Šunelio gelbėjimo operacija: kankinį vadavo meras ir policija, o kaimynai komentaruose gina šeimininkus, kurie šunį šėrė... kas antrą dieną (20)

Šeštadienį Rokiškio gyvūnų globėjai kilo į neeilinę operaciją: gelbėti šaltyje kankintis pasmerkto šuns. Sukviesti buvo ir policijos, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai, gyvūnų gelbėtojai, rajono meras. Jis sako, kad šio šunelio pavyzdys sukrečiantis gyvūnų priežiūros įgūdžių stokos pavyzdys. Ko vertas vien faktas, kad gyvūno kojos kruvinos, prasidėjo uždegimas. Maža to, apklausti šeimininkai aiškino, kad gyvūną šeria... kas antrą-trečią dieną. Apie gelbėjimo operaciją paskelbus socialiniame tinkle, sujudo ir šuns šeimininkų kai kurie kaimynai. Labiausiai jiems užkliuvo ne žaizdoto alkano gyvūno kančios ankštame voljere, o kad gyvūnų globėjai pervadino šunį... ir jis prieglaudoje prastai jausis ne tuo vardu šaukiamas.

Jei ne kruvinos pėdutės...

Gyvūnų globėja Nijolė Pranskūnaitė pasakojo, kad skundų dėl netinkamai laikomų šių šunų sulaukė jau vasarą. Tačiau tada tarsi ir nebuvo ką prikišti šunų šeimininkams: gyvūnų įmitimas buvo neblogas, dėl gero oro nekilo problemų dėl būdos. Vienintelis trūkumas – ankštas voljeras. Pasak pašnekovės, artimiausiems kaimynams buvo susidaręs įspūdis, kad šeimininkai šunelius myli. Atokiau gyvenantys žmonės ir vasarą kartas nuo karto numesdavo šunims gardesnį kąsnelį.

Situacija pasikeitė per šalčius. Nebejingi žmonės pastebėjo, kad šunys laikomi netinkamomis sąlygomis. Kaip sakė N. Pranskūnaitė, dabar jau buvo užfiksuota aibė pažeidimų. Nors šunų įmitimas vis dar neblogas, tačiau jie ėsti turėjo tik paberto sauso ėdalo. Jei šuo šeriamas sausu ėdalu, jis bet kada turi turėti vandens palakti. Aišku, tokiu oru vanduo sušąla, todėl vietoj jo tinka minkštas, purus, švarus sniegas. O voljere buvo tik sumintas į ledą sniego ir šuns šlapimo bei ekskrementų mišinys. Būda taip pat neatitiko jokių standartų: per maža tokiam šuniui, ankšta, plonų lentų, nepašiltinta, joje nebuvo jokio įkloto, joje prikišta nereikalingų daiktų. Tačiau baisiausia, ką tikrintojai pastebėjo, buvo kraujo žymės vojere. Patikrinus šunelį paaiškėjo, kad kraujuoja nušalusios jos pėdutės, prasidėjo tarpupirščių uždegimas. Kaip sakė N. Pranskūnaitė, susizgribta pačiu laiku: dar kelios dienos tokiame šaltyje, ir gyvūnas galėjo arba smarkiai susirgti, arba apskritai nugaišti.

Iškvietė policiją

Rajono meras Ramūnas Godeliauskas, paprašytas paaiškinti, kas gi nutiko vienoje Rokiškį supančių sodų gatvelėje, pasakojo, kad neabejingi gyventojai, pastebėję šaltyje besikankinančius šunis, iškvietė policiją. Atvyko ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Rokiškio skyriaus inspektorė. Apie galimą gyvūnų nepriežiūros atvejį buvo informuotas ir jis pats. Neatsitiktinai: meras ne kartą prisijungė prie gyvūnų gelbėjimo operacijų.

Kaip sakė pašnekovas, tai, ką pamatė soduose, tipinis netinkamo požiūrio į gyvūno auginimo ir laikymo sąlygas pavyzdys. Mažyčiame voljerėlyje su nedidele, plonyčių lentų būdele, glaudėsi nemaža kalytė. Akivaizdu, kad ir aptvaras, ir būda jai gerokai per maži. Voljere – grynas ledas, tad gyvūnas neturėjo pakankamai galimybių nei judėti, nei stovėti. Būda, negana to, kad maža, tai į ją įdėtas ir metalinis daiktas, neva skirtas maistui supilti. Ką reiškia metalinis daiktas ankštoje būdoje, kai už lango speigas, turbūt nereikia aiškinti. Šalčių metu paprastai lauke esančius gyvūnus paprastai stengiamasi įleisti į patalpas, o čia gyvūnas neturėjo net menkiausios užuoglaudos nuo speigo. Rezultatas – šuns kojos žaizdotos, kruvinos, tarpupirščiuose prasidėjo uždegimas. Ką reiškia tokiomis letenomis ištisai stovėti ant ledo, klausimas yra atviras.

Paaiškėjo, kad šuo ne tik laikomas netinkamomis sąlygomis. Jis dar ir šeriamas netinkamai. Spaudžiant šalčiams, lauke laikomi gyvūnai paprastai šeriami riebesniu, kaloringesniu maistu. Stengiamasi maistą patiekti šiltą, girdyti šiltu vandeniu. O čia, kaip pasakojo meras, šeimininkas prisipažino, kad pas šunis atvykdavo kas antrą ar trečią dieną. Maistas ir vanduo tokiame šaltyje užšąla beveik akimirsniu. Todėl akivaizdu, kad gyvūnas kentė ne tik fizinį skausmą, šaltį, bet ir alkį bei troškulį.

