„Giesmių pynė Marijai“ – ilgai laukta šventė (foto +video) (0)

Po Obelių bažnyčios skliautais skambėjo giesmės Marijai. Jų giedoti iš Lietuvos ir Latvijos suvažiavo socialinės globos namų gyventojai ir darbuotojai. Šiemet ši šventė turėjo būti jubiliejinė, penktoji. Deja, pernai dėl karantino ribojimų ji negalėjo vykti. O ir šiemet dėl karantino, giesmės Marijai skambėjo vėliau nei įprasta – ne Dievo Motinai skirtą gegužės mėnesį, o įpusėjus Jėzaus garbinimui skirtam birželiui. Visgi, kaip šventės dalyvius sveikindamas sakė jos globėjas Obelių parapijos klebonas, Kriaunų ir Aleksandravėlės parapijų administratorius kunigas Laimonas Nedveckas, ten kur yra tikėjimas, viltis ir bendrystė, ten jokie ribojimai negali pastatyti neįveikiamų sienų.

Šventė jau pakeliui į Obelius

Į Obelius šįkart giedoti atvyko net septyni kolektyvai. Socialinės globos namų giedotojų gausa: Strūnos socialinės globos namų kolektyvas „Rūta“; Jotainių soc. globos namų giedotojų grupė „Širdies šiluma“;   Prūdiškių soc. globos namų giedotojų grupė; Aknystos soc. globos namų Debeikių filialo atlikėjas Aidas Tumasonis; Marijampolės specialiųjų soc. globos namų grupinio gyvenimo padalinio giedotojų grupė; Skemų soc. globos namų giedotojų grupė. Ir giesme, ir savotiška edukacija pradžiugino beišnykstančio kantičkinio giedojimo būdo puoselėtojos iš Kriaunų. Šventei jaukų kamerinį toną suteikė Vilijos Radvilės ir violončelininkės Kornelijos Petkutės duetas.

Kaip pasakojo Prūdiškių socialinės globos namų direktorius ir darbuotojai, šventė prasidėjo dar gerokai anksčiau, nei autobusiukas pasuko į Obelius. Tikra atgaiva buvo karantino laikotarpiu, kai stigo elementaraus bendravimo, įspūdžių mokytis giedoti su viltimi, kad giesmė kada nors skambės šventovėje. O ir kelionė į Obelius dovanojo daug smagių mielų smulkmenų: kelionių ir judėjimo džiaugsmą, besikeičiančius vaizdus pro autobuso langą, kavą degalinėje...

Apie poreikį maldai

Už tai, kad rengiamos tokios giesmių popietės, reiktų dėkoti sumaniusiems Skemuose įrengti koplyčią. Joje kas mėnesį vyksta pamaldos. O ten, kur pamaldos, ten ir giedotojų reikia. Taip apie pirmąsias Skemų socialinės globos namš gyventojų repeticijas pasakojo juos giedojimo mokanti Nida Lungienė. Juk sakoma, kad tas, kuris gieda – dvigubai meldžiasi.

Sielovada, maldos ir tikėjimo galia – tai ne tik prigimtinė žmogaus teisė, pasauliui liudijanti jo orumą. Tai ir tobulėjimo, bendravimo, įsiklausymo į save ir kitus būdas. Nenuostabu, kad Skemų socialinės globos namuose tam skiriama nemažai dėmesio. Kaip jau minėta, prieš penkerius metus įrengta jauki koplytėlė, kurioje reguliariai aukojamos šv. Mišios, klausoma išpažinčių, teikiami kiti dvasiniai patarnavimai. Tuo rūpinasi kunigas L. Nedveckas. Kuriam taip pat nesvetimas giedojimas: ankstesnėse giesmių popietėse jis ir pats su „Gastautos“ kolektyvu giedojo kantičkines giesmes.

