Šv. Jono Krikštytojo iškilmė Kamajų parapijoje: nuveikta daug prasmingų darbų (12)

Joninės Lietuvoje – ne darbo diena: su laužais iki paryčių, iškylomis, kepsnių ir šašlykų degustacija. Kamajų šv. Kazimiero parapija nedarbo dieną įprasmino gausybe įdomių veiklų: po iškilmingų šv. Mišių buvo pasveikinta naujoji Kamajų seniūnijos seniūnė Lina Zolubienė. Pasigrožėti jaunųjų talentų darbais koplyčioje kviečia paroda, o Kalviuose atidengtas paminklinis akmuo prieš 310 metų siautusio maro aukoms atminti.

Bažnyčioje – tikinčiųjų gausa
Į Šv. Jono Krikštytojo iškilmę Kamajų šv. Kazimiero bažnyčioje tikintieji rinkosi gausiai: šventovė buvo užpildyta. Daugeliui tikinčiųjų tai buvo proga grįžti į savo maldos namus po karantino apribojimų. Kartu tai buvo ir puiki proga apmąstyti, ką iš tiesų švenčiame birželio 24-ąją: alaus ir šašlykų prie laužo fiestą, ar Šv. Jono Krikštytojo, iškilmę. Ir kuo jis, suteikęs Krikštą Tam, kuris pats atėjo krikštyti pasaulio, yra aktualus nūdienos žmogui. Pamoksle Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonas Andrius Šukys akcentavo šio šventojo, kaip moralinio kompaso (GPS sistemos) svarbą šiandieniniam žmogui.

Daugybė prasmingų dalykų
Ši tema puikiai dera prie to, ką Kamajų parapija savo krašto tikintiesiems bei svečiams skelbia nuo pat šv. Kalėdų: dvasinės ir fizinės ekologijos būtinybės. Būtinybės keisti save, savo vidų ir supančią aplinką. Mažinti išorinį blizgesį ir susitelkti į esmę, ieškoti grožio paprastuose dalykuose. Apie tai liudija bendra bažnyčios atmosfera. Kaip nedidelėmis pajėgomis padaryti išties daug – puikus pavyzdys Kamajų parapijos giedotojai. Jų giesmės, nuostabiai derantys kūriniai smuikui ir vargonams puikiai liudija, kad tikinčiųjų bendruomenė po karantino askezės, tikėjimo vienumoje ar šeimos rate, pagaliau grįžta į bendruomenę, į bendras veiklas savo parapijos ir krašto labui.
Ekologijos temą puikiai atspindėjo ir bažnyčios puošyba besirūpinančios Laimos Nakienės puokštės. Žiemą jos buvo išradingai kuriamos iš antrinių žaliavų. O šią iškilmę jos pražydo, atrodytų paprastomis, bet išmoningai sukomponuotomis darželių ir laukų gėlėmis, žavinčiomis santūria pastelinių atspalvių darna. Ir surinktos jos ne į įmantrias vazas, o į paprastas, pakuotėms skirtas medines dėželes, dar labiau atskleidžiančias subtilų kompozicijos grožį.
Pilnoje bažnyčioje visu grožiu atsiskleidė pagaliau tikintiesiems prieinamos Kryžiaus kelio instaliacijos, kurias gavėnios pradžiai sukūrė Sigita Turkevičienė. Kunigas A. Šukys prasitarė, kad tokioje unikalioje aplinkoje apmąstyti Kryžiaus kelią tikintieji galės iki pat Žolinės.
Kamajų parapija tęsia tradiciją būti meno bei edukacijų erdve. Kasmet šioje šventovėje gieda šalies profesionalūs chorai, rengiamos dailės parodos. Nors šie metai Katalikų bažnyčiai, kaip ir visai visuomenei – iššūkių laikas, visgi tai ne priežastis išsižadėti tradicijų. Tad bažnyčios koplyčioje surengta Kauno dailės gimnazijos mokinių kūrybos darbų paroda ,,Su teptuku po Lietuvą“ (kuratorė Žėrutė Semaškienė). Parodą galima pamatyti šeštadieniais - sekmadieniais nuo 10 iki 19 val. (iki liepos 12 d.). Kunigas A. Šukys tikintiesiems priminė, kad koplyčioje, kurioje eksponuojama paroda, numatytas muziejus, skirtas Kamajų ir kunigo Antano Strazdo istorijai. Todėl, visi, turintieji vertingų žinių, nuotraukų ir eksponatų, kviečiami jais pasidalinti su muziejaus iniciatore pedagoge Jolanta Vygeliene. Dvasininkas priminė, kad vaizdinės medžiagos apie Kamajų istoriją reiktų ir ketinamam rengti informaciniam stendui apie Kamajų bažnyčią ir jos statinių kompleksą. Buvo priminta, kad dėl tam tikrų aplinkybių, muziejaus kūrimo darbai vyksta lėčiau, nei buvo numatyta, tačiau jis tikrai bus, ir bendruomenė, kraštiečiai kviečiami prisijungti prie kilnaus darbo padėti entuziastams parengti jo ekspoziciją.
Nors didžioji dalis tiražo jau išplatinta, tikintieji vis dar gali įsigyti naują, 2021 m. tradicinį Kamajų parapijos kalendorių, papuoštą unikaliais Odeta Tumėnaitės – Bražėnienės kūriniais: karpiniais sakraline tematika. Šis leidinys – ne tik puošnus kalendorius: jame trumpi esminiai paaiškinimai liturginėmis temomis. Tikintieji taip pat gali pasiimti ir dailiai išleistus „Rokiškio Sirenoje“ Didįjį penktadienį publikuotus Kryžiaus ir civilizacijos kelio apmąstymus.

