Tėvų pajuokavimas prie lopšio apie marčią ir žentą porą suvedė dešimtmečiams (foto) (0)

Tarpušventis – taip būtų galima apibūdinti Vinco ir Onos Bagužių gyvenimo etapą šį pusmetį. Sausio 13-ąją Vincas atšventė 80 metų jubiliejų, Ona tokią pat gražią sukaktį minės gegužės 1-ąją, o gegužės 18 dieną pora švęs 55-ąsias santuokos metines. Gyvenimo prieskoniais, įdomiomis istorijomis ir gera humoro doze nubarstytam pokalbiui susėdame... klasėje.

„Užeik pažiūrėti“

Obelių kaime, Pandėlio seniūnijoje, gyvenantys Ona Marija Vilkaitė-Bagužienė ir Vincas Kazys Bagužis čia gimė ir augo. Ilgus metus gyveno Vilniuje, tačiau išėję į pensiją sugrįžo į gimtinę, kur iš pradžių juokais supiršo judviejų tėvai.

„Vinco tėvas Juozapas atvažiavo pas mano tėtį paruošti grūdų sėklai – juos išvalyti. Mano tėvas jam ir sako: „Juozapai, užeik marčios pasižiūrėti“. Man tuomet buvo trys savaitės, o Vincui – trys mėnesiai. Juokai juokais, bet po 25 metų įvyko ir tikrosios mūsų vestuvės, nors iki tol jis buvo vienur, aš – kitur, abu turėjome ir kavalierių, ir panelių, bet galų gale vis tiek susiėjome“, – šypsosi O. Bagužienė.

„Reikia kalbėtis“

55-erius metus kartu gyvenanti pora susilaukė dukters, dviejų anūkų ir džiaugiasi, kol kas vienintele pronanūke. Dukra – Vilniuje, anūkė gyvena Švedijoje, o anūkas liko Lietuvoje.

Į klausimą, kaip pavyko tiek daug metų pragyventi santuokoje, vyras su šypsena atsakė Arūno Valinsko žodžiais: „Tvirta šeima ta, kuri yra ant skyrybų slenksčio“.

„O jeigu rimtai, reikia kalbėtis“, – įsitikinęs V. Bagužis.

Svajojo sugrįžti

Vincas buvo pirmagimis šeimoje, užauginusioje tris vaikus. Ona augo su vyresniu broliu toje pačioje sodyboje, kurioje pora įsikūrusi ir dabar. Čia Bagužiai sugrįžo 2000 metais iš Vilniaus, sostinėje nugyvenę didžiąją savo gyvenimo dalį.

„Išpildėme svajonę sugrįžti į gimtinę. Čia parvažiavome, kai tik išėjome į pensiją. Viena vertus, tai buvo būtinybė, nes tėvai buvo pensininkai, pasiligojo, atsiėmė žemę, tėvelis mirė. Tad atsikėliau čia padėti mamai ūkininkauti. Kai mus trėmė į Sibirą, išvarė iš namų, čia, kur dabar sėdime, buvo klasė, nes mūsų name buvo įkurta mokykla. Ir dabar, kai atvažiuoja kokie žilabarzdžiai, jie manęs prašo: „Onyt, parodyk kur klasė, noriu prisiminti kuriame kampe aš stovėjau. Kitas prisimena, kuriame kampe ant žirnių klūpėjo“, – kalbėjo moteris.

Būtų išlėkęs iš darbo

Ilgus metus policijos pareigūnu dirbęs, aukščiausius postus užėmęs ir prie nepriklausomos Lietuvos policijos kūrimo prisidėjęs pašnekovas įsitikinęs, kad žmonai dėl jo darbo pobūdžio gyvenimas nebuvo lengvas.

