Trigubas „R“: ambicingas renginių vedėjos, kraštietės R. Lukošiūnaitės prisistatymas (0)

Trys „R“ iššifruojamos paprastai: „Renginiui Reikia Rasos“. Tokiu lietuviškajam kuklumui gan tolimu šūkiu/pavadinimu apie save kalba kraštietė renginių vedėja Rasa Lukošiūnaitė. Visgi pamačius šią moterį scenoje tampa aišku, kad kuklintis jai ir nereikia, o pavadinimas – nemeluoja: smagiam renginiui tikrai reikia Rasos, kuriai nestinga improvizacinių idėjų, kuri nejaučia baimės suklysti, o jei taip ir nutiks, gebės išsisukti iš situacijos pasijuokdama iš savęs. Šventės, kurioms ji „diriguoja“, būna kažkaip jaukiai šiltos, „savos“ ir neįpareigojančios, tačiau lygiai taip pat – iškilmingai reikšmingos. Kas ta Rasa ir kodėl šiandien – apie ją? Todėl, kad ji – renginių, švenčių (tik ne privačių) vedėja, kilusi „ną Pandelią“, tačiau iki šiol Rokiškyje taip ir neprisistačiusi. Tiesa, šioks toks debiutas įvyko lapkričio 6 d., kai kraštietė buvo pakviesta vesti uždarą labdaros ir paramos fondo „Gėrio glėby“ organizuotą „Pyragų dienos“ renginį, po kurio šventės dalyviai vedėjai negailėjo gerų atsiliepimų.   

– Renginiai visada būna ne vedėjams ir ne apie juos, tačiau šį kartą dėmesys – Jums. Tad iš karto klausimų virtinė: sakėte esanti „ną Pandelią“ – iš kur tiksliau, kiek metų jau nebe Rokiškio krašte ir kodėl – pramogų versle?

– Visada sakau, kad esu iš Pandėlio, nes visi geriau jį žino. Bet šiaip esu kilusi iš kaimelio Lailūnai-Martinonys, nutolusio nuo Pandėlio dar 7 km į Kupiškio pusę. Čia įsikūrę apie pusantro šimto gyventojų. Vidurinę mokyklą baigiau Pandėly, paskui perėjau į Rokiškio Juozo Tūbelio gimnaziją ir trejus metus kasdien, iš Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos bendrabučio, kulniuodavau į mikrorajoną. Kodėl esu būtent čia, kur esu? Žinau, kad net nebuvo didelių svarstymų, kuria linkme sukti savo gyvenimą: kultūriniai dalykai mane lydėjo nuo vaikystės, kiek šiandien save pamenu. Pradedant šeimos, giminės susibūrimais, kuriuose visada skambėjo dainos, iki saviveiklos, kurioje aktyviai dalyvavau. Gal čia prisidėjo genofondas, nes mama turi labai stiprų kultūrinį geną, nors yra medikė, o tėtis turėjo labai gerą balsą – daininga ir muzikali giminė esam. Visgi aš vienintelė einu tuo keliu, kadangi po mokyklos studijavau operinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Klaipėdoje. Tiesa, įpusėjus studijoms supratau, kad tai – nelabai man, bet pabaigiau. Kaip sakoma „ant skanumo“ pabaigiau ir vadybą, bet studentų sąjunga su savo renginiais, veiklomis vis tiek „ėjo“ lygiagrečiai, tad gal net nelabai turėjau kito pasirinkimo, tik šį kelią.

– Pasirinkimų, kaip ir galimybių, visada yra, tik gal jei jau užaugote su kultūra, nebuvo kitokių norų?

– Buvo gyvenime paieškojimų – ir į projektus buvau nuklydusi, ir administracinį darbą bandžiau dirbti, bet vienas truko metus, kitas – pusę metų. Buvo siūlymų užimti aukštas pareigas, tačiau supratau, kad aš dirbu ne dėl pareigų pavadinimo – man tai visiškai neįdomu ir plius – visai ne mano struktūra. Aš noriu laisvės, noriu kūrybos, noriu tiesioginio darbo su žmonėmis ir štai po tokių paklaidžiojimų išsigryninau bei sau pasitvirtinau, kad esu savo kelyje ir savo rogėse.

– Ir kiek metų jau sėdite tose rogėse?

– Jei pagal darbo sutartį, toks tiesioginis darbas trunka nuo 2012-ųjų. Kaip minėjau, buvo keletas trumpų paieškos pertraukėlių, kai bandžiau atrasti man priimtiną „rimtąjį“ pragyvenimo šaltinį, nors tuo metu vis tiek niekur nenutolau nuo renginių – viskas buvo šalia. Dabar jau geras dešimtmetis „esu kultūroje“ visomis prasmėmis: dirbu Molėtų kultūros centre – turiu vokalo studiją, dirbu su vaikais ir net pati bandau mokytis groti kapeloje. Nebeisiu daugiau niekur – savanoriškai ir savavališkai aš iš čia nesitrauksiu (juokiasi – aut. past.).

