Jaunimo diskusijose – ypatingas dėmesys laisvei, socialiniams tinklams, tolerancijai (video+foto) (0)

Publikuota: 2022-06-06 Kategorija: Nuomonė
Jaunimo diskusijose – ypatingas dėmesys laisvei, socialiniams tinklams, tolerancijai (video+foto)
Rokiškio Sirena koliažas / Festivalio momentai

„Rokiškis Youth Fest 2022“ pasibaigė. Daug reklamos socialiniuose tinkluose ir kitose medijose nepadėjo surinkti pulkų dalyvių bei žiūrovų. Tikiu, kad Rokiškio mieste bei rajone jaunimo yra gerokai daugiau, nei jo atvyko į festivalį. „Pagyvenusi“ moteriškė buvau tikrai toli gražu ne vienintelė. Iš tiesų buvo įdomu, kuo gyvena jaunimas, apie ką diskutuoja ir kaip pramogauja. Nusprendžiau festivalio turinio nekartoti, o tiesiog pasidalinti nuomone bei pastebėjimais.

Diskusijas jungianti gija

Tarsi rožančiaus karoliukai visas diskusijas sujungė žodžiai tolerancija ->socialiniai tinklai->dezinformacija->Ukraina->žiniasklaida. Tiesa, diskusijos su rožančiumi nieko bendro neturėjo... Apie šias sąvokas buvo kalbama kiekvienoje iš trijų diskusijų: „Socialiniai tinklai. Kas yra tikra, o kas - ne?“, „Lietuvos jaunimo pilietiškumas karo Ukrainoje atžvilgiu“ ir „Jaunimas yra tolerantiškas, bet….“ Tiesa, mano subjektyvia nuomone, diskusijomis šiuos pokalbius būtų sunku pavadinti, kadangi dalyvių nuomonės nė vienoje temoje nebuvo kardinaliai priešingos. Apskritai daugiau buvo dalinamasi patirtimi, išsisakoma, o pasirinkti pašnekovai laikėsi nuosaikios, logiškos pozicijos, kurią būtų galima pavadinti – „kažkur per vidurį“. Kitaip sakant, „aukso viduriuku“. Gal ir gerai – jaunimas nebuvo klaidinamas kažkieno emocijomis.  Kiekviena diskusija turėjo įsitekti į 1 val. 15 min. Jeigu vyktų aistringa diskusija, galbūt tai būtų mažai, bet kai žmonės sėdi, krapšto galvas, ką čia dar pasakius, nes va, sėdi ant scenos ir nebėr ką sakyti – tai jau yra per daug. Tad galbūt teisingiausia būtų leisti diskusijoms užsibaigti natūraliai, o ne minutė į minutę nustatytu laiku.

Nori būti tolerantiškas – pamilk save

Diskusija apie toleranciją – bene labiausiai vykusi renginio „Rokiškis Youth Fest 2022“ dalis. Jeigu žmogus sako „Aš esu tolerantiškas, bet...“, su jo tolerancija - problema. Nors ištikimiausiems stebėtojams jau merkėsi akys ir atbuko dėmesys, diskusijos moderatorius Nerijus Miginis (edukologijos magistras, neformaliojo ugdymo praktikas bei jaunimo politikos tyrėjas) pabandė juos išjudinti, surengęs „enerdžaizerį“, o iš tiesų – greičiausiai, tik mankštą. Ši diskusija atrodė ir gyviausia - paremta „gyvais“ įrodymais, dalyvių patirtimi ir su šiek tiek emocijų. Iš kalbėjusių labiausiai įsiminė žurnalisto bei fotografo Andriaus Stanio atviras pasidalinimas patirtimi. Turbūt tokie gyvi tolerancijos įrodymai labiausiai ir užkrečia. Išskirtinis išore bei savo vidumi žmogus nepabijojo pasisakyti, kad mokykloje buvo prastas mokinys, niekada nesistengė būti kaip visi ir niekada (pataisykite, jeigu klystu) dėl to nenukentėjo. Taigi, bijoti išsiskirti iš daugumos tikrai nėra dėl ko. Kaip tolerancijos išbandymas pasirinktas pavyzdys: nori sužinoti, kiek žmogus tolerantiškas, paprašyk leisti garsiai klausyti mėgstamos muzikos. Didelė tikimybė, kad žmonės susipyks. Mat yra muzikos stilių, kurie patinka nedaug kam. Na, daugeliui įtinka nebent „popsas“... Deja, su „popsu“ bent jau mane galima ir užmušti. Šioje diskusijoje buvo galima prisirinkti gana taiklių tezių. Pasidalinsiu keletu jų. Kuo žmogus turi didesnę patirtį, sutikęs kuo įvairesnių žmonių, kuo labiau apsiskaitęs – tuo tolerantiškesnis. Dar – žmogus, kuris save priima ir myli tokį, koks jis yra, sugeba priimti ir kitus. Tad tolerancijos receptas – pirmiausia pamilti save. Kiekvienas žmogus yra kitoks, kiekvienas turi kažką ypatingo, dėl ko jis vertingas: vienas turi šviesius plaukus, kitas – juodus, bet nė vienas dėl to nėra kažkuo blogesnis.

