Įstrigę 1991-uosiuose: kovos baigėsi, mielieji. O dirbti neišeina... (14)

Publikuota: 2022-01-17 Kategorija: Politika
Įstrigę 1991-uosiuose: kovos baigėsi, mielieji. O dirbti neišeina...
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Sausio 13-oji paliko dvejopus jausmus. Kartėlį ir svetimos gėdos jausmą: ir už tuos, kurie švilpė, ir už tuos, kuriems švilpė. Dar didesnė gėda už reakcijas į tą įvykį: užuot gydę pratrūkusį visuomenės pūlinį, piktinamės, kad pūliai neestetiški, pratrūko ne laiku ir ne vietoje. Gydyti žaizdas reikia, ponai, o ne epitetais svaidytis...

Kalbant apie tai, kas įvyko Sausio 13-ąją, pirmiausia reikia išjungti emocijas. Jos politikoje, kaip ir bet kuriame kitame svarbiame reikale, yra pats blogiausias patarėjas. Tačiau be emocijų, pasirodo, ir neturime kuo daugiau pasikliauti. Nes jei per praėjusius metus valdantieji nors trumpam būtų įjungę savo smegenines, mes tokioje situacijoje nebūtume atsidūrę.

Taigi, pirmiausias klausimas, kodėl protestui buvo pasirinkta ta diena ir ta vieta? Todėl, kad pagaliau imtumėt girdėti, valdantieji mulkiai. Nes iki tol užsikasusiems savo burbuluose, apsuptiems savo pataikūnų klikos, mažiau aiškūs signalai ausų, o jau tuo labiau smegenų, nepasiekdavo. Padarė, kad pasiektų. Nes tik taip pagaliau išgirdote. Skaudžiai, bet išgirdote. Ar šitai be protestų buvo sunku suvokti? Kiekvienam nors kiek protaujančiam žmogui, matant, kokios yra visuomenės nuotaikos, buvo aišku, kad vienaip ar kitaip jos kažkuo išsilies. Nes pūlinys susitvenkęs. Arba jis randa kelią laukan, arba prasideda viso organizmo užkrėtimas su neišvengiama letaline pabaiga. Todėl nė viena protinga vyriausybė tokių pūlinių neorganizuoja. Ji juos gydo.

Ar buvo galima neduoti leidimo protesto mitingams? Negalima. Demokratinė valstybė yra demokratinė tada ir tik tada, kai veikia demokratijos instrumentai. Žodžio ir susirinkimų laisvė – prigimtinė žmogaus teisė. Jei susirinkimai yra neleidžiami, šalyje demokratijos nėra. Viskas. Ir jokia data (ar tinkama, ar netinkama) čia negroja. Susirinkimų laisvės turi būti paisoma 365 dienas per metus. Taškas.

Ar protesto forma buvo derama? Aišku, kad ne. Dėl dviejų priežasčių: ir dėl moralinės, ir dėl strateginės. Sausio 13-oji yra tokia diena, kai ir valdžia, ir protestuotojai turi suprasti esminį momentą – NE JŪS ČIA SVARBIAUSI. Ne dėl jūsų, kad ir kuriose tvorelių pusėse stovėtumėt, yra degami laužai, yra aukojamos šv. Mišios, ir ant kapų dedamos gėlės. Ne jūsų garbei ir atminčiai mes segamės mėlyną neužmirštuolės žiedą (ir segsimės, ir tai, kad ant jo bandote rautis, dar kartą parodo, jog strateginio mąstymo nėra nuo žodžio suvis), ne jums degame žvakes languose. Tam, kam mes tai darome, yra aukščiau ir švenčiau už visas valdžias ir visus mitingus.