– Bet „Renginiui Reikia Rasos“ yra ne Kultūros centro projektas? 

– Ne, čia yra mano iniciatyva, kurią, tokią garsią ir oficialią, pasidaryti išdrįsau gal tik prieš porą metų. Garsią ir oficialią reiškia, kad susikuri platformas internete, reklamuojiesi ir t.t. Mane pažįstantys, žinantys žmonės tikriausiai sakys, kad visą laiką kažkur kažką panašaus dariau, bet čia kalbu apie sprendimą viską daryti plačiau, oficialiai. Man yra nepaprastai gera dirbti šį darbą, nepaprastai gera būti scenoje.

– Mūsų tautoje vyrauja posakis, kad „užsiimk mėgstama veikla ir tau nebereikės dirbti“. Tad ar Jūs – dirbate?

– Dirbu, bet pagaliau sau įsivardijau, kad visai neblogai tą darbą darau ir galiu garsiai žmonėms apie tai kalbėti (šypteli – aut. past.). Paatvirausiu, kad šiuo klausimu irgi reikia praeiti tikrai rimtą mokyklą... Dirbu viena, bet jeigu man tai neteiktų tokio didelio malonumo ir jeigu aš pati nesuvokčiau, kad dirbu kokybiškai, kad neteikiu prastų paslaugų, aš tikrai to nedaryčiau.

– Scenoje esate labai laisva, paprasta ir jei gerai supratau, dirbate tokiu improvizaciniu stiliumi. O gal klystu, gal ruošiate scenarijų kruopščiai ir atsakingai?

– Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris rašo scenarijų nuo A iki Z, žinote, su visais: „Labas vakaras brangūs žiūrovai...“ ir neskaitau visko pažodžiui. Pas mane lape ar planšetėje, nesvarbu kuo naudojuosi vesdama, būna renginio eiga: svarbių žmonių pavardės su pasitikslintais kirčiavimais, toliau – titulai ar pareigos, jeigu tai yra svarbu, kažkokios nominacijos ar užsakovo norimi skirti kažkokie konkretūs žodžiai ar reikalingi paminėti reikšmingi to vakaro faktai, kita informacija, kurios aš nežinau. Šiuos dalykus aš skaitau. Svarbiausia iki šventės yra išsiaiškinti, kokio tipo renginys ir kokios atmosferos organizatoriai nori. Juk vieni yra oficialesni, kur tu gali pajuokauti, bet turi žinoti, kad negalima juokauti per daug. Jeigu yra renginys be konkrečių pageidavimų, o tik – pasitikėjimas, susidėlioju tik vakaro eigą: kokie dalyviai pasirodys, kada kokie sveikinimai, o visa kita – improvizacija. Šiuo klausimu aš esu rami dėl savęs, kad tikrai nepadarysiu nesąmonių. Kita vertus, negaliu sakyti, kad visai nesiruošiu: tikrai pasižiūriu, kur važiuoju, apie ką ta šventė. Jeigu tai yra kokio nors miestelio šventė, būtinai pasidomiu, kuo jis „gyvena“, kuo garsus, nes gal sugalvosiu suorganizuoti kokią viktoriną ir man užteks prisiminti porą faktų, kad viskas būtų atlikta smagiai ir greitai.

– Bet ar taip „gyventi“ nėra sunku? Ar Jums užtenka čia ir dabar užplūstančios kūrybinės dvasios, idėjų?

– Kartais būna, kad apsiimu vesti tos pačios tematikos renginį ir galvoju, kad – viskas, šį kartą man – šakės, nes visiškai nieko „neturiu“... Bet esu kažkaip susitarusi su savimi: savęs nebespaudžiu, nes žinau, kad kai ateis laikas, viskas bus gerai. Ypač dėl to, kad jeigu nėra kažkokių labai tikslių intarpų plano, esu pakankamai laisva improvizuoti. O improvizacijas iš dalies diktuoja publika: stebiu žiūrovus, dalyvius ir jeigu jie „pasirašo“ su manimi improvizuoti čia ir dabar, per minutę, tai nėra nieko sudėtingo. Gal užtenka tos kūrybinės energijos. 

– Kiek teko kalbėti su švenčių, renginių vedėjais, dauguma jų neslepia – įtraukti publiką į veiklas kartais būna labai sunku, tad reikia turėti planą B. Jūsų atveju, improvizacijų atveju, jei publika „nepasirašo“, kaip užpildote pauzes?

