Taikdario misija: apie Rokiškio vėliavą tolimajame Malyje ir apie mūsų nepastebimus taikaus gyvenimo privalumus (10)

Miesto gimtadienis – puiki proga pakalbėti apie tai, kas šventiniame šurmulyje dažnai lieka nepastebėta. Apie tuos žmones, kurie nesiveržia ant scenų ir prie tribūnų, tačiau toli už šalies sienų atlikdami garbingas misijas ir užduotis, tampa savosios valstybės ir savojo miesto ambasadoriais. Vienas jų – rokiškėnas karys savanoris Deividas Daukas.
Išlydėtuvėse į Jungtinių tautų misiją Malyje Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos draugai Deividui įteikė Rokiškio vėliavą, su palinkėjimu, kad jaunasis karys išskleistų savojo miesto ženklą tolimajame Afrikos kampelyje. Deividas pratęsė garbingą kuopos tradiciją – iki šiol rokiškėnai dalyvavo visose taikos palaikymo misijose, kuriose plevėsavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vėliava. Už puikią tarnybą Malyje Deividas buvo pagerbtas Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vado pulkininko leitenanto Vido Zabielos padėka. Su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais rokiškėnas karys sutiko pasidalinti misijos įspūdžiais, ištaikęs laisvą valandėlę įtemptame kursų ir pratybų grafike.
Iš tolimojo Malio pašnekovas parsivežė ne tik įdomių įspūdžių, prasmingų patirčių, bet ir kitokį požiūrį į mūsų kasdienybę. „Mes čia nepastebime daugybės dalykų: kad prausiamės švariu vandeniu,  turime stogą virš galvos, daugelis galime sau leisti važinėti automobiliais. Pabuvęs Malyje, pradėjau vertinti daug smulkių dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavau“.  

Apie ryšį su namais ir saugumą:
vietinės įžymybės liko neapžiūrėtos
Kai esame toli nuo namų, vienas svarbiausių dalykų – ryšys su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Per keturis tarnybos mėnesius Deividas su šeima bendravo... internetu. Mat mobiliojo ryšio operatoriaus, kurio paslaugomis Deividas naudojasi Lietuvoje, ten apskritai nėra. O kitos ryšių kompanijos už tarptautinio ryšio paslaugas su tolimąja Lietuva, nesutarimų draskomame ir humanitarinių problemų kamuojamame Malyje tikriausiai prašytų astronominių sumų. Tad Deivido ir jo artimųjų bendravimo erdvė buvo socialiniai tinklai. Jais ir skriejo Deivido pranešimai iš tolimosios Afrikos namo, į Rokiškį. Pašnekovas neslepia: Malyje nėra ramu, tad nieko nuostabaus, kad šeima jaudinosi. „Vis nuramindavau, kad man – viskas gerai“, – sakė Deividas.
Malyje tarp vyriausybės ir islamistų grupuočių kartais kyla susidūrimų. Todėl Jungtinės tautos ir suteikė mandatą taikdariams, kad jie saugotų trapią taiką ir demokratėjančią Malio visuomenę nuo radikalių grupuočių išpuolių.  Jungtinių Tautų vadovaujamoje  situacijos stabilizavimo operacijoje MINUSMA Lietuviai kariai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai bei Geležinio vilko mechanizuotosios pėstininkų brigados kariai tarnavo kartu su Vokietojos kolegomis bazėje Gao provincijoje.
Kaip sako Deividas, visus keturis mėnesius bazėje buvo visiškai saugu. Tačiau budrumo ir atsargumo kariai niekada neprarado. Vykdydami patrulius, šarvuočiais žvalgydavo apylinkes. O kadangi lietuvių karių misija buvo stovyklos apsauga, tai Malio Deividas, kaip pats juokauja, matė tiek, kiek galima matyti pro karinės mašinos langą pakeliui į šaudyklą. Taigi, nei gamtos, nei istorijos paminklais taikdariai neturėjo progos pasigrožėti. Tam, galbūt, bus laiko tuomet, kai ši šalis grįš prie ramaus gyvenimo.
Vietiniai su taikdariais bendraudavo itin noriai: ir vaikai, ir suaugusieji tik ir taikydavosi iš karių iškaulyti kokią, mums atrodytų, smulkmenėlę – geriamojo vandens buteliuką ar kokį vaisių. Tačiau didelių draugysčių kariai su vietos žmonėmis nemezgė: misijoje svarbiausia saugumas. Lietuviai kariai, tarp jų ir Deividas, matydavo tik tuos vietos gyventojus, kurie dirbo stovykloje, o ir tai retokai.
Deividas neslepia: jei palankiai susiklostytų aplinkybės, jis nieko prieš dar kartą vykti į taikos palaikymo misiją šioje valstybėje. Tačiau važiuoti kaip turistui ar vežti šeimą, draugus pasigrožėti šia Sacharos pietų valstybe – gerokai per anksti: čia per daug pavojinga. Tačiau, kaip sako Deividas, ši valstybė jam pasirodė įdomi, tad jei joje nusistovėtų taika, galbūt ir būtų smagu ją pamatyti ne pro šarvuoto automobilio langą, vėl pasigrožėti stulbinančiais dykumos vaizdais. O dabar Deividui ir jo artimiesiems egzotiškąjį Malį primins parsivežti suvenyrai: afrikietiškos statulėlės, kaukės, pakabukai.

