Už tai, kad Salų dvaras parsivežtų „turizmo oskarą“, B. Dapkienei teko paaukoti labai daug (0)

Savaitgalį Vilniuje esančiame parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vykusioje 11-oje tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur 2024“ tradiciškai įteikti „Turizmo sėkmingiausiųjų 2023“ apdovanojimai. Vieną, „turizmo oskarais“ vadinamą vėtrungę apdovanojimuose „Turizmo sėkmingiausieji 2023“ atsiėmė Salų dvaro komanda ir jo valdytoja Birutė Dapkienė.

Renka beveik 2 dešimtmečius

„Adventur“ – vienas didžiausių renginių, kurio lankytojams sudaroma galimybė pamatyti daugybę skirtingų šalies turizmą plėtojančių organizacijų, verslininkų, įmonių. Tradiciškai, parodos atidarymo metu būna apdovanojami sėkmingiausiai praėjusiais metais šalyje turizmą vystę: turizmo ambasadoriai, vietovės, projektai, inovacijos bei paslaugų tiekėjai.

„Turizmo sėkmingiausieji 2023“ ir palankų vėją simbolizuojanti vėtrungė – reikšmingas apdovanojimas už originalias vietinių kelionių patirtis ir naujas idėjas, skatinančias atrasti, pažinti bei pamilti savo šalį. Rinkimus jau 19-ą kartą organizavo Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra VšĮ „Keliauk Lietuvoje”.

Šiemet 9-iose apdovanojimų kategorijose varžėsi 27 turizmo nominantai, o į kvietimą balsuoti internetu atsiliepė daugiau kaip 27 tūkst. žmonių. Kandidatus apdovanojimams šiais metais galėjo pirmą kartą siūlyti ne tik Lietuvos turizmo asociacijos, bet ir visuomenė.

Iš pradžių nesuprato

Kategorijos „Vietinių turistų simpatijos 2023“ vėtrungė po parodos atkeliavo į Rokiškio kraštą – Salų dvarą. Apie nominaciją B. Dapkienė sakė žinojusi beveik tris savaites, kai sausio 9-10 dienomis buvo sustabdyti balsavimai.

„Turėjom kentėti ir tylėti. Mes, kurie esame tokie atviri, nuolat viskuo dalinamės ir džiaugiamės net menkiausiais pasiekimais. Įsivaizduojate, kaip tai buvo sudėtinga? Kaip norėjosi džiaugtis garsiai šiuo pasiekimu (juokiasi – aut. past.). Į „Adventur“ parodą vykome jau žinodami apie įvertinimą. Nors iš pradžių, perskaičiusi organizatorių laišką, supratau, kad esame tik nominuoti. Buvo labai užimta diena, tad neįsigilinusi tik „permečiau akimis“, o kitą dieną jau perskaičiau atidžiau ir supratau, kad mes gausime vėtrungę“, – juokėsi Salų dvaro valdytoja.  

Paprastumas ir nuoširdumas

B. Dapkienė neslėpė, kad per tą laiką, nuo žinios apie įvertinimą iki apdovanojimų ceremonijos, analizavo ir vertino kitus 3 pretendentus „Vietinių turistų simpatijos 2023“ apdovanojimui gauti.

Moteris prisiminė, kad trejus metus iš eilės turistų simpatijas pelnydavo Pakruojo dvaras, vykdantis didžiulius projektus, tokius, kaip šviesos ar gėlių festivaliai, tad aplenkti juos kukliai, ne pelno siekiančiai organizacijai, yra didžiulis laimėjimas.

„Kaip bebūtų Pakruojo dvaras yra antroje vietoje. Jie neapleidžia lyderių pozicijų, sugeba parašyti didžiulius projektus. Mes nedarome šou elementų, mūsų siūlomi renginiai yra nedideli, tačiau žmonės domisi, atvažiuoja. Pas mus nėra prabangos, bet čia gali visi rinktis. Patys turėjome sugalvoti, kaip įveiklinti Salų dvarą, kaip pritraukti lankytojų, todėl šis įvertinimas – ypatinga dovana ir įpareigojimas neužmigti ant laurų, augti, plėsti savo veiklas“, – ir toliau pateisinti turistų lūkesčius žadėjo B. Dapkienė bei svarstė, kad, greičiausiai, į Salų dvaro rezidenciją atvykstančius žmones paperka komandos nuoširdumas ir dėmesys.