„Dirbau kriminalistu, turėjau leitenanto laipsnį, sovietmečiu negalėjome tuoktis bažnyčioje. Metrikacija buvo Vilniuje. Santuokai bažnyčią pasirinkome Kavarske, Anykščių rajone, iš kur buvo kilęs sesers vyras, o mūsų dukrą krikštijome Pandėlio bažnyčioje. Ačiū Dievui, kad mūsų nesusekė. Kitaip būčiau išlėkęs iš darbo su visais „škarmaliukais“, nes karininkui nebuvo galima tuoktis bažnyčioje. Nors situacijų darbe buvo įvairiausių, tačiau, laimei, sužeistas nebuvau“, – pasakojo V. Bagužis.

„Valdiškas žmogus“

Paklausta ar buvo sunku gyventi su policininku, Ona tvirtino, kad ne, nes ji prisižadėjo.

„Mane buvo išsikvietę jo viršininkai ir paaiškino ar sutinku, jog Vincas taps policijos viršininku, „valdišku“ žmogumi. Tai, kad sutinku, turėjau patvirtinti raštu“, – prisiminė O. Bagužienė.

Porai gyvenant kartu, vyras perėjo visus kriminalinio pareigūno karjeros etapus – nuo inspektoriaus iki aukščiausio lygio pareigūno, kuriam pavaldi buvo visa Lietuva.

„Būdavo taip, kad vyras keletą dienų sėdėdavo pasaloje, o tada mobiliųjų telefonų nebuvo, pasiskambinti negalėjo. Ką darysi, laukdavau“, – sakė moteris.

Sodybą apeina patys

Pusantro hektaro sodybos teritoriją vyras su žmona apeina patys, susitvarko, nes, pasak jų, tai – vienas juokas. Didžiausia bėda, Vinco teigimu, būna vasarą, kai reikia žolę pjauti, ar rudenį, kai būtina lapus grėbti, nors toks fizinis krūvis jiems dar nėra per sunkus.

„Gyvename tikrai „ūkiškai“ – trys šunys, šešios katės, dešimt vištų ir gaidys bei aštuoni triušiai. Anksčiau dar ūkiškiau gyvenome, turėjome ir keturias karves, ir paršų“, – juokiasi Ona.

Išmaniosios technologijos

Lailūnų kaimo bendruomenei priklausanti pora įsitikinusi, kad kaimui trūksta dėmesio, taip pat ir spaudos.

„Pas mus vietinių likę labai mažai, tik keletas kiemų, nes kiti atsikėlę iš kitų vienkiemių. Daug tuščių sodybų. Apsipirkti važiuojame į Pandėlį, nors į kaimą atvažiuoja autoparduotuvė, tikrai vietiniams labai patogu. Kaimynai vieni kitais pasirūpina“, – kalbėjo O. Bagužienė.

Su artimaisiais, kaimynais ir pažįstamais pora bendrauja mobiliaisiais telefonais, paskambina, susirašinėja žinutėmis, jeigu yra reikalas.

„Dar ir nufotografuoju, jeigu kas patinka“, – juokiasi moteris, rodydama savo telefoną, ir priduria: „Bet Vinco dar mandresnis, nes mažesnis“.

Sudarinėja... žodyną

Besikalbant paaiškėja, kad Ona turi ypatingą pomėgį ir atsineša jos pačios pildomą „Pandėlietišką žodyną“. Abėcėlės tvarka sužymėtame sąsiuvinyje moteris rašo pandėlietiškus žodžius ir juos paaiškinančias reikšmes. Ji apgailestauja, kad nėra rokiškėnų žodyno, todėl ji vartanti dukters padovanotas „Kupiškėnų tarmės“ knygas, kurių turinti pora.

„Trūksta dviejų šio leidinio tomų, ieškau kur įsigyti ar kas galėtų padovanoti likusius du, nes man rūpi ne tik kaimo likimas, bet ir mūsų kalbos – kupiškėnų tarmės, pandėliečių pratarmės išsaugojimas“, – sakė O. Bagužienė.