Smėlio audros magija
Malis – karšta vieta ne tik karinių konfliktų atžvilgiu. Temperatūra, viršijanti 40 laipsnių, kaip sako Deividas, Malyje – įprastinis dalykas. Vietiniai nuo jos saugosi galvą dengdami specialiais turbaną primenančiais galvos apdangalais, kuriuos nuolat drėkina. Lietuvos karius nuo karščio saugojo speciali, dykumų klimatui pritaikyta uniforma, kaklaskarės, kitos aprangos detalės. Beje, naujutėlė uniforma jau pirmąją tarnybos savaitę papilkėjo nuo smėlio. Smėlis buvo visur: rudai nudažė kareiviškus batus, dėl jo teko dar atidžiau prižiūrėti ir valyti ginklus. O kur dar garsiosios smėlio audros?
Kaip ji atrodo? Pasak Deivido, audra gali kilti bet kuriuo paros metu. Vos gavę įspėjimą apie ją, vietiniai puola slėptis. Mat ji atslenka kaip didžiulė aklina aukšta smėlio siena, storu smilčių sluoksniu padengianti visas apylinkes. Audros sūkūryje nieko nematyti, sunku net kvėpuoti.
Skirtingai nei vietiniams, taikdariams europiečiams kariams labai magėjo iš arti pažiūrėti į šį įspūdingą gamtos reiškinį. Tik, likimo ironija, audra vis atslinkdavo arba naktį, arba ankstyvais paryčiais, tad ja grožėtis galėjo tik tuo metu sargybos postuose buvę kariai. Tačiau vieną dieną sėkmė visgi nusišypsojo. Audra karius užklupo dieną, ir jos pasižiūrėti kaip mat sulėkė visi tuo metu nuo užduočių laisvi taikdariai. Deividas irgi nepraleido progos įsiamžinti šio įspūdingo gamtos reiškinio fone.
Nors ši vasara Lietuvą lepino šiluma, grįžusiam iš Malio Deividui ji pasirodė gerokai vėsi. Nors, kaip pats sako, tos vėsumos Afrikoje labai pasiilgdavo...
Kaip ir lietuviško maisto. Nors gyvenimo ir buities sąlygos stovykloje buvo išties geros, kokybišką ir skanų valgį ruošdavo virėjų indų komanda, tačiau visgi per keturis tarnybos mėnesius Deividas spėjo pasiilgti įprastinių lietuviškų patiekalų.

Tarnybos kasdienybė –
budėjimai ir sportas
Kaip atrodė Deivido eilinė tarnybos diena? Kaip sako karys, maždaug pusė paros laiko buvo skiriama budėjimams. Likęs – poilsiui, sportui, buities reikalų tvarkymui. Karių užimtumui bazėje buvo skiriamas didelis dėmesys: ten buvo įrengtos net dvi sporto salės su reikiama įranga. O be to, kariai burdavosi į komandas žaisti tinklinį. Taigi, laikas tolimoje valstybėje jiems neprailgdavo.
Su kolegomis vokiečių kariais lietuviai bendravo labai maloniai ir draugiškai. Ne vienas iki šiol palaiko su jais ryšius. O lietuviai kariai tvirtu ir draugišku kolektyvu tapo, pasak Deivido, dar gerokai prieš lėktuvui pakylant į Malį. Mat daug laiko kariai kartu praleido rengdamiesi šiai atsakingai misijai: pasirengimas jai truko ne vieną mėnesį. Tad nieko nuostabaus, kad su lietuvių misijos branduolį sudariusios Vyčio apygardos 5-osios rinktinės, kuriai priklauso ir 506-oji Rokiškio kuopa, nariais Deividas iki šiol bendrauja: antai su keliais draugais vyko pailsėti į Bulgariją.

