Grupė „Liūdni slibinai“: prastas tekstas užsienio kalba skamba geriau (1)

Aštuntus gyvavimo metus skaičiuojanti grupė „Liūdni slibinai“ jau yra laimėjusi ne vieną muzikinį apdovanojimą, tačiau pastaraisiais metais grupė dažniau su gerbėjais susitinka kamerinėse erdvėse. Dėl pasirinkto netradicinio programos formato, klausytojai negali naujausio grupės albumo kūrinių išgirsti didelėse scenose ar stambiausiuose muzikos festivaliuose. Išskirtinai tik lietuviškas, žinomiausių poetų eiles verčiantys dainos žodžiais atlikėjai teigia, kad lietuvių kūryba įkvepia, todėl artimiausias jų koncertas vyks ypatingoje vietoje – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje.

Apie įkvėpimą, kūrybos išteklius ir lietuvių poeziją pasakoja grupės nariai – Aistė Lasytė, Vaidas Kublinksas ir Dominykas Vaitiekūnas.

Grupė „Liūdni slibinai“ skaičiuoja jau aštuntus metus. Kaip kito Jūsų klausytojų auditorija?
    
Aistė: Ryškiausio pokyčio nepavyks išskirti. Pastebime, kad kasmet atsiranda mažiausiai po vieną žiūrovą, kuris pirmą kartą atėjo į mūsų koncertą.

Vaidas: Ir, žinoma, pastebime tuos, kurie ateina po keletą kartų. Galima sakyti, kad mūsų publika yra gana stabili.

Dominykas: Yra tokia pasaka, kaip visa šeima ropę rovė. Pas mus panašiai. Tik nieks nieko nerauna. Kai pradėjome koncertuoti, pas mus ateidavo labai daug jaunuolių. Vėliau tie jaunuoliai į koncertus pasiimdavo savo tėvus. Kai apsilankė mamos ir tėčiai – patyrėme ir močiučių antplūdį. Per tuos aštuonerius metus mūsų anksčiau ateidavę pasiklausyti jaunuoliai patys prisigimdė vaikų. Tad tokie ir pokyčiai. Matyt, gimstamumo pokyčiai.
        
Kaip įsivaizduojate tobulą koncertą – žiūrovų pilnutėlė sporto arena, nedidelis būrelis ištikimiausių klausytojų, o gal vos kelių draugų ratas?

Vaidas: Dar nesame turėję netobulo koncerto. Vieni – savo atradimais, kiti – klaidomis, bet kiekvienas iš jų yra nepriekaištingai ir nepakartojamai tobulas. Kaip ir kiekvienas žmogus. Aišku, ne visus žmones mes mėgstame, tačiau tikrai ne dėl jų pačių kaltės.

Dainuojate tik gimtąja kalba. Kai kurie muzikos pasaulio atstovai teigia, kad dainuoti lietuviškai sunku, o štai žodžiai anglų kalba yra skambesni, ritmiškesni. Šį teiginį, turbūt, galėtumėte lengvai paneigti?

Dominykas: Mes neigti nelabai mėgstame. Mėgstame palyginti. Drabužius arba tekstą su tekstu. Bet kalbą su kalba palyginti galėtume tuo atveju, jeigu būtume prikūrę daug dainų anglų kalba, bet, deja, nelabai prikūrėme. Tiesa, nelabai ir  bandėme tokių kurti. Lietuvių kalba prirašyta tiek gerų tekstų, kad pirmaisiais grupės metais mes net nedrįsome patys rašyti. Kai išvartėme visus namie turimus poezijos rinkinius ir senus mokyklinius vadovėlius, ir patys ėmėme skiemenis į žodžius dėlioti. Tiesą pasakius, jeigu namuose būtume turėję daugiau anglų kalba rašytos poezijos nei lietuvių, gal būtų nutikę ir kitaip.

Vaidas: Sutinku, kad užsienio kalba dažnai prastas tekstas skamba geriau. Ypač mums. Būtent todėl lietuviškai kurti yra žymiai sunkiau – tekstas turi būti geras. Čia kaip tas šaukštas deguto – prastas tekstas sugadins net ir geriausią melodiją. Dėl šios keistai sudėtingos situacijos, suprantu tuos kūrėjus ir atlikėjus, kurie renkasi kitus kelius.

Aistė: Kalbant apie mus pačius, lietuvių kūryba mus įkvepia. Esame lietuviai, todėl kartais įkvepiame patys save, o nuo savęs juk nepabėgsi. Todėl ir ta kalba, kurią mokame geriausiai, – tinkamiausias būdas išreikšti žodžiams, kuriuos norime pasakyti.

Nemaža dalis Jūsų dainų – žymių autorių kūriniai. Ką apskritai Jums, kaip kūrėjams, suteikia poezija?

Dominykas: Poezija mums, kaip kūrėjams, dažniausiai suteikia galimybę parašyti naują dainą.

Vaidas: Tačiau poezijos, kaip ir visų kitų meno rūšių, reikšmė – didžiai nežinoma ir, kas baisiausia, matyt nesužinotina.

Jeigu „Liūdni slibinai“ būtų literatūros žanras, koks jis būtų?

Aistė: Feljetonas!

Vaidas: Didi tragedija su absurdo elementais.

Dominykas: Komiksas, sudarytas iš epitafijų, su smagiai pieštais velionių portretais ir su šviesiu mačernišku sonetu pabaigoje.

Galima pastebėti, kad esate iš tų grupių, kurios kruopščiai renkasi, kur koncertuoti. Turbūt, vienas artimiausių koncertų, kuriame Jus išvysime – „Skaitymo festivalis“. Ar patys dažnai randate laiko knygai?

Aistė: Laiko knygai randu visada, kai tik užsimanau paskaityti.

Vaidas: Nemeluosiu, yra tekę.

Dominykas: Man knygų skaitymas užeina kaip priepuolis. Kai ištinka – skaitau kasdien. Kai šios ligos paūmėjimas atslūgsta – kartą per savaitę. Kartais nejaučiu jokių ligos simptomų ir neskaitau keletą mėnesių. Bet žinau, kad šis „priepuolis“ gali bet kada užeiti.

Grupės repertuare, jų pačių teigimu, be žymių poetų kūrinių, netrūksta liūdnų lietuvio gyvenimo detalių, teatrališkumo ir sąmojingumo. Nemokamo grupės „Liūdni slibinai“ Koncerto Trise pasiklausyti bus galima jau antrą kartą vyksiančiame „Skaitymo festivalyje“, kurį organizuoja Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Grupės koncertas vyks rugsėjo 10 d. bibliotekos vidiniame kiemelyje esančioje Knygos scenoje. Visa festivalio programa ir daugiau informacijos – interneto svetainėje: http://festivalis.amb.lt.