Parodoje juos žinojo

Tačiau į „Adventur 2023“ parodą Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijos kolektyvas vyko ne tik atsiimti apdovanojimo. Čia jie dar labiau ir plačiau prisistatė parodos lankytojams: „Pasakojome apie mūsų gaminamus „Karvutės“ saldainius, šokoladą ir cukatas, apie espreso kavos saldainius. Bet kas smagiausia, kad žmonės prieina ir sako: „Ai, žinau, jūs ir robotuką turit“. Vadinasi, gal buvo pas mus, gal kur iš pažįstamų girdėjo. Nes mes nesistengiame kopijuoti kitų, mes norime būti kiek įmanoma unikalūs. Ir ši, saldainius pristatanti mūsų karvutė atkeliavusi iš modelių agentūros. Išskirtinė“.

Anot B. Dapkienės, sėkmę lemia ne vien teigiami turistų atsiliepimai. Pašnekovės nuomone, reikia priimti ir išgirsti viską, ką sako dvaro lankytojai.

„Mes prašome, jei apsilankė mūsų rezidencijoje, palikti atsiliepimą: teigiamą ar neigiamą – nesvarbu, nes tai skatina tobulėti. Visada atkreipi dėmesį į pastabas. Vieni jas pasako ne iš karto viešnagės metu, kiti užsimena išeidami. Pavyzdžiui, pagyrė, kad labai platus ir geras neįgaliųjų tualetas, bet atkreipė dėmesį, kad nėra stalo vystymui. Tikrai, kai tu sukiesi tame kasdien, ne viską gali pamatyti. Gal net ne viskas tau ir aktualu“, – sakė B. Dapkienė.

Neturi nė 3 metų

Paklausta, kiek laiko jau veikia Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencija ir ar tai – svarbiausias įvertinimas, dvaro valdytoja suskaičiavo, kad tik kovo 24 d. bus trejų metų veiklos gimtadienis. O per šį laiką Salų dvaro komanda gauna jau antrą svarbų įvertinimą: 2021 m. buvo įteiktas Rokiškio rajono savivaldybės „Verslo aitvaras“, o dabar – įvertinimas visos šalies mastu.

„Pradėję mažais žingsneliais, po pusmečio veiklos sužinojom, kad bus vykdomas dalies patalpų remontas. Neturėjom prabangos užsidaryti ir laukti darbų pabaigos, tad visą laiką priėmėme tiek turistus, tiek svečius, o vedžiodami po dvarą, lyg ir, teisindavomės, dėl netvarkos. Puikiai pamenu, kaip apie 16 val. darbininkams baigus gręžti, kalti, čiupdavom šluotas ir skubėdavom plauti, nors kažkiek apsivalyti, nes jau atvykdavo turistai“, – šyptelėjo pašnekovė.

Bet visi vargai ir skirtos investicijos, anot B. Dapkienės, pasiteisino – iki tol dvaras buvo neišnaudotas, be gyvybės, o dabar, vien praėjusiais metais jį aplankė 26 tūkst. turistų.

Didžiulę gyvastį dvarui suteikia ir čia vis dažniau vykstančios vaikų vasaros stovyklos.

Vasarą rezidencijoje dirba virš 20 darbuotojų, ne sezono metu – 6 žmonės.

Darbų – už 1 mln. eurų

Rokiškio rajono savivaldybės pateikiamais duomenimis, 2021-2023 m. vykdytas Salų dvaro sodybos ir rekonstrukcijos projektas kainavo daugiau 1 mln. 24 tūkst. 340 eurų. Didžiąją dalį lėšų skyrė Rokiškio savivaldybė, apie 200 tūkst. eurų gauta iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos turizmo ir poilsio infrastruktūros programos.

Už šias lėšas pirmame pastato aukšte buvo sutvarkyta 12 patalpų, kurių bendras plotas siekia 460 kv. m. Čia atlikta daug vidaus apdailos tvarkybos darbų, pakeisti langai ir durys, naujai įrengtos grindys, restauruoti paveldui priskiriami šviestuvai, atkurta patalpų polichromija. Taip pat dvare įrengta gaisrinė signalizacija, rekonstruota šildymo sistema ir modernizuotas šilumos punktas, įrengta apsaugos signalizacija, pamatų horizontali hidroizoliacija, sanitariniai mazgai pritaikant juos žmonėms su negalia, rekonstruotos inžinerinės sistemos.

Atsisakė savo kasdienybės

Prie visų atliktų rekonstrukcijos darbų, anot B. Dapkienės, dar reikia kalbėti apie senovinių baldų įsigijimą, kurie kainavo apie 80 tūkst. eurų, nors visa tai yra iš rezidencijos uždirbamų lėšų.

