Internetas – nauda ar spąstai? Kaip neperžengti ribos (1)

Šalyje besitęsiantis karantinas pažėrė įvairiausių iššūkių ir tėvams, ir vaikams. Nuotoliniai mokslai, ugdymo procesas ir net veiklos su tėvais, turiningai neužpildo viso dienos laiko. Daugelis vaikų savirealizacijos ir galimybės bendrauti su draugais ieško virtualioje erdvėje. Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos (MK) specialistė, dirbanti su priklausomybę turinčiais asmenimis Renata Karpovienė sako, kad labai svarbu vaikams nubrėžti ribas, kad pomėgis ir galimybė bendrauti virtualiai, netaptų priklausomybe.

Nuo šių metų MK pagalba teikiama visai krizę išgyvenančiai šeimai: tiek tėvams, tiek vaikui.  Todėl MK specialistai – socialinis darbuotojas, psichologas ir specialistas, dirbantis su priklausomybę turinčiais asmenimis ar jų šeimos nariais – dabar analizuoja ir vaikų elgesį, jų problemas bei teikia pagalbą visai šeimai.   

Priklausomybės priežastys dažnai slypi šeimoje

Panevėžio apskrities VTAS MK socialinė darbuotoja Rasa Bložienė pažymi, kad įprastomis gyvenimo sąlygomis, priklausomybė informacinėms technologijoms dažniausiai išsivysto vaikams, patiriantiems suaugusiųjų dėmesio trūkumą: tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, šeimoje trūksta darnos. Tokiose šeimose dažnai vaikai gyvena savo gyvenimą ir suaugusieji mažai juo domisi.

„Pastebėjome, kad priklausomybę alkoholiui turintys tėvai mažiau domisi vaikų gyvenimu, rečiau į jį įsitraukia, nesidomi jų ugdymo procesu, negeba taikyti pozityvių auklėjimo būdų,  nustatyti reikiamų ribų. Suaugusiųjų dėmesio stoka vaikui, jo veiklai, laisvalaikiui, taip pat meilės, supratimo stoka, neretai gali nulemti paties vaiko polinkį į psichoaktyvių medžiagų vartojimą, draugų paiešką gatvėje, virtualioje erdvėje ar priklausomybę internetui“, – teigia MK socialinė darbuotoja R. Bložienė.

Kada atsiranda priklausomybė?

Pakalbėkime plačiau apie priklausomybę internetui. „Priklausomybe reikėtų vadinti tada, kai potraukis kažkokiai veiklai, įpročiui pradeda turėti neigiamų pasekmių, kada asmuo negali potraukio suvaldyti ir kontroliuoti“, – taip priklausomybę apibūdino MK specialistė, dirbanti su priklausomybę turinčiais asmenimis R. Karpovienė.

Vienas iš pagrindinių priklausomybės bruožų – kontrolės praradimas ir bėgimas nuo realios tikrovės. Pasak specialistės, priklausomybę lemia ne pats kompiuteris ar telefonas, o vaiko psichologinės ir socialinės problemos. „Pastebima, kad vaikams kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe atsiriboti nuo stresinės situacijos. Sėdėjimas prie informacinių technologijų virsta laiko praleidimo būdu ir tikslu. Vaikas praranda bendravimo įgūdžius, atitolsta nuo artimųjų, nusilpsta fiziškai“, – apie priklausomybę technologijoms kalba R. Karpovienė.

 Virtualios erdvės galimybes vaikai neretai linkę labiau pripažinti, jos jiems geriau pažįstamos ir priimtinesnės nei gyvenimo realybė – šeima, draugai, turiningi laisvalaikio užsiėmimai.

Tėvų dėmesys ir kontrolė – svarbiausia

Besaikis naudojimasis kompiuteriu, trukdantis kitoms veikloms, tai – priklausomybė, tačiau, anot R. Karpovienės, apibrėžti laiko limitai, vaikų kontrolė ir susitarimai kur ir kokiomis veiklomis virtualioje erdvėje galima užsiimti, padės vaikui patenkinti smalsumą, bendrauti su draugais, o  laiką prie kompiuterio pavers saikingu pomėgiu.