Atminkite, kad jūs visi praeisite. „Taip praėjo Neronas, kaip praeina viesulas, audra, gaisras arba maras. O Petro bazilika nuo Vatikano kalvos ligi šiol viešpatauja mieste ir pasaulyje“ (H. Senkevičius, Quo vadis). Amžiams mūsų atmintyje, širdyse liks Sausio 13-osios aukos ir Katalikų bažnyčios kronikos didvyriai. Jie aukščiau už nuoskaudas, už asmenines ambicijas, už klaidas ir kvailumą. Aukščiau visų nesantaikų, visų barnių ir visų pykčių yra mūsų valstybė, mūsų laisvė. Visa kita šalia jų – menka ir kvaila, niekinga ir žema. Kaip žema ir niekinga švilpti žmogui, kuris gūdžiu sovietmečiu, rizikuodamas savo laisve ir gyvybe plačiajam pasauliui liudijo ir skleidė tiesą apie Sovietų sąjungos nusikaltimus. Ir tų žmonių – kardinolo Sigito Tamkevičiaus, vyskupo Jono Borutos, seserų vienuolių ir kitų Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjų vardais gatvės nevadinamos. Vadinamos kolaborantų, parsidavusių už ilgesnį rublį, už majonezą ir žirnelius, vardais: Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries. Nors jie už Lietuvos ribų niekam nežinomi ir neįdomūs. O Lietuvos katalikų bažnyčios kronika visame pasaulyje žinomas neginkluotojo pasipriešinimo pavyzdys. Bet mes dar ginčijamės, ar nukelti Cvirkos paminklus, o apie gatvių pervadinimą net kalba neina. Niekas dėl to nešvilpia. O sesers Bernadetos kalbą nušvilpti, pasirodo, galima. Gėda. Tai moralinė reikalo pusė.

Dar yra ir strateginė: mielieji, jei jūs norite, kad visuomenė jus palaikytų, turite labai rimtai rinktis vietą, laiką ir priemones protestui reikšti. Elgesys Sausio 13-ąją jums šalininkų nepritraukia. Tai, ką padarėte, atstumia. Jūsų reikalavimai gali būti šimtu procentų teisingi, nuoskaudos šimtu procentų pagrįstos, tačiau čia ne vieta ir ne laikas jas reikšti. Ta forma, kuri buvo pasirinkta, rodo, kad ir jūsų pusėje nėra ne tik strategų, bet ir taktikų, kurie galėtų prognozuoti nors vienu žingsniu į priekį.

Jei norime išspręsti problemas, jas reikia spręsti. O ne badytis pirštais ir rėkauti vieni ant kitų. Lygiai taip pat ir kitai pusei turi būti gėda. Kai savo bendrapiliečius išvadina „Jedinstvo“. Suvokite viena: šitie mitingai neatsirado iš kažkur. Tai jūsų vos metų netikusios politikos pasekmė. Suvokite, kad kol nespręsite problemų, tokie mitingai kartosis su pavydėtinu reguliarumu. O ir valdžia, ir protestuotojai tarsi įstrigę 1991-uosiuose. Kai kiekvienas žvalgėsi per petį, ar nėra tautos priešų. Ir, kas įdomiausia, tų dienų parlamento gynėjai šią Sausio 13-ąją stovėjo... abiejose barikadų pusėse. Aš suprantu, kad jums Sausio 13-oji tai ne tik didžioji gyvenimo pergalė, tai ir praėjusi jaunystė, ir laužų, pavojaus bei barikadų romantika. Diena, kai jautėtės dalimi kažko svarbaus, didingo, kai buvote reikšmingi sau ir kitiems. Nenuostabu, kad šį jausmą ir vėl norite pakartoti. Vieni – kovodami prieš valdžią, kiti – kaip ir tada, ieškodami tautos priešų ir svetimų valstybių pėdsakų. Taip susireikšminote savo kovose, kad pamiršote esmę: vardan ko tai darote.

Jūsų elgesys man primena vieną vaizdelį, matytą paryčiais, vežant vyrą į kuopavietę, iš kurios jie važiavo į Ignalinos rajoną saugoti sienos. Tai štai, tamsu, tylu. Ir viduryje gatvės pešasi du katinai. Taip įsitraukę į tarpusavio rietenas, vydami vienas kitą jie vos nepapuolė po mano mašinos ratais. Abu. Tai ir čia, kaip tose katinų peštynėse, nėra ir nebus nugalėtojų.

Tačiau svajoti apie praėjusią jaunystę, praėjusią barikadų romantiką ir iki galo nesukovotas kovas yra praeitis. Ir tai praeičiai, toms asmeninėms ambicijoms abi konflikto pusės aukoja dabartį ir ateitį. Kokia ateitis laukia taip susipriešinusios valstybės?