Ar viską reikia toleruoti?

Vis tik nebuvo atsakyta į klausimą, ar viską turime toleruoti. Manau, neturi būti tolerancijos smurtui, apgavystėms, nusikaltimams ir... vulgarumui. Diskusijose minėtas tą pačią dieną vykęs „Baltic Pride 2022“ festivalis, kaip apeliavimas į žmonių toleranciją, pagarbą žmogaus teisėms. Iš tiesų žmogaus lytinė orientacija negali būti priežastis jo nemėgti, o juo labiau – prieš jį smurtauti. Tai neturėtų riboti asmens galimybių siekti savo tikslų gyvenime. Deja, pažiūrėjusi renginio nuotraukas, čia jau galėčiau pasakyti: „Esu tolerantiška, bet...“ Kai kurių žmonių apranga ir saviraiška festivalyje galėtų pretenduoti į apibūdinimą „vulgaru“. Taip, tokia mano nuomonė. Kažkas galbūt turi teisę būti ir vulgarus – akmenim nemėtysim. Pažiūriu, gūžteliu pečiais ir nueinu... Nepriaugau.

Socialinės medijos – verslo modelis, o ne tiesos atspindys

Antra pagal naudingų tezių ištransliavimą visuomenei ir jaunimui – diskusija apie dezinformaciją socialiniuose tinkluose („Socialiniai tinklai. Kas yra tikra, o kas - ne?“). Šios diskusijos moderatorius – Aidas Gedminas, skaitmeninio raštingumo ir dezinformacijos mokymų vadovas. Patiko mintis, kad socialiniuose tinkluose mus visus apgaudinėja, tik yra skirtumas, sąmoningai, ar nesąmoningai. Pristatant save, dažnai piešiamas daugiau ar mažiau pagražintas vaizdas – tiek išvaizdos, tiek vidinio pasaulio prasme. Jautresnis jaunimas, bandydamas lygiuotis į pateikiamus idealus, nuomonės formuotojus, pasidailinusius nuotraukas įvairiais filtrais ir „fotošopu“ asmenis, gali ir sudepresuoti, manydamas, kad yra prastesnis. Taip pat svarbu atskirti, kuo skiriasi klaidinga informacija nuo dezinformacijos. Dezinformacija visada skleidžiama apgalvotai ir kryptingai, pasitelkiant ne vieną jos skleidėją ir siekiant sau naudingų tikslų. Klaidinga informacija – nežinojai tiesos, parašei, ką galvojai, sužinojai, kad suklydai, pripažinai klaidą ir paneigei paskleistą klaidingą informaciją. Melas ir dezinformacija – tai pat skirtingi dalykai. Dezinformaciją nėra lengva pastebėti, nes ji aktyviai platinama socialinėse medijose, asmenims aktyviai dalinantis neva tikra naujiena, kuri šokiruoja, sudomina, įtraukia. Tokiu būdu bet kuris iš mūsų galime tapti dezinformacijos platintoju, to nesuprasdamas. Jaunimui norisi pakartoti diskusijose išsakytą informaciją – socialinės medijos daugeliu atveju yra tam tikras verslo modelis. 60 procentų apsikeitimų informacija generuoja pajamas. Tokiu būdu mūsų laikas, praleistas socialiniuose tinkluose monetizuojamas – tai kažkam atneša pinigus. Reklama, įtaka, siekis patraukti, sudominti ir kažkuria dalimi suklaidinti – dažno socialinių tinklų vartotojo tikslas. Pasisakymų pabaigoje siūlytos išeitys, kaip galėtume atsilaikyti prieš dezinformaciją, atskirti tiesą nuo melo. Taigi, tai yra keletas svarbių dalykų: 1. Švietimas, kadangi kuo daugiau skaitai, tuo daugiau pažįsti, gali palyginti faktus, atpažinti dėsningumus, suprasti žmogaus psichologiją; 2. Neskubėti, nes skaitant vien antraštes, ne visada suprasi esmę; 3. Turėti vertybes, nes tolerantiškas, humaniškas ir sąžiningas žmogus yra atsparesnis dezinformacijai – jo įsitikinimai neleidžia priimti destruktyvios informacijos. Paminėtini ir kiti svarbūs dalykai: nereikia vertinti informacijos juoda – balta principu, tai retai yra tiesa, nepasiduoti emocijoms, o išgirdus šokiruojančią naujieną, pirmiausia sustoti, nusiraminti, pagalvoti. Užduoti klausimus, atsirinkti informacijos šaltinius... Išsakyta tikrai nemažai svarbių dalykų. Būtų gerai, kad bent kažkam šie pastebėjimai būtų palikę įspūdį, užkabinę ir nusėdę kaip vertinga patirtis. Kad tai įvyktų, būtų naudinga tokią informaciją pateikti su pavyzdžiais, gyvais ir labiau jausmingais pasakojimais.