„Tėvų dėmesys ir kontrolė – labai svarbu. Deja, pasitaiko, kad suaugusieji nepastebi, jog vaikai žaidžia naktimis, yra nepavalgę, tampa sunku keltis rytais. Netrukus pasireiškia ir kitos pasekmės – sutrinka natūrali emocinė raida, mažėja gebėjimas abstrakčiai mąstyti, atsiranda  miego sutrikimai, nukenčia mokslai“, – tėvų kontrolės ir dėmesio vaikui svarbą pažymi specialistė, dirbanti su priklausomybę turinčiais asmenimis.

„O ką daugiau veikti?“ – neretai girdimas ir karantino metu dažnai vaikų užduodamas klausimas. MK specialistės teigia, kad čia labai svarbus motyvuotas tėvų paaiškinimas vaikui, kodėl per ilgas laikas virtualioje erdvėje gali virsti grėsme. „Svarbu tėvams suvokti ir paaiškinti vaikui, kad su laiku atsiranda nevaldomas potraukis žaisti kompiuterinius žaidimus, bendrauti virtualiai. Sunku išeiti iš savo susikurto pasaulio, atsiranda socialinė baimė, nenoras keistis, užsiimti jokia kita veikla“, – sako MK socialinė darbuotoja R. Bložienė ir rekomenduoja vaikams pasiūlyti alternatyvių sprendimų laisvalaikio praleidimui.

Virtualios realybės pavojai

Nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, perdėtas išmaniųjų prietaisų naudojimas gali padaryti didelę žalą vaiko raidai ir asmenybės brandai.

„Jeigu pradinukas mokykloje ar būrelyje jaučiasi negerai, o kompiuteriu gali naudotis neribotai, kyla pavojus, kad jis stengsis vengti bet kokios veiklos, tobulėjimo ir laiką leis tik ten, kur jaučiais gerai, t.y. prie kompiuterio ar telefono ekrano. Todėl jis neįgyja patirties, kaip įveikti iššūkius, nerimą, negali atrasti ir įvertinti kitų savo gabumų“, – sako R. Karpovienė ir pabrėžia, kad  gyvenime tokia patirtis labai reikalinga.

Kalbėdama apie paauglius, MK socialinė darbuotoja pažymi, kad tokio amžiaus vaikams labai svarbūs yra santykiai su bendraamžiais. „Bendraminčių, draugų paieškos ir net pirmieji romantiniai santykiai dabar dažnai užsimezga virtualioje tikrovėje. Tačiau vaiko ateičiai labai svarbus yra gebėjimas bendrauti, užmegzti santykius, jaustis pilnaverčiu, o tokie įgūdžiai formuojasi bendraujant be pašalinių dirgiklių, tokių kaip ekranas, klaviatūra ar internetinis „triukšmas“. Todėl kurkite ryšį su savo paaugliu, kalbėkitės apie jo norus, tikslus, ateitį ir motyvuokite mažiau laiko praleisti internetinėje erdvėje“, – pataria R. Bložienė. Svarbiausia, paauglį suprasti, bendrauti su juo ir nekritikuoti, o vietoje to – pastebėti kitas veiklas, elgesį ir už tai pagirti. 

Informacinės technologijos – kontroliuojama gyvenimo dalis

Natūralu, kad vis daugiau veiklų persikeliant į virtualią erdvę, vaikai taip pat daugiau laiko praleidžia prie kompiuterių ar telefonų. Virtualios pamokos, užsiėmimai, žaidimai ir pokalbiai su draugais – tokia šių dienų realybė. Tačiau MK specialistės pabrėžia, kad vaikas turi atskiri tikrą ir virtualų gyvenimą, o praleidžiamo laiko prie ekranų kontrolė, padeda neprarasti realybės jausmo ir ugdytis asmenybei.

„Jeigu matome, kad vaikas per daug laiko skiria virtualiam bendravimui ir žaidimams, taikome motyvacinius pokalbius, formuojame susilaikymo nuo žaidimų akcentus. Dažnai vaikams tenka užduoti ir namų darbus – daugiau judėti, nusistatyti aiškios veiklos prioritetus, išsimiegoti, susitvarkyti kambarį, dažniau šypsotis ir džiaugtis smulkmenomis – tai padeda atrasti kitus gyvenimo džiaugsmus“, – sako MK specialistės.

google lt