O kas yra dabartis? Dabartis yra šiandienos aktualijos ir iššūkiai. Ir jų praeities reikšme, praeities retorika nebeuždengsi, neišspręsi. Turime daug negerų ir negražių dalykų. Kad ir kokios anksčiau buvo vyriausybės, tačiau iki šiol visos krizės Lietuvoje buvo užsienio situacijos pasekmė: Rusijos krizė, 2008-ųjų pasaulinė ekonomikos krizė, covid-19 epidemija. Pirmą kartą istorijoje turėsime Kinijos krizę, kuri buvo sukelta mūsų pačių politikų beraštystės, politinių ambicijų ir noro kovoti už visa gera prieš visa bloga, neturint tam nė menkiausių resursų. Ir didžiulį visuomenės supriešinimą sukėlė ne užsienio jėgos.

Bėda ta, kad ir kita pusė nesiūlo jokių sprendimų, išskyrus švilpimą ir „gėda gėda“. Net reikalavimų iš esmės nėra. Nekalbant apie tai, kad būtų kažkokie siūlymai keisti situaciją. Visuomenė yra visiškame akligatvyje. O sprendimų reikia šiandien. Mes turime spręsti ne ką segtis į atlapą, ne kaip vadinti protestuotojus, o kaip saugoti savo ekonomiką nuo Kinijos reakcijos, stiprinti savo visuomenės gynybinius pajėgumus toli gražu nenurimus ir migrantų krizei, ir kaistant tarptautinei situacijai. O dar infliacijos, ekonomikos artėjančios krizės ženklai, kai kuriuose miestuose milžiniškos šildymo kainos, brangstanti elektros energija... Kai prie politinio erzelio prisidės dar ir ekonominės problemos, galima įsivaizduoti, kokių visuomenės reakcijų sulauksime.

Kokia perkaitusi situacija, rodo ir tam tikri ženklai. Pastebėjote, ko nebuvo po Sausio 13-osios protesto? Politologų komentarų. Vietoj jų nuo grandinės buvo paleisti „žinomi žmonės“. Kodėl taip nutiko? Vertindamas situaciją, politologas, istorikas, kaip bet kuris mokslo žmogus, ieško ją sukėlusių priežasčių. Jis užduoda klausimą, kodėl taip įvyko. „Žinomas žmogus“ – sąvoka ganėtinai išplaukusi. Tiksliau, tai už nieką neatsakingas žmogus, neturintis jokios profesinės reputacijos, todėl ir galintis pliurpti, kas ant liežuvio sukasi. Žmogus, kalbantis emocijomis, nesirenkantis epitetų, niekuo nerizikuojantis, kai yra neteisus. Juk visada galima pasakyti: argi jūs galite tikėtis kvalifikuotos, argumentuotos nuomonės iš aktorės, sportininko ar restoranų kritiko? Patys kalti, kad jais patikėjote... Tačiau šiandien visuomenei reikia nebe emocijų proveržių, nebe veltis į trisdešimties metų senumo kovas, kuris patriotas patriotesnis. Šiandien reikia spręsti šiandienos uždavinius ir galvoti apie rytdieną.

Šalia manęs yra žmogus, kurio pavyzdys yra ženklas, kaip Sausio 13-oji jungia vakar, šiandien ir rytoj. Jam tie Sausio 13-osios įvykiai taip įsirėžė į paauglio sielą, kad jis, vos sulaukęs 18-os, stojo į tuometinę Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą. Kad tokie įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Ir jis tarnauja tėvynei iki šiol. Mums tėvynė – ne tuščios politikų kalbos, ne svaigalai, kas svarbiau – Vytis ar neužmirštuolė. Kas didesnis patriotas feisbuke ir mitinge. Man tėvynė – vyro uniforma spintoje ir numinti kareiviški kerzokai lentynoje. Primenantys, kad tėvynė yra darbas čia ir dabar. Kad tėvynė yra nueiti šimtai kilometrų, pagautos dešimtys migrantų tam, jog jūs visi: ir teisūs, ir kalti, galėtumėte ramiai miegoti. Tėvynė yra darbas, kasdienis ir kantrus darbas. Ir mums, mielieji, prireiks numinti ne vienerius kerzokus, išgydyti ne vieną žaizdą, kad iš šiandieninės situacijos išeitume į gražesnę, šviesesnę pilietinės visuomenės ateitį. Tik ji suteikia prasmę visam tam, ką darėme vakar ir darome šiandien. Ir lai šios Sausio 13-osios svetima gėda būna pamoka mums visiems, kad tėvynė yra visų bendras reikalas – res publica.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video