Pagerbta! (foto) (7)

Kasmet Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai prieš Vėlines lanko 1919-20 m. žuvusių karių savanorių kapus mūsų rajone ir Latvijoje. Neliko nepagerbti ir partizanų kapai. Tradiciškai kartu su kariais savanoriais aplankyti tų, kam esame skolingi laisvę, vyko ir „Rokiškio Sirenos“ komanda. Kodėl lankome laisvės kovotojų kapus? Nes laisvas žodis galimas tik laisvoje valstybėje.

Dėkingi už laisvę ir valstybę
1919-20 m. laisvės kovos buvo unikalus reiškinys mūsų tautos sąmonėje, valstybingumo istorijoje. Tačiau daugeliui jos yra terra incognita. Kodėl? Nes jos sovietmečiu sąmoningai buvo trintos iš tautos atminties ir sąmonės. Šios kovos – jaunos Lietuvos valstybės sėkmės istorija. Kai jauni jos vyrai išėjo kovoti už savąją valstybę, nė gerai nežinodami, kokia ji bus. Kokia bus jos teritorija, valstybinė santvarka. Kai aplink buvo tiek viliojančių idėjų. Kai Vilniuje, anot pulkininko leitenanto Lino Idzelio, vienoje gatvėje buvo trys verbavimo punktai į tris skirtingas kariuomenes. Kai vieni siūlė pasaulinę revoliuciją, kiti – pinigus, o jauna Lietuvos kariuomenė siūlė laisvę. Ir ja tikėjo. Ne tik lietuviai. Laisvės idėja vienijo ir lietuvius, ir rusus, ir baltarusius, ir žydus. Štai Rokiškyje teikiama Ruvino Būno – devyniolikmečio žydų jaunuolio nuo Pasubatės kaimo, premija. R. Būnas žuvo už Lietuvos laisvę Giedraičių mūšyje.
Kovos su bolševikais nusidriekė iki pat Daugpilio. Ir lietuvių aukų jos pareikalavo iki pat 1920 m. liepos, kai buvo pasirašyta Lietuvos–Sovietų sąjungos taikos sutartis.
1919-20 m. laisvės kovose krauju aplaistyta kiekviena mūsų krašto žemės pėda. Čia vyko aršios kovos su bolševikais, kuriuos iš Lietuvos pavyko išstumti tik 1919 m. rugsėjo pradžioje, po laimėto Zarasų mūšio. Todėl ir karių savanorių palaidojimų čia gausu – Rokiškio rajone ir jo pasienyje Latvijoje palaidotas 91 karys. Daugelio jų pavardės žinomos. Tačiau yra ir tokių, kurių vardai nežinomi. Vadinasi, ir jų šeimoms nebuvo pranešta apie karo audrose dingusių artimųjų likimą. Todėl pareiga atminti ir pagerbti žuvusiuosius dar svarbesnė.
1919-20 m. karių savanorių kapus lanko įvairių organizacijų atstovai: šauliai, skautai. Kapų aplinką tvarko seniūnijų žmonės. Ir mūsų apsilankymo metu kapines Obeliuose tvarkė seniūnijos siųstos moterys. Jas sutikome ir prie paminklo Birželio sukilėliams ir sovietinės okupacijos aukoms, ir prie 1919-20 m. žuvusių karių kapų.

Pagerbti – pareiga
1919-20 m. karių savanorių atminimas yra svarbus ir visuomenei, ir jų tradicijų tęsėjams – šiandieniniams kariams savanoriams. Ir pagarba nėra vien tik proginė – valstybinių švenčių, atmintinų dienų metu. Pagerbti Lietuvos karių, palaidotų Červonkoje ar Subatėje, atminimo, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 506-osios kuopos kariai vyksta ir tarptautinių pratybų Latvijoje metu. Ir kapų lankymas prieš Vėlines – ne proga pasigirti ir taip aktyvia savo veikla, o galimybė išsamiau supažindinti visuomenę su laisvės kovų istorija, jos didvyriais. Kad važiuodami pro šalį ar užsukę lankyti artimųjų kapų, rokiškėnai uždegtų žvakutę ir kritusiems už Lietuvos valstybę.
Kadangi Rokiškio rajono pasienyje vyko aršios kovos, tad ir palaidojimų čia nemažai. Kadangi tradiciškai kariai savanoriai aplanko visus 91-ą 1919-20 m. žuvusių karių kapus, tam skiriama pora dienų.