Kamajai – vartai į Rokiškį
Kodėl parapijos bendruomenė taip stengiasi? Ir dėl savęs pačių, mat tikintieji ne kartą džiaugėsi, kad parapija augina, skatina pasitempti ir tobulėti. Ir dėl to, kad kamajiškiai jaučiasi reprezentuojantys visą Rokiškio kraštą: šis miestelis yra pirmasis, kurį aplanko iš Vilniaus ar Kauno pusės keliaujantys žmonės. Tą kreipdamasis į tikinčiuosius paaiškino klebonas A. Šukys. „Kamajų bažnyčia ir parapija yra vartai į Rokiškį“, – sakė jis.
Šiuo metu, vis dar užsidarius kai kurioms išorinėms sienoms, o ir ten, kur jos atviros, dar tvyrant atsargumui dėl korona viruso galimos antrosios epidemijos bangos, daugelis Lietuvos žmonių ima ieškoti ir atrasti savo šalies istorijos, kultūros lobynus. Tą pajuto ir kamajiškiai.
Kamajų bažnyčia kasdien atvira norintiesiems pabūti vienumoje su Viešpačiu, apmąstyti jo kančią, atspindėtą Kryžiaus kelio instaliacijose, ar tiesiog pasigrožėti šios šventovės didybe. „Stengiamės laikyti bažnyčią atvirą“, – sakė klebonas A. Šukys.

Karantino ir stichijų iššūkiai
Pliskinant kaitriai vidurvasario saulei, tikintieji iš pradžių nė nepastebėjo, kad per šv. Mišias nebešviečia puošnieji bažnyčios kandeliabrai. Kunigas A. Šukys atviras: tai simboliškas priminimas, kad kaip ir daugelis šalies šventovių, Kamajų bažnyčia bei parapija įjungė taupymo režimą. Mat karantino metu be tikinčiųjų praėjo šv. Velykos, Atvelykis jų skaičius bažnyčioje ribotas ir Motinos bei Tėvo dieną. Tad ir bažnyčios išlaikymo šaltinis – rinkliavos – šiemet buvo labai negausios. Natūralu, kad mažėjo ir šv. Mišių aukotojų intencijomis skaičius.
Tačiau karantinui išjungus parapijos pajamų galimybes, išlaidų niekas neatšaukė: parapijai ir karantino metu teko rūpintis aplinkos bei pastatų priežiūra. Lyg tyčia, dar ir kovą prasiautusi audra gerokai nuniokojo bažnyčios stogą. Kun. A. Šukys atviras: draudimo bendrovė padengė nemažą dalį remonto išlaidų, tačiau ir parapijai teks prisidėti.
Yra ir džiugių žinių: nepaisant karantino iššūkių, šiemet Kamajų parapija parengė būrelį jaunųjų tikinčiųjų Sutvirtinimo sakramentui. Liepos 8 d. 18 val. vyks Sutvirtinimo sakramento iškilmės Kamajų bažnyčioje ir į jas kviečiami parapijos žmonės.