Kaip reaguoti į karą Ukrainoje?

Šiek tiek mažiau naujo (bent jau aš taip jaučiausi) girdėjosi diskusijoje apie karą Ukrainoje. Manau, visi žinome, kad tai, kas šioje šalyje vyksta, pastaruoju metu jaudina daugelį. Situacijos traktavimas istorine prasme gali būti skirtingas, tačiau, kaip minėjo diskusijos moderatorė Vilija Milčiūtė, pabėgėlių integracijos koordinatorė „Matos ordino pagalbos tarnyboje“, dabar mes Ukrainoje stebime tai, kas bus aprašoma istorijos vadovėliuose. Manau, tai niekam nekelia abejonių, kurioje barikadų pusėje bestovėtų. Vertingiausia diskusijos dalyvė – ukrainietė Oksana Trefilova, kuri dėl susidariusios padėties paliko gimtinę ir šiuo metu gyvena Rokiškyje. Ji įvardijo svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria pabėgėliai iš Ukrainos – nėra lengva susirasti darbą, nenoriai žmonės išnuomoja butus ukrainiečiams, jais nepasitiki. Oksana bando mokytis lietuvių kalbos, tačiau moteris pastebėjo, kad ji nėra lengvai išmokstama. Daugiausia viešnia iš Ukrainos dėkojo geranoriškiems Rokiškio žmonėms, kurie įvairiais būdais pasiūlė pagalbą. Kvietimas pasidomėti diskusija, kuris skelbtas socialiniuose tinkluose: „Diskusijos metu kalbėsime, kaip reikėtų reaguoti į susidariusią situaciją, kaip galime padėti žmonėms nukentėjusiems nuo karo, kaip reaguoti į karo pabėgėlius.“ Negaliu sakyti, kad tai neįdomu kitiems, tačiau nepažįstu žmonių, kuriems kiltų klausimų, kaip reikia reaguoti į karo pabėgėlius, situaciją ir kaip padėti... Na, bet tai galbūt tik mano socialiniame burbule.

Linkėjimai

Tikiuosi, kad šiek tiek kritiškas požiūris neįžeis diskusijos dalyvių, nes iš tiesų tokio tikslo nebuvo. Norėtųsi kitais metais jaunimo diskusijose pamatyti daugiau jaunų žmonių, gyvesnius pasidalinimus nuomonėmis, daugiau judesio (ne tik šokių grupės „Fiesta“), o taip pat - kad „Street Art“ dirbtuvėse kitais metais bus išpiešti abu žaliojo autobuso šonai, o ne vienas, kaip šiemet...

Ačiū šventės organizatoriams už iniciatyvumą, gerus norus, idėjas. Žaviuosi jūsų veiklumu, nuoširdžiu susidomėjimu. Suprantu, kad nelengva suruošti tokį renginį. Iki susitikimo kitais metais.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video