Kuopa didžiuojasi savo kariu
Kuopa šiltai išlydėjo Deividą į misiją: į palydėtuves susirinko nemažai karių. Jų dovana – Rokiškio vėliava ir patikėta svarbi misija: išskleisti Rokiškio ženklą tolimoje Afrikos valstybėje. Šią užduotį Deividas įvykdė. O kuopos draugai nekantriai laukė jo grįžtančio. Jau oro uoste grįžtantį karį pasitiko kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas. Po poros dienų – išvyka į Panevėžį, iškilminga rikiuotė, kurioje karius sutiko Sausumos pajėgų štabo viršininkas pulkininkas Tomas Masaitis bei tuometinis Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas Arturas Jasinskas. Po kelių dienų sutiktuves surengė ir kuopos draugai.
Deividas netruko įsijungti į 506-osios kuopos veiklą: jau dalyvavo pratybose, o šiuo metu jis yra išvykęs į būrių vadų-vyresniųjų šaulių kursus. Jau prieš gerus metus kuopos vadas ir tarnybos draugai neslėpė pasididžiavimo, kad šis karys įveikė ne kiekvienam įkandamą patrulio kursą, o dabar įgytas žinias ir įgūdžius jis tobulina kituose mokymuose. Kuriuose, jis, beje, prieš kelias dienas šventė savo gimtadienį. Kursų grafikas labai įtemptas, tačiau Deividas rado laisvą minutę, kad galėtų pabendrauti su „Rokiškio Sirenosׅ“ skaitytojais, už ką jam esame labai dėkingi. Pabaigęs mokymus Deividas grįš į Rokiškį ir talkins kuopos draugams rugsėjo paskutinį savaitgalį rengiamose vertinamosiose kuopos pratybose.
 
Kariuomenė vertina ir saugo savo karius
Galbūt pašnekovas galvoja ir apie profesionalaus kario karjerą? „ Kartais pasvarstau tačiau dar nesu tviratai apsisprendęs. Kol dar jaunas norisi dar viską maksimaliai išmėginti rasti geriausią kelią. O Krašto apsaugos savanorių pajėgos ir yra būtent ta vieta kur gali būti ir karys, ir tuo pačiu ieškoti ar užsiimti kita civiline veikla“, – įsitikinęs karys.
Kai su Deividu prieš pat misiją „Rokiškio Sirena“ kalbėjo apie jo tikslus, pašnekovas neslėpė, kad tikisi daug: įgyti žinių, vertingos patirties, iš arti pajusti, ką reiškia kario pareiga tuomet, kai grėsmė ir pavojus yra kasdienybės dalis. „Aš į dalyvavimą misijojei žiūriu kaip į didžiulę patirtį. Manu, kad ji mano gyvenime bus tik didžiulis pliusas“, – tuomet sakė Deividas. Jis savo požiūrio nepakeitė. Jam tarnyba Lietuvos kariuomenėje davė ir duoda labai daug. Pirmiausia – daugybę galimybių. Kuriomis gali naudotis kiekvienas karys, tereikia tik noro.
Pašnekovas neslepia: „Manau kariuomenė duoda tikrai daug galimybių tobulėti ir siekti karjeros. Kariuomenė vertina ir saugo savo karius maksimaliai pagal valstybės galimybes “. Kariuomenės rūpestis tarnaujančiu kariu juntamas ir, atrodytų, ne visuomet pastebimuose ir vertinamuose dalykuose, tokiuose kaip nemokami skiepai nuo erkinio encefalito kiekvienam kariui.  

Apie tai, ko mes
dažnai nepastebime
Paklaustas apie tai, ką pakeitė jo gyvenime keturių mėnesių misija Malyje, Deividas kalba atvirai: „Visų pirma supratau, kad daugybė žmonių Lietuvoje dejuoja dėl niekų. Mes, palyginti su maliečiais, gyvename tikrai puikiai. Pavyzdžiui, čia mes prausiamės švariu geriamuoju vandeniu, o ten švarus vanduo yra prabanga. Čia turime stogą,  dauguma galime leisti turėti sau automobilį, o ten dauguma žmonių gyvena be elektros,  be langų, be kanalizacijos ir be jokių patogumų. Tad pabuvęs Malyje pradėjau vertinti smulkius dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau“.
„Rokiškio Sirenos“ inform.