– Aš niekada nieko nedarau neatsiklaususi, jeigu tam reikia įtraukti kitus žmones. Juk vienus tai džiugina, kitus išmuša iš vėžių ir jie nesugeba pasakyti žodžio, tad niekada nemetu žmogaus į tokį šaltą dušą ar į ugnį. Mes esame labai skirtingi. Renginiuose būna 2-3 min. pertraukos, muzikiniai pasirodymai, tad jų metu aš apsižiūriu, pasiklausinėju. Jei žmonės sako ne, tai – ne. Tačiau vieną-kitą vis tiek visada „pagauni“. Nežinau, net jeigu taip ir nutiktų, kad neatsirastų norinčių sudalyvauti, ko gero nusukčiau juokais, kad „būsiu čia sau viena faina“. Bet aš visada atveriu žmonėms savo širdį ir gal dėl to kol kas tas atgalinis ryšys yra tikrai stiprus. Blogiausiu atveju iš 500 žiūrovų salėje vieno akys vis tiek spindės ir jos gali būtų tuo „atraminiu“ tašku, su kuriuo darysi tuos energinius mainus.

– Jūsų pavadinimas „Renginiui Reikia Rasos“ – drąsu, spinduliuoja pasitikėjimą savimi ir yra toks nelabai būdingas lietuviškam kuklumui...

– Čia yra ne mano žodžiai. Kai paleidau komunikaciją apie savo veiklą, buvo daug paprasčiau: tiesiog mano vardas, pavardė, o aprašyme – kvietimas patikėti man renginius. Buvo labai daug ieškojimų, bet tada žmogus, kuris matė mane dirbančią, kuris ir šiaip pakankamai gerai mane pažįsta, pasidalino mano reklama ir parašė: „Jūsų renginiui tikrai reikia Rasos“. Ir viskas – buvo ta lemputė, ko man reikėjo. Aš paprašiau to asmens būti mano krikšto mama šiuo atveju ir paklausiau, ar galiu naudoti tą jos sakinį.

– Ar toks įsivardijimas labiau atkreipia potencialių klientų dėmesį?

– Nežinau, bet kai tu apie save kalbi, nori, kad būtų pakankamai trumpai ir aiškiai. Na, trys žodžiai gal ir nėra trumpai ir taip, čia yra ganėtinai drąsu, kaip ir jūs sakėte, bet tai yra apie mane ir apie tai, ką aš darau. Juk jeigu norite, kad būtų gerai, jums reikia žmogaus, kuris gerai padarys darbą. Ir visai nesvarbu apie ką mes kalbame: ar tai renginio vedimas, ar tai – kulinarijos šou. Į kurį, beje, jei pakviesite gaminti negebantį asmenį, pavyzdžiui, mane, tikrai nieko nepešite (juokiasi – aut. past.). O jeigu jau komunikuoji apie save taip, kad „Renginiui Reikia Rasos“, tai privalai pasitikėti savimi.

– O ar yra renginių, kuriems Rasos nereikia? Kalbu apie Jūsų pačios apsisprendimą vesti jį ar ne.  

– Aš nedirbu su asmeninėmis šventėmis. Kategoriškai. Tikrai neturiu nieko prieš jas, bet tai – ne renginys. Tai yra asmeninė šventė: sukaktis, jubiliejus. Deja, žmonės suniveliavo sąvokas, nes dabar atrodo, kad jeigu keliu savo šešiasdešimties metų sukakties šventę, tai yra renginys. Tai nėra renginys. Tai yra asmeninė šventė atliepti žmogaus poreikius ir padėti jam švęsti. Be abejo – džiaugsmingas įvykis, kuriam gal reikia ir muzikos, ir vedėjo, gal ir dekoracijų, prabangesnio maisto, bet tai yra asmeninė šventė. Tad bent jau kol kas šioje vietoje aš braukiu labai rimtą brūkšnį ir sakau asmeninėms šventėms ne. Visa kita, kas tikrai yra renginiai – kol kas nesusidūriau su niekuo, kam sakyčiau ne. Aš galiu iš savęs ir pasijuokti, aš galiu ir meška pabūt, galiu ir triko apsirengti jeigu matau, kad tai nėra kažkokia piktybinė ar orumą – tiek mano, tiek kažkieno kito – žeidžianti parodija.  

– Nors sakote, kad esate savo kelyje, tačiau ir savuose keliuose kartais nutinka iššūkių. Ar Jums tokių buvo?