„Ateiti iki čia, kur mes dabar esame, prireikė labai daug darbo, bet aš tikėjau sėkme. Neturime pinigų maišų ir dvaras „išlaiko tradiciją“ (šypteli – aut. past.) ir visais laikais yra skolingas. Esu dėkinga įmonėms, kurios žino, kad skolas vis tiek apmokėsime, ir sutinka luktelėti. Sulaukiame ir rėmėjų“, – tikino pašnekovė.

Dvaro valdytoja neslėpė – didžiausias jos rėmėjas morališkai, o ir finansiniais klausimais, yra jos vyras: „Vyras labai mane palaiko. Ačiū jam. Pernai kovo mėn. pardavėm daugiau nei 100 laikytų galvijų, bet aprėpti ir dvarą, ir ūkį, fiziškai buvo nebeįmanoma. Pasilikome tik žirgų, alpakų ir stručių. Trūksta ir gaila, nes investicijos buvo virš 400 tūkst. eurų ir 6-7 metų mūsų bendras įdirbis. Bet jis sako – tik transliuok savo idėjas, išgyvensim“.

O viena iš ateities idėjų – audio gidas Salų dvare. Pasak dvaro valdytojos dvaras – ne muziejus ir reikia, kad turistui apie erdves kas nors papasakotų.

Buvo tvartas, ne dvaras

Irina Kalnietienė, buvusi Salų kaimo bendruomenės pirmininkė, prisiminė, kad 2003 m. užsidarius Salų pagrindinei mokyklai, dvaras buvo perduotas Kamajų seniūnijai.

„Ir stovėjo jis apytuštis, jokių renginių. Buvo paskirtas prižiūrėtojas, kuris gyveno ten, tačiau kaip jis gyveno... Atidarius dvaro duris smirdėdavo tvartu. Ilgą laiką, kol buvo sudėti plastikiniai langai, šaltuoju metu neįmanoma būdavo būti be pirštinių, nes patalpoje šiluma siekė 10-12 laipsnių. Dvarą kūrendavo kiekvieną žiemą, bet langai – mediniai, tarpai užkamšyti laikraščio ar paralono atraižom, šiluma išgaruodavo. Tualetams ir pačių patalpų plovimui net priemonių nebuvo skiriama – tik vanduo, o plovėjos nešdavosi iš namų senus drabužius ir plaudavo grindis“, – prisiminė I. Kalnietienė.

Anot jos, iki 2017 m. apie 400 kv. m. dvaro patalpų pagal poreikį galėjo naudotis bendruomenė, o moteris išsireikalavo nors truputį geresnių dvaro priežiūros sąlygų.

Nesiūlė čia kraustytis

I. Kalnietienė sakė, jog jai pradėjus eiti bendruomenės pirmininkės pareigas, apie dvejus metus reikėjo įrodinėti, kad būtent bendruomenė gali vykdyti veiklas dvare: „Kai stovi toks gražus pastatas, mūsų tikslas turi būti išsaugoti jį! Juk nerodysim turistams daugiabučių, o ir patys nevažiuojam į užsienį jų žiūrėti. Bet kad jį būtų galima rodyti, priimti čia svečius ir kažką organizuoti, reikėjo labai daug darbo. Ir kai man paskambinusi Birutė paklausė ar versta imtis to dvaro įveiklinimo, aš nuoširdžiai sakiau jai: „Dieve, Dieve, kiek daug čia reikalų“. Sunkiai įsivaizdavau, kaip turint 0 lėšų krepšelį, galima net pradėti apie kažką galvoti...“

Bet tai, ko, pasak pašnekovės, kartais daugeliui atrodo neįmanoma įgyvendinti, B. Dapkienei visada pavyksta.

„Birutė – neeilinių gabumų žmogus: ne tik pati pilna idėjų, bet ir moka kitus įtikinti, priverčia jomis patikėti. Šiame dvare nieko nebuvo, o pasirodžius Birutei, vos per mėnesį dvaras pradėjo veikti! Ir ne po žingsnelį, ne po truputį, o viskas labai greitai. Baldai, kurie puošia dvarą, jie juk nėra pigūs, viskas pirkta išsimokėtinai, bet Birutė kažkaip sugebėjo susitarti, įrodyti, kad dar net neveikiantis dvaras galės už juos atsiskaityti. Kartai sėdi ir galvoji, kad tai, ko norim – neįmanoma, bet girdim, kad ji jau ten susitarus, ten paskambinus, tą pradėjusi ir pamatai, kad net ir neįmanoma po truputį virsta įmanomu“, – gerų žodžių veikliai dvaro valdytojai negailėjo I. Kalnietienė.