Laimė, kad atsirado gyvūnų kančioms neabejingų žmonių ir apie tai buvo informuotos valstybinės institucijos.

Kitas šuo buvo laikomas šiek tiek geresnėmis sąlygomis: geresnė būda, yra užuovėja.

Su šuns šeimininku pavyko susitarti taikiai: labiau nukentėjusį šunį jis atidavė savanoriškai. „Kai tik pasakėm, kad reikės kalytę gydyti, jis pasakė, kad galime ją pasiimti“, – sakė meras. Tai išsprendė bent dalį problemų. Gyvūnas tą pačia dieną atsidūrė prieglaudoje Utenoje. Dėl antrosios kalytės nuspręsta taip: ji paliekama šeimininkams, bet bus stebima, kaip pastarieji laikosi gyvūnų priežiūros rekomendacijų.

Pasibaisėtinas požiūris

Rajono meras atvirai sako: gyvūnai tapo žmonių socialinių įgūdžių stokos įkaitais. Juk neužtenka šunį uždaryti į voljerą, sukalti apykreivę būdą ir kartais paduoti ėsti. Kiekvienu gyvūnu reikia rūpintis tinkamai. Ir tai, kad gyvūno kojos žaizdotos, nuo šalčio ir drėgmės tarpupirščiuose išsivystė uždegimas, akivaizdu, kad priežiūra buvo netinkama.

Tačiau tokios problemos per dieną nenutinka. Kaip aplinkiniai žmonės nematė, kokiomis sąlygomis laikomi gyvūnai? Į šį klausimą iš dalies atsakė šių šunų šeimininkų kaimynų komentarai socialiniame tinkle prie pranešimo apie įvykį. Kai šuo stovėjo kruvinomis kojomis ant ledo, jo kaimynai nematė. Kai jis atsidūrė prieglaudoje ir jam buvo duotas kitas vardas, staiga buvo susirūpinta šuns psichologija.

Štai tik kelios citatos iš „gyvūnus mylinčių“ kaimynų komentarų (kalba netaisyta): „Sitos sunytes seimininkai labai priziurejo ja,kas diena atvaziuoja,as sone ju gyvenu ir matau numyleta ji buvo.ir jos vardas ne Elzytė“. Kita kaimynė rašo: „Na atvažiuodavo tikrai ne kas 2-3 dienas.Būdavo ,kad kas antrą dieną ne sezono metu,o vasarą šeimininkė gyveno ten ,sode.Taip, tam šuneliui vieta parinkta netinkama,prie kelio.Taip, turėjo būti voljeras didesnis,būda apšiltinta. Jei atsiras Pifai geresnė vieta, Dieve duok..., bet dėl Rufos jie sutvarkys voljerą ir tikrai ši šunelė lb myli šeimininkus, nes kai paleidžia palakstyt ,ji niekur nebėga.Sukasi aplinkui.Būtų gerai ,kad paklausinėtumėt visų kaimynų .P.S. Ir tos paimtos šunytės vardas PIFA“.

Jei šuo buvo numylėtas, tai kaip šeimininkai ir kaimynai nematė, kad jo kojos žaizdotos? Iš didelės meilės ir priežiūros? Kad jis kenčia? Kaip gyvūnas gali būti per šalčius šeriamas kas antrą ar trečią dieną?! Tokie komentarai – puikus visuomenės veidrodis: netgi akivaizdžiai neprižiūrimų gyvūnų šeimininkus jie linkę teisinti, nepriežiūros atvejus – slėpti. Juk kaimynai tokioje šuns priežiūroje netgi nemato problemos. Jiems normalu, kad gyvūnas šeriamas kas kelios dienos, kad jis laikomas netinkamomis sąlygomis. Ir didžiausia problema, kad šunelį vietoj Pifos pavadino Elzyte...

Elzytės ar Pifos laimei, atsirado ir neabejingų žmonių, kurie nepabijojo pasielgti pilietiškai, pranešti policijai.

Nelikite abejingi

Gyvūnų priežiūra šalčių metu yra kiek kitokia, nei įprastai. Svarbiausia, kad gyvūnas turėtų užuovėją, kurioje galėtų sušilti. Šunį geriausia per šalčius laikyti šildomoje patalpoje, o jei tokios nėra, tai bent jau apšiltinti būdą, joje įkloti šiaudų, kad gyvūnas turėtų šiltą sausą guolį. Šiaudai – pats geriausias sprendimas, mat nesikaupia drėgmė. Šerti šunį reikia kaloringesniu maistu nei įprastai. Jei gyvūnas šeriamas sausu maistu, jis bet kada turi turėti arba šviežio vandens, arba minkšto puraus švaraus sniego. Voljeras neturėtų būti ankštas: judėdamas šuo sušyla, todėl jis turi turėti galimybę pasimankštinti.

Kiek kitaip prižiūrimos lauke gyvenančios katės. Joms būtinai reikia šiltos prieglaudos. Todėl gyvūnų globėjai labai prašo priglausti benamius bent šalčių laikotarpiu. Neužkalti rūsių langelių ar kitų landų į šiltesnes patalpas. Gyvūnų globėjai Rokiškyje ir rajono miesteliuose rengia kačių namelius, stato apšiltintas dėžes. Žmonės prašomi jų neardyti, neišmesti. Nes tai vienintelė galimybė gyvūnui išgyventi. Juk per šalčius katės žūsta ne tik nuo maisto stokos, bet ir dėl to, kad neranda šiltos saugios vietos.