–  Dabar bus jau penktoji vasara Molėtų kultūros centre, ir turiu garbę kiekvieną vasarą vesti mūsų mieste vykstančius Lietuvos nacionalinio Operos ir baleto teatro simfoninio orkestro bei solistų koncertus. Mes juos organizuojam po atviru dangumi vasaros pabaigoje, kai būna fantastiškas oras ir būna tikrai labai nuostabus renginys. Pamenu pirmąjį koncertą: nors esu vedusi chorų festivalius ir daugybę panašaus žanro koncertų, bet kai už nugaros sėdi visas simfoninis orkestras – savo sričių profesionalai – tai buvo nerimas, jaudulys, kažkoks „svyravimas“... Visgi išėjau pakėlusi galvą. Ne prieš žmones, o prieš save pačią – labai savimi didžiavausi. Dabar tai vyksta jau kasmet ir tokio stipraus „vaibo“ nebėra, nes tie pirmieji kartai yra labai faini: kai dar nežinai, kaip viskas bus ir kai pilve plazda visi tie draugeliai. Būtent jie, tokie iššūkiai, tave ir augina.

– Ar Jūs mokotės iš kažkada televizijoje buvusių itin populiarių improvizacijos žanro atstovų, o gal – kolegų?

– Sektinų pavyzdžių aš tikrai neturiu, dirbu taip, kaip pati moku, kiek man pačiai yra duota gebėjimų. Taip, stebiu scenos žmonių laisvumą, kaip jie išsisuka iš vienų ar kitų situacijų, kaip jie kalba ir kiek sau leidžia, galų gale, kaip tiesiog bendrauja su publika, tačiau į nieką nesilygiuoju.

– O ar vertinate? Kritikuojate? Patariate? Kaip pati reaguojate į pamokymus, jei tokių išgirstate?

– Gyvenime vadovaujuosi viena taisykle, nesvarbu, ar tai yra renginių vedimas, koldūnų virimas ir t.t. – leidžiu sau pakritikuoti tik tuos žmones, šalia kurių atsistojusi žinau, kad padarysiu geriau. Lygiai taip pat ir kalbant apie mane: jeigu tu, atsistojęs šalia manęs gali padaryti geriau, priimsiu visą tavo kritiką – konstruktyvią kritiką, ne šiaip piktus komentarus kažkokios tetos pelargonijų fone, ir mielai ją išklausysiu. Bet kritikuoti tik dėl kritikavimo – tai yra žema.

– Jeigu jau užsiminėte apie tetas pelargonijų fone: ar Jūs pati, kaip „Renginiui Reikia Rasos“ vedančioji, po pasirodymų sulaukiate kažko neigiamo, ar vien teigiami žodžiai? Nes būti viešumoje, tai būti matomu ir suvokti, kad gausi tiek gero, tiek blogo.

– Su komentarais tiesiai į akis arba kažkokia komentarų forma dar nesu susidūrusi. Kaip bebūtų, nesu aš tiek viešas žmogus, kurį visi atpažįsta gatvėje. Bet aš pati po kiekvieno proceso labai reflektuoju save ir būna kartais tam tikrų dalykų, dėl kurių galiu save „užgraužti“, nors man visi sako, kad buvo gerai.

– Esate kraštietė renginių vedėja, daugiau nei 10 metų „sėdinti kultūrinėse rogėse“, bet kodėl iki šios lapkričio 6 d. apie Jus dar nieko negirdėjome, niekur Jūsų nematėme? Nejau gimtinėje dar neprisistatėte?

 – Rokiškyje nesu vedusi jokio renginio. Darbas su R. Diliene buvo pirmas kartas gimtinėje. O ar mane žino? Nežinau, gal ne, o gal ir žino (juokiasi – aut. past.). Kai dariau komunikacinius žingsnius kalbėdama apie save, turėjo ir Kultūros centrą ir Krašto muziejų pasiekti kažkokie laiškai, bet aš per daug savęs neperšu, nes labiau patinka, kai žmonės kreipiasi pamatę, kaip aš dirbu. Tokiu atveju jie jau daugmaž žino, kuo aš kvėpuoju, ko galima iš manęs tikėtis, mano energetiką. Noors... Štai ir sutapimas: važiuojant į labdaros renginį lapkričio 6-ąją, man paskambino žmogus iš Kamajų. Net juokiausi, kad už 10 min. važiuosiu per miestelį ir, kad galim gyvai susitikti iš karto pasikalbėti. Tai va, kitąmet turėsiu antrąjį renginį Rokiškio rajone, Kamajuose. „Nešūkalioju“ aš labai apie save, tad per dvejus metus, man atrodo, jau gan daug apie save „papasakojau“. (šypteli – aut. past.).

– Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi Rokiškyje susitiksime dažniau.