Nesvetima visa, kas žmogiška

Kalbinti įvairių socialinės globos namų darbuotojai atviri: vien tik priprašyti globotinius giedoti nėra taip paprasta. Kaip ir kiekvienam, jiems nesvetima ir scenos baimė, ir paprastas žmogiškas jaudulys. Gražu stebėti, kaip skirtingų socialinės globos namų žmonės dėmesingai klausė vieni kitų giesmių. Kaip su antru trečiu giesmės posmu nyko jaudulys, veiduose atsirado šypsenos. Ši giesmių popietė – ne varžytuvės. Čia dovanos laukia kiekvieno kolektyvo. Tačiau džiugina giesmių švenčių senbuvių, tokių kaip Skemų socialinės globos namų kolektyvas, didžiulė pažanga. Verta pastebėti, kad nebe pirmus metus dalyvaujantys kolektyvai imasi sunkesnių, sudėtingesnių giesmių. Taip pat smagu ir tai, kad giesmės yra skirtingos stilistikos, nevengiama ir senųjų, ir modernių giesmių.

Originalus paveldas

Giesmių popietė svarbi ir dėl to, kad ji ne tik ugdo žmogiškąjį orumą, kūrybiškumą, skatina sveikųjų ir neįgaliųjų bendravimą, tarpusavio supratimą. Tai ir galimybė kiekvienam atrasti įdomių, unikalių kultūros dalykų. Perlu tapo Kriaunų kantičkinių giesmių giedotojų pasirodymas. Jis unikalus tuo, kad senųjų giesmių giedojimo kultūra čia perduodama iš kartos į kartą: viename ansamblyje giedojo trijų kartų moterys. Jų maldaknygės, iš močiučių anūkėms perduodamos, senais viršeliais, pageltusiais lapais, ne viena ir karus, gaisrus mačiusi. Tai unikalus ir, deja, greitai nykstantis turtas. Nors giedotojos dovanojo dvi ilgas giesmes, klausantis, kaip subtiliai po bažnyčios skliautais skamba vinguriuojanti melodija, laikas neprailgo. Ne veltui „Gastautos“ siela N. Lungienė neslėpė užgniaužusi kvapą klausiusi šių unikalių, be natų, iš klausos giedotojo giedotojui perduodamų melodijų.

Po kantičkinių giesmių giedotojų atliktų senovinių giesmių, nuskambėjo bendra giesmė – „Garbinkime širdį“. Ji puikiai atskleidė, kiek pastangų kiekvienas kolektyvas įdėjo ruošdamasis šiai šventei.

Prasmingas ir aktualus buvo kunigo L. Nedvecko pamokslas, skirtas apmąstyti kasdienio gyvenimo aktualijas. Apie tai, ar tyra širdimi meldžiamasi Viešpačiui, ar malda nėra tik paprastas formalumas.

Po šv. Mišių – lauktos dovanos. Apie viešnagę Rokiškyje kiekvienam kolektyvui primins unikali knyga, greitai tapsianti muziejine retenybe – „,Rokiškio tapytos langinės 2005-2014“. Taip pat ir reto grožio velti angelai, kuriuos sukūrė Alė Deksnienė („Suveltas stilius“) bei unikalūs šakočiai iš grikių miltų, dovanoti „Lašų duonos“. Bei, žinoma, Skemų socialinės globos namų padėkos.

Svečiai taip pat atvyko su dovanomis. Vilniaus krašto Prūdiškių socialinės globos namų kolektyvas Skemų socialinės globos namų direktoriui Gintarui Girštautui ir kunigui L. Nedveckui dovanojo vilnietiškas verbas. Dvasininkui taip pat buvo įteikta knyga apie šio krašto verbas ir labai dailus Aušros Vartų šventovės piešinys. Tai, žinoma, labai pradžiugino dvasininką. Mat svečiai prisipažino jam dovanas rinkę tokias, kurios primintų gimtinę – kunigas L. Nedveckas kilęs iš Vilniaus.

Nepamiršta padėkoti ir Obelių šventovės vargonininkui Egidijui Kundrotui, kuris šiai popietei skyrė ypatingų kūrinių.

O po giesmių popietės niekas neskubėjo skirstytis: šventoriuje džiaugėsi bendravimu, skanavo košę.