Vargonų muzika visada įspūdinga (1)

Vargonai – neretai vadinami karališku instrumentu. Didysis kompozitorius, Vienos klasikas, Volfgangas Amadeus Mocartas, vargonus įvardino „instrumentų karaliumi“, kadangi registrų dėka sukuriamas daugybės instrumentų skambesys, todėl jie gaudžia kaip didingas orkestras.

Įvairiose erdvėse man ne kartą teko klausytis vargonų muzikos virtuozų atlikimo iš Lenkijos, Italijos, Kinijos, Vokietijos, Prancūzijos. Po Justino ŠAPOLOS vargonų koncerto, vykusio š. m. liepos 15 d. Rokiškio apaštalo evangelisto Šv. Mato bažnyčioje, noriu pasidžiaugti ir pasidalinti mintimis. Pirmąkart išklausiau jo koncertą ir likau sužavėtas: priskirčiau jį prie žymių vargonininkų – ne tik Lietuvos, bet ir Europos. Jaunasis  vargonininkas Justinas, kurio Seneliai gyveno Antalieptėje,  ne tik tęsia gražią Senelio Antano Mazūros tradiciją - vargoninkauja Bažnyčioje, bet yra puikus vargonų restauratorius (tiek mūsų regione, tiek respublikoje ne vienus vargonus prikėlęs naujam gyvenimui). Gražu, kad jaunuolis, pasinerdamas į muzikos gelmes, atskleidžia plačias instrumento galimybes.

Justino Šapolos repertuare skambėjo muzika:

Italų vargonininko Vincenzo Petrali, kuris sunkiu ir prieštaringu Italijos vargonų muzikos momentu bandė įgyvendinti sakralinės muzikos reformos idealą;

Vokiečių kompozitoriaus Sigfrid Karg-Elert, kurio garbei Londono vargonų muzikos draugija 1930 m. surengė 12 dienų festivalį. Rokiškyje skambėjo Justino atliekamas kūrinys „Dabar visi padėkokime Dievui“;

Maestro Justinas yra pamėgęs prancūzų vargoninkus - kompozitorius:

Théodore Dubois, sukūrusį vargonamas daugybę kūrinių. Labiausiai žinomas - oratorija „Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai“;

L. J. A. Lefébure-Wély, turėjusį svarbų vaidmenį plėtojant šalies simfoninių vargonų stilių. Pirmąkart (1826 m. Velykų antradienį) būdamas aštuonerių metų ir keturių mėnesių amžiaus, stebindamas žmones, grojo vargonais. Jam buvo 14 metų, kai mirė tėvas - vargonininkas, netrukus jis tapo oficialiu Saint-Roch vargonininku.

Eugène Gigout, sukūrusio daug žavaus savo instrumentui.

Louisas Vierne, kuris dėl įgimtos kataraktos buvo beveik aklas. Jo talentas atsiskleidė labai anksti: būdamas vos dvejų, pirmą kartą išgirdo fortepijoną: pianistas skambino Šuberto „Lopšinę“. Baigus groti, Louis ėmė rinkti „Lopšinės“ natas pianinu. Paryžiaus Dievo Motinos vargonininku buvo nuo 1900 m. iki 1937 m. (iki mirties). Jo dažnai išsakyta svajonė - mirti prie didžiųjų „Notre-Dame“ vargonų – išsipildė: nukrito nuo suolo, kai koja pataikė į žemą vargonų „E“ pedalą. Jis sutelkė dėmesį į vargonų muziką, įskaitant 6 vargonų simfonija, gastroliavo po Europą ir JAV.

Théodore-César Salomé, pelniusį garbingas to meto premijas, talentingai grojusį Šv. Mišių, pamaldų metu. Jo kompozicijas dažnai giedojo „Sainte-Trinité“ choras, sudarytas iš 20 vaikų ir 10 profesionalių dainininkų. 1875 m. Salomė grojo vargonais Georges Bizet laidotuvių mišioms, kuriose dalyvavo 4000 žmonių.

Léon Boëllmann, kuris būdamas devynerių, įstojo į Paryžiaus muzikos mokyklą – ten pelnė pirmuosius apdovanojimus.  Jo žinomiausia kompozicija „Suite gothique“ (1895 m.), kuri yra pagrindinė  vargonų repertuaro dalis, ypač baigiamoji „Toccata“.

Charlesas-Marie Widor rašė muziką įvairiausiems instrumentams ir ansambliams (kai kurios jo dainos balsui ir fortepijonui yra ypač žinomos), sukūrė 4 operas bei baletą. Vargonų simfonijos yra reikšmingiausias jo indėlis į vargonų repertuarą.

Šių, pasaulyje gerai žinomų, kompozitorių kūriniai skambėjo iškilmingai, raiškiai.

Džiaugiausi Justino atliekamais kūriniais ir linkiu neužmigti ant laurų. Tobulėti. Vargonai myli darbščius. Šis žavus ir prabangus instrumentas reikalauja puikių įgūdžių.

Gaila, kad klausytojai nemato įdedamo vargonininko darbo ir išliejamo prakaito.  (vargonininkai net rūbus keičiasi, nes būna permirkę prakaitu).

Bijau, kad Rokiškio parapija neprarastų jauno vargonininko, nes talentingiems ir darbštiems visada atsiveria platesnės durys, kurios dažniausiai asocijuojasi su geresnėmis ir didesnėmis finansinėmis galimybėmis.

Vargonų muzika visada įspūdinga: jos nuoširdumas sugeba išsklaidyti sunkumus ir rūpesčius, didingumas - pakylėja sielą aukštyn, o ramybė – kiekvieną veda šviesos ir džiaugsmo keliu. 

Dusetų Švč. Trejybės klebonas

Kan. Stanislovas Krumpliauskas