Latvijos keliais
Pirmoji kapų lankymo diena – spalio 30-oji. Pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos valstybę vyko 506-osios kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas, kuopos intendantas grandinis Mantas Griškevičius, vyr. eilinis Deividas Daukas, eiliniai Regimantas Karpavičius, Andrius Chachlovas, Nerijus Kralikas. Prie jų prisijungė ir aktyvi kamajietė Sigita Turkevičienė bei „Rokiškio Sirena“. Prieš vykstant – trumpas instruktažas, kaip puošime karių kapus. Yra nustatytos tam tikros taisyklės, kaip reikia užrišti trispalvę ant kryžiaus, kaip tvarkyti patį kapą. Ir tos taisyklės neatsitiktinės: karių kapai vienodai puošiami visoje Lietuvoje, taip net ir po mirties liudijant jų brolybę ir vienybę.
Pirmoji stotelė – Rokiškio senosios kapinės. Kol vykome į jas, S. Turkevičienė pasakojo, kad sovietmečiu 1919-20 m. karių kapai išliko žmonių atmintyje. „Jų sunaikinti neišdrįso. Ir mes, Rokiškio jaunimas, žinojome, kas ten palaidoti. Tvarkyti kapus, žinoma, buvo pernelyg rizikinga. Tačiau žvakutes visuomet uždegdavome“, – kalbėjo pašnekovė.
Nušlavę prikritusius lapus, atminties žvakeles uždegė ir rokiškėnai kariai savanoriai.
Neužmirštas buvo ir pulkininko leitenanto Petro Gužo, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte, kūrusio Lietuvos kariuomenę, atminimas.  
Visai netoli – ir gydytojo Antano Gudonio, sovietų žvėriškai nukankinto Panevėžyje 1941 m. birželį, kapas. „Žmonių atmintyje išliko jų paskutinės gyvenimo dienos. Kai jį su kitais gydytojais, tiesiai iš operacinės, su baltais chalatais ir kaukėmis, vedė į NKVD štabą“, – pasakojo S. Turkevičienė.
Antroji kelionės stotelė – Obelių kapinės. Čia kariai aplankė 1919-20 m. karių du kapus, paminklą 1941 m. sukilėliams ir sovietinio teroro aukoms. Pagerbėme ir partizano, Lietuvos patrioto Andriaus Dručkaus atminimą.
Toliau kelias suka Latvijos link. Pirmiausia aplankytos beveik Lietuvos pasienyje esančios Subatės kapinės. Jose Lietuvos kariai savanoriai palaidoti dviejose vietose. Nušlavę lapus, nurinkę sudegusias žvakutes, kariai pakeitė trispalves juosteles naujomis, uždegė žvakutes. Įdomu tai, kad visai netoli Lietuvos karių kapų yra palaidota dar viena karo auka: Aleksandra Strazde, žuvusi 1919 m. rugsėjo 2-ąją. Jos kapas taip pat buvo papuoštas trispalve juostele. Ją kariai pakeitė nauja, ir uždegė žvakutę. Būtų įdomu detaliau sužinoti jos istoriją, žūties aplinkybes – vieningai nusprendėme.
Toliau kelias veda į Červonką. Tai vienas dažniausiai lankomų 1919-20 m. žuvusių karių palaidojimų didingo paminklo šešėlyje. Nušlavę prikritusius lapus, kariai pakeitė trispalves juosteles, uždegė žvakutes. Čia palaidoti ne tik lietuviai, bet ir baltarusiai, Gudų bataliono kariai, kritę gindami Lietuvą. Šis batalionas pergalių pasiekė ir mūsų rajone: istorinių šaltinių teigimu, 1919 m. birželio 20 d. pirmoji baltarusių karių kuopa, vadovaujama mjr. M. Janickio  išvyko į boševikų frontą. Veikdama Marijampolės atskirojo bataliono sudėtyje, kuopa pirmą kartą susikovė su bolševikais į rytus nuo Obelių stoties, ties Cukriniškio malūnu. Mūšio metu baltarusių kariai parodė drąsą ir ryžtą, į nelaisvę paimtas 1 bolševikų karininkas ir 11 karių, du arkliai, kiti karo reikmenys, įvairus inventorius. Batalionas buvo svarbus ir vėlesnėse kovose, kai frontas nusidriekė nuo Zarasų iki Daugpilio.
Iš Červonkos vykome į Sventę. Čia buvo pats fronto su bolševikais paribys. Sventės bažnyčios šventoriuje palaidotas vienas lietuvių karys. Įdomu, kad tai vienintelis kapas šventoriuje. Netgi katalikų dvasininkai (skirtingai nei mums įprasta) laidoti ne bažnyčios šventoriuje, o Sventės kapinėse. Šalia jų – pačioje garbingiausioje kapinių vietoje – dviejose kapavietėse palaidoti Lietuvos kariai. Jų įpėdiniams, šiandieniniams kariams, teko padirbėti. Ankstesnio kapų lankymo metu buvo pastebėta, kad nuo kapų plytelių atšoko kryželiai. Juos kariai kruopščiai nušveitė ir vėl pritvirtino specialiu mišiniu.
Nuo Sventės kelias suka jau į Lietuvą, Aleksandravėlės ir Bagdoniškio kapines.

Nuo Kamajų iki Gediškių
Antrąją karių kapų lankymo dieną pirmoji stotelė – Kamajų memorialas. Netoli jo buvo masiškai laidojami kovose už laisvę kritę Lietuvos partizanai. Iš ten maršrutas pro Degenių kapinaites – ten palaidotas 1919-20 m. kovose kritęs karys savanoris. Panemunio krašte yra kelios lankytinos vietos. Pirmiausiai – Angelo paminklas. Jo sparnų šešėlyje ilsisi šio krašto laisvės kovotojai. Įdomu tai, kad paminklas buvo pastatytas visuomenės lėšomis ir iniciatyva, jis iškilmingai pašventintas 2003 m. Nušlavę lapus ir sniegą, atminti laisvės kovotojams uždegėme žvakutes. Panemunio kapinėse šeimos kape ilsisi Lietuvos kariuomenės leitenantas. Kiek tolėliau nuo Panemunio, Aukštadvarių kapinėse šeimos kape palaidotas karys savanoris. Įdomu tai, kad jis iš Laisvės kovų grįžo gyvas, 1929 m. buvo apdovanotas.
Nuo Panemunio pro Čedasus, Didsodę kelias driekiasi Gediškių link. Čia palaidoti du žuvę kariai. Paskutinė maršruto stotelė – kelyje Lukštų link mažos Tumasonių kapinaitės. Jas rasti galima pagal ypatingą ženklą – pašonėje esantį medinį malūną. Šiose kapinaitėse uždegę žvakutę ant nežinomo kario kapo, galėjome drąsiai pasakyti lakonišką „Pagerbta!“: aplankyti visi 1919-20 m. laisvės kovose žuvę kariai. Ant jų kapų degė 91 atminties ir pagarbos žvakutė.