84-erių p. Vanda: draugystės pokalbiai padeda prisiminti gimtąją kupiškėnų tarmę ir praskaidrina vienatvę (0)

„Pamačiau per televizorių ir paskambinau tuo numeriu. Man surado pašnekovą pagal mano profesiją“, – paklausta, kaip atrado „Sidabrinę liniją“, sako buvusi mokytoja Vanda Lukošiūnienė. Rokiškio rajone Stankūnų kaime gyvenančiai 84-erių moteriai kassavaitiniai pokalbiai telefonu  –  galimybė  daugiau sužinoti, pasidalinti patirtimi, ir svarbiausia, pabendrauti gimtąja kupiškėnų tarme.

Kupiškėnų tarme

Ponia Vanda pasakoja iš pradžių kalbėdavusi su moterimi iš Kretingos, kai pokalbiai nutrūko,  „Sidabrinės linijos“ savanoriai parūpino jai kitą pašnekovę – kilusią iš Kupiškio krašto, kaip ir pati Vanda. Moteris sako tebeturinti giminių Noriūnuose, tame krašte likę pažįstamų. 

„Man davė telefono numerį, pradėjome kalbėti. Mano pašnekovė Vaiva – barbė devyndarbė, myli lietuvių liaudies kūrybą, mezga, pina, kepa tortus. Bendraujame antrus metus, kiekvieną trečiadienį kalbamės po valandą. Jai 47 metai o man – 84-eri, tačiau nežiūrint metų skirtumo mes randame bendrų temų, įdomiai bendraujame. Vaiva domisi mano gyvenimo patirtimi, man miela kalbėtis su ja kupiškėnų tarme. Prisimename buvusius ir esamus kupiškėnus, turime bendrų pažįstamų ratą, pasidžiaugiame jų gyvenimo pasikeitimais, nueitais keliais“, – savo pašnekovei gerų žodžių negaili p. Vanda. 

Sprendžia kryžiažodžius

Moteris užaugino 2 dukras, džiaugiasi 3 gabiais anūkais, 2 proanūkiais, tačiau mokslai ir darbai jiems ne visada leidžia ištrūkti į kaimą Rokiškio rajone. 

 „Gyvenu viena, vaikai ir anūkai Vilniuje, vienas anūkas dirba daktaru Berlyne, kitas fizikas, mokosi doktorantūroje, jis jau daro išradimus optikos srityje“, – pasakoja pašnekovė.

 Moteris visą gyvenimą buvo apsupta būrio vaikų – Vilniaus pedagoginiame institute įgijusi biologijos ir chemijos specialybę, 30 metų dirbo pradinių klasių mokytoja Sriubiškių pradinėje mokykloje, mokytojavo būdama ir pensinio amžiaus. Dabar bendravimo mažiau.

Į 90-tą dešimti įkopusi p. Vanda juokauja: kad galva būtų šviesi, labai mėgsta spręsti galvosūkius, skaito laikraščius, knygas, mezga.

Vis dar mokosi

Pokalbių telefonu ji taip pat laukia – sako, dar neišsėmusi bendrų temų. „Jeigu atrandi gerą  pašnekovą, jeigu sutampa siekiai, norai, tai verta šnekėti, bet jeigu nebus bendrų temų, tai nebus ir kalbos. Pokalbiai suteikia teigiamų emocijų. Vaiva suranda laiko kelionėms, papasakoja apie jas, pasidalija savo patirtimi. Pvz., niekad nežinojau, kad beržas yra tarsi melioratorius... Visą gyvenimą mokiniesi ir kvailas miršti“, –  juokauja moteris.

V. Lukošiūnienė įsitikinusi – darbštumas ir pareigingumas sukuria žmogų, šias vertybes jai skiepijo ir tėvelis, išgyvenęs 100 metų. Vanda jį pamena visą laiką dirbantį, padedantį močiutėms, našlėms, kaimynams, ir vis niūniuojantį. Buvo linksmas, darbštus, išaugino 7 vaikus, visus į mokslus išleido.

„Dabar visko pertekę, anksčiau mažiau buvo, bet visko užteko“, – praeitį ir dabartį lygina pašnekovė.

Ilgaamžė šių laikų nepeikia ir ilgai liūdėti sako nemėgstanti.

