkų Utenoje. Mergina papasakojo, kad buvo baltas didelis 7 metų amžiaus šuva, kuriam niekaip nerado šeimos, o buvo būtina priimti naujus laikinuosius gyventojus, todėl paskambino Utenos gyvūnų mylėtojams ir jie pasiėmė pagloboti šunelį.

Asmeninis gyvenimas – antrame plane?

Paklausta apie tai, ką kito be gyvūnų globos Mantė veikia savo gyvenime, mergina nedaugžodžiavo. Paklausta, kokius mokslus baigė, tik ranka numojo: „Et, tokie ten ir mokslai...“ Sakė galinti paminėti tik tai, kad jie yra grožio srityje. Mantė kurį laiką gyveno užsienyje, tačiau sakė, kad ten su gyvūnų priežiūros problemomis nesusidūrė. Vietoje to, kad kalbėtų apie pasiekimus asmeniniame bei profesiniame gyvenime, Mantė toliau dalinosi įspūdžiais apie rūpesčius, susijusius su gyvūnais: „Būna, kad pas mane vienu metu gyvena 10 katinėlių. Rūpindamasi gyvūnais, daug istorijų apie apleistus gyvūnus išgirstu. Nijolė (moteris, subūrusi savanores Rokiškyje – aut. pastaba) važiuoja į kaimus, pasirūpina gyvūnus kastruoti, sterilizuoti. Būna, kad stovime prie parduotuvių su gyvūnėliais ir ieškome jiems šeimininkų. Matau, kad rokiškėnai tobulėja – po truputį jie į gyvūnus ima žvelgti labiau civilizuotai.  Turime suprasti, kad augintinis – šeimos narys, už kurį turime prisiimti atsakomybę. Teko susidurti su šeimininkų skriaustais gyvūnais. Tokius padarėlius savo elgesiu turime įtikinti, kad ne visi žmonės blogi. Būna, kad katinui psichologiškai atsigauti reikia ir pusės metų. Žmonėms sunku suprasti, kad ir gyvūnai turi jausmus, o nėra vien „signalizacijos“ ar „pelių gaudytojo“ rolėje“, - pabėrė minčių Mantė.

Ši savanorė sakė, kad jeigu ir išvyktų gyventi į kitą miestą, stengtųsi ir ten užsiimti tokia pat veikla.  

ADRIANA

Kol nesusipažino su Nijole, daug ko nežinojo

Kita savanorė – Adriana Čeikauskaitė – ką tik baigė gimnaziją. Mergina pasakoja, kad savanoryste gyvūnų globos srityje domisi labai seniai, norėjo visą savo gyvenimą sieti su gyvūnais, nes nuo mažens jaučia stiprų ryšį su gamta. Rokiškyje prie savanorystės ji prisidėjo, paskatinta jau minėtos Nijolės. Adriana pasakoja, kad anksčiau galėdavo priglausti benames kates, jas pašerti, bet tuo jos pagalba ir apsiribodavo. Nijolė išmokė daugiau būdų padėti.

Brandos egzaminai – su kačiukais ant rankų

Gyvūnų mylėtojų draugijoje mergina savanoriauja nuo šių metų pavasario. Gegužės mėnesį iškart po Adrianos gimtadienio jai atvežė 7 mažus, ką tik gimusius, kačiukus, nes nebuvo, kur jų kur dėti – vieną iš dviejų mažylius atsivedusių kačių teko užmigdyti, o kita nebūtų pajėgusi viena visų išmaitinti. Merginai, nors ir artėjo egzaminai, teko pačiai mažylius prižiūrėti – kiekvieną jų reikėjo švirkštu maitinti po 7-8 kartus per dieną. Buvo gaminamas specialus mišinys, atstojantis katės pieną.

Šie kačiukai buvo iš kaimo, kur prisiveisė daug kačių, nes žmonės atveždavo jiems nebereikalingas kates ir tiesiog ten išmesdavo. Kaimo gyventojai kiek begalėdami stengėsi rūpintis katėmis, bet jų skaičius vis didėjo. Adriana pasakoja, kad savanoriai vežė šias kates sterilizacijai, gaudė jas gaudyklėmis, ieškojo laikinos globos. „Laukinės katės, pajutę meilę, pasijunta dėkingos, meilios ir tada labai gera širdžiai“, - dalinosi patirtimi Adriana. „Tiems minėtiems 7 kačiukams buvo rodoma meilės, kiek tik buvo įmanoma, kad jie būtų meilūs, rastų savo amžinus namus ir toliau jaustų meilę“, - apie savo pastangas pasakojo mergina. Šie kačiukai priprato netgi prie šuns, kuris su jais žaisdavo. Šeši kačiukai rado namus, vienas liko, jam šeimininkai dar ieškomi. Adriana sako, kad norinti įsitikinti, kad naujieji šeimininkai bus atsakingi, tada kačiuką ir atiduosianti.

Vis dar ieško savo stipriausios pusės

Nors mergina turėjo ir ruoštis egzaminams, ir maitinti kačiukus, tiek su mokslais, tieks su kačiukais, kaip Adriana sako, „viskas tvarkoje“. Ji sako dar neapsisprendusi, ką veiks ateityje. Adriana pasakoja: „Esu meniškas, muzikalus žmogus, planuoju tobulėti tame, ką moku geriausiai. Vis dar ieškau savo stipriausios pusės. Mėgstu piešti, dainuoju, domiuosi interjero dizainu, tatuiruotėmis, veterinarija, grožio sritimi, taip pat norėčiau nenutraukti ryšio dėl veiklos su gyvūnais. Norisi padėti bet kam, kam galiu padėti.“

Laiko sau lieka mažai

Šiuo metu Adriana yra labai užsiėmusi. Ji turi gyvenimo draugą, kurio šeimai reikia pagalbos ūkio darbuose, toliau savanoriauja, padėdama gyvūnams, padeda, kuo gali, gyvūnų globos iniciatorei Rokiškyje Nijolei. „Šiuo metu laiko sau turiu mažai, bet stengiuosi mėgautis viskuo, ką turiu. Vien išvažiuoti į gamtą man yra malonumas“, – sakė Adriana, su kuria susisiekti iš tiesų buvo sunku dėl jos užimtumo.

Nusivylimas

Paklausta, ką ji galvojanti apie gyvūnams skirto maisto vagystes iš „Norfos“ parduotuvėje esančio vežimėlio, mergina piktinosi: „Tai - nusivylimas žmonėmis, kurie gerumą atima ir nuskriaudžia ne mus, kurie aukoja, bet pačius gyvūnus.“