Parapija pasveikino seniūnę: čia dar yra vilties
Birželio 22-ąją pareigas pradėjo eiti naujoji Kamajų seniūnė L. Zolubienė. Su seniūnijos žmonėmis ji susipažino tądien, o birželio 24-ąją buvo pristatyta Kamajų, Duokiškio bei Salų parapijų žmonėms.
Sveikindamas naująją seniūnę, Kamajų parapijos klebonas bei Duokiškio ir Salų parapijų administratorius A. Šukys neslėpė: veiklios parapijos bus reiklios seniūnijos vadovei. „Nes čia dar yra kam, su kuo ir dėl ko stengtis“, – sveikindamas L. Zolubienę sakė jis.
Seniūnei ir pačios parapijos, ir jų žmonės gerai pažįstami. Ji – Verksnionių kaimo bendruomenės pirmininkė, tad prireikus mielai pagal galimybes įsitraukia į parapijų veiklas. Seniūnė neslėpė: ir dvasininkas, ir tikintieji visuomet laukiami seniūnijoje ir pasitarti dėl bendrų darbų, ir pasidžiaugti sėkminga veikla.

Atmintis praktiškai
Po šv. Mišių tikintieji sėdo į automobilius ir vyko į Kalvių kaimą. Mat šio kaimo bendruomenė karantino metu ėmėsi iniciatyvos įamžinti 1710 m. maro, iš esmės sunaikinusio kaimą, aukų atminimą. Šiek tiek atokiau nuo kaimo, netoli judraus kelio į Svedasus, matyti kalvelė. Kaip pasakoja šio kaimo senoliai, kitados čia stovėjo trys mediniai kryžiai, paženklinti raudonomis žymėmis. Tai – maro aukų kapavietės ženklas. Ir atmintis, ir įspėjimas ainiams, kad ši vietą saugo pavojingą palikimą, todėl geriau nuo jos laikytis atstu. Dar tarpukariu kalviškiai saugojo šios vietos ramybę: iš šio kaimo kilę dvi seserys vienuolės, grįžę iš Italijos, pasirūpino, kad būtų atnaujintas vienas iš trijų kryžių. Tačiau sovietmečio kryžių naikinimo vajus Kalvių neaplenkė: kryžiai buvo sunaikinti. Įdomu tai, kad šiame kapinyne – lengvas smėlis, tad senovės gyventojai ėmėsi ir tam tikrų kapų apsaugos priemonių: kad laukiniai žvėrys neiškastų ir neišnešiotų palaikų, o tuo pačiu ir užkrato, ant kapų ritindavo akmenis. Sovietmečio vadukams šie akmenys tapo puikiu resursu kolūkio pastatų pamatams. Taip kalvelėje nebeliko nė menkiausio ženklo apie čia saugomą pavojingą paslaptį. Maža to, sovietmečiu ši vieta pasirodė labai patraukli kolūkio ūkiniams pastatams statyti. Tačiau tam griežtai pasipriešino Kalvių žmonės. Ir valdžia atsižvelgė į geležinį argumentą: pavojų iškasinėjus palaidojimus pasėti itin pavojingos ligos užkratą. Kalvelė išliko neliesta, tačiau ženklų apie palaidojimus nebeliko. Ji yra privačioje – a.a. ūkininko Jono Galvydžio žemėje.
Vietai praradus sakralumą, jaunoji karta ėmė ją išnaudoti pramogoms: pavakaroti, pavažinėti keturračiais. Todėl Kalvių bendruomenės pirmininkė Stasė Gruoblienė bei J. Galvydžio duktė su žentu puoselėjo idėją, kaip atkurti pagarbą šiai vietai. Idėja kilo karantino metu, ir buvo įgyvendinta Kalvių žmonių pajėgomis: patys mūrijo pamatą akmeniui, takeliui savo laukų akmenis skyrė bei didįjį akmenį ant kalvelės užkėlė ūkininkas Jonas Venslovas. Kaimo senoliai šventėje papasakojo šio kaimo ir maro kapinių atsiradimo istoriją.
Netrukus Kalvių bendruomenė vėl pakvies į šventę: liepos 4-ąją 16 val. bus šventinama bendruomenės pajėgomis pastatyta koplyčia.