„Mano senatvė laiminga, man sekasi, net pačiai keista. Artimieji per atostogas atvažiuoja, anūkai užaugo. Buvo ir nepriteklių, bet darbu viskas pasiekiama“, – sako rokiškietė.

Mankštinasi net lovoje

Moteris džiaugiasi ir gyvais susitikimais bei kartą per savaitę ją aplankančios slaugės Lolitos Čerškuvienės rūpesčiu.

„Slaugė tiesiog šildo savo širdies šiluma, kai atvažiuoja, net troba nušvinta.

Ji atveža man maisto, pabendraujame, esu jai labai dėkinga, nežinau, ką be jos daryčiau, artimieji toli, su lazda vaikštau“, – apie pagalbininkę pasakoja pašnekovė. Nors dažniau tenka prigulti, garbaus amžiaus rokiškietė stengiasi nepasiduoti ligoms, mankštinasi, atlieka pratimus net lovoje, pakeitė ir mitybą, atsisakė riebaus maisto, valgo daugiau daržovių, žuvies produktų. Sveikos gyvensenos patarimų sulaukia iš dukros ir anūko. Po kiek laiko pastebėjo, kad jie veiksmingi,  anksčiau naudojusi daug vaistų, nuo aukšto kraujospūdžio ir kitų negalavimų, dabar  tablečių nebeprireikia.

Skaičius auga 

„Sidabrinė linija“ , kurią 2016 m. įkūrė M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas, skirta vyresnio amžiaus žmonėms, neturintiems su kuo pasikalbėti, jų kasdienybę padeda praskaidrinti savanoriai.

Fondo steigėja ir skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė sako, kad per 7-erius metus paslaugų ratas išsiplėtė. „Pradėjome nuo draugystė pokalbių, dabar  teikiame ir emocinę paramą, informaciją, žmonės jau turi galimybę ne tik nuolat bendrauti, bet ir paskambinti vienkartiniais atvejais. Skambučių skaičius auga, ypač per pandemiją ir po jos“, – sakė fondo steigėja.

Temos įvairios

Draugystės pokalbiai vyksta kartą per savaitę sutartą valandą, linija sujungia žmogų su jam paskirtu pašnekovu.  Pasak K. Čiuželienės, jeigu savanoris atviras, nuoširdus, dėmesingas, rūpestingas, kas savaitę ryšys su pašnekovu stiprėja, žmogus jaučiasi labiau įtrauktas į socialinį gyvenimą, kažkam įdomus, reikalingas. Draugystės pokalbių temos labai įvairios: vieniems  įdomiau aptarti literatūrą, kitiems politiką, treti dalinasi sveikos gyvensenos ar kulinariniais receptais, kalbasi apie  gamtą, gyvūnus. Yra porų, kurios bendrauja jau 7 metus, kai kurie pašnekovai po kelių mėnesių nutraukia pokalbius dėl pablogėjusios sveikatos, kai pradeda blogai girdėti ar kitų priežasčių, tačiau šių pokalbių esmė kalbėtis neribotą laiką, kol žmonėms gera bendrauti.

 Reikia ir išsidejuoti

Pasak K. Čiuželienės,  senyvo žmogaus pasaulis neretai sukasi apie ligas, dažnas išgyvena vienišumo jausmą, nusivylimą gyvenimu, beprasmybę, žmonės išreiškia pasipiktinimą Lietuvos politiniais įvykiais. „Nerimo fonas didelis, tai ir negalėjimas išeiti, kažko aplankyti ar pamatyti, senam žmogui labai daug painiavos. Kartais skambina tiesiog taip, kad bloga diena ir jie nori pasitikslinti, ar jie teisingai galvoja, daro. Daug skambučių dėl santykių. Tiek su vaikais, tiek su kaimynais, tarkime, sode dėl bendro sklypo. Žmonės skundžiasi sveikatos, socialinėmis paslaugomis.

Nepasitenkinimo senyvame amžiuje apskritai nemažai, o jeigu kažkas vyksta ne taip, kaip žmonės įsivaizduoja, kad turėtų būti, jiems reikia išsikalbėti, išsipasakoti, išsiskųsti, išsidejuoti“, – sakė  Fondo steigėja.