Vicemero postą užimsiantis A. Taparauskas: „ Vaikystėje galvojau, kad būsiu kunigu“ (foto) (0)

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradeda 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startuoja rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Dėl politinės karjeros atsisakęs bendrovės „Rokiškio autobusų parkas“ direktoriaus pareigų, balandžio 24 d. Rokiškio rajono savivaldybės vicemero pareigas pradeda eiti Antanas Taparauskas. 30-ties metų politikas sako pasvėręs galimas rizikas ir permainų nebijantis. Tiesa, dabartinis postas tikrai nebuvo vaikystės svajonė. Jeigu būtų paklusęs vaikystės norams, šiandien galbūt kalbintume dekaną ar policijos komisarą Antaną Taparauską.

Eilės apie žalią autobusą

–Autobusų parkui vadovavote nuo 2020 metų. Laikotarpis sudėtingas – pandemija, prasidėjusi viešojo transporto pertvarka. Kaip įvertintumėte savo darbą – ar pavyko susitvarkyti su sunkumais ir ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?

–Buvusio vadovo sprendimas pasitraukti buvo netikėtas, mano paskyrimas laikinuoju autobusų parko vadovu suteikė šiek tiek streso, tačiau buvau dirbęs toje srityje, ji nebuvo visai svetima. Žinoma, iššūkis buvo susikalbėti su kolektyvu iš kitos pozicijos, nes iš kai kurių buvo nusiteikimas: ką čia padarys naujas jaunas vadovas... Kai kurie galbūt nelabai norėjo priprasti prie tos minties ir susitaikyti, bet gana greitai suradome bendrą kalbą. Paskui pandemija įnešė daug neapibrėžtumų, teko beveik sustabdyti veiklą, tarpmiestiniai autobusai visai nevažiavo, turėjome riboti vietas vietinio susisiekimo autobusuose, leisti žmones į prastovas, bet pavyko suvaldyti tą situaciją su valstybės pagalba. Kuro brangimas, karas Ukrainoje, atsarginių detalių trūkumas rinkoje, prasidėjusios pertvarkos tarpmiestiniame susisiekime atėmė daug laiko ieškant bendrų sprendimų su asociacija ir su kitais vežėjais. Kiekviena diena buvo pilna iššūkių – ne tik nacionaliniu mastu, bet ir vietoje: tai slidūs keliai, tai sugedę autobusai, vėluojantys reisai. Džiaugiamės, kad praėjusios kadencijos taryba priėmė sprendimą dėl nemokamo vežimo vietiniais maršrutais, seniai matyti vaizdai, kai autobusai beveik pilni važiuoja.

Tam, kas ateis vadovauti autobusų parkui, palinkėčiau rasti bendrą kalbą tiek su kolektyvu, tiek su pagrindiniu akcininku – savivaldybe. Tartis, komunikuoti, nepriimi skubotų sprendimų, išklausyti aplinkinių nuomonę. Ir visą dėmesį skirti autobusų parko atnaujinimui, paslaugų kokybės užtikrinimui

–Savo socialinėje paskyroje pasidalinote tokiu ketureiliu: „Kai nubusi, už lango nebus jau/ Mielo žvilgsnio ir saulės šiltos / Ir jau niekada žali autobusai / Užpustytoj stoty nesustos“. Atrodo, su buvusia darboviete atsisveikinate lyriškai ir linksmai. Čia Jūsų kūryba?

–Ne, internete radau tokią dainą, šiek tiek pakeičiau jos žodžius, pritaikiau pagal mūsų rajono autobusų spalvą. Dainoje yra žydri autobusai...

–O pats eilėraščių nerašote?

–Buvau pradėjęs rašyti iškart po 12 klasės, bet eilėraščiai buvo labai paprasti. Būdavo, sėdi ant suoliuko kaime, žiūri į gamtą ir bandai dėlioti žodžius, rašyti tai, ką matai, kad eiliuotųsi. Bet nelabai išplėtojau šį užsiėmimą ir dabar net nebegrįžtu prie to. Viešai eilėraščių nepublikavau, tik sename kompiuteryje liko keletas failiukų, kur buvau užrašęs mintis.

–Poeto karjeros atsisakėte dar jai neprasidėjus, tačiau kandidatų į rajono tarybą sąraše turbūt atsidūrėte neatsitiktinai. Kada nusprendėte sukti į politiką?

–Į politiką pasukau 2010 metais, kai tuometinės Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūno pavaduotojas Vytautas Padvaiskas pakvietė atvykti į neformalų partijos susirinkimą, sakė, gal sudomins. Jie ieškojo jaunų žmonių, tuomet buvo labai aktyvus jaunimo skyrius. Nuvažiavau, užpildžiau anketą įstoti į partiją ir prasidėjo ta politiko karjera, jeigu taip galima pavadinti. Man tuomet buvo 18 metų.

–Jau tuomet galvojote apie aukštesnius politinius postus?

–Iš pradžių buvo įdomu susipažinti su naujais žmonėmis, veiklomis. Tekdavo pasvajoti apie aukštesnius postus ir apie tikrąją politiko karjerą. Mokydamasis aukštojoje mokykloje ir baigęs studijas, pradėjau rimčiau žiūrėti į šias veiklas. Kolegos ir aplinkiniai paskatino dalyvauti ir praėjusiuose savivaldos rinkimuose, tuomet pasisekė išlaikyti tą pačią vietą sąraše. Jaučiau žmonių pasitikėjimą, todėl nusprendžiau ir šį kartą sudalyvauti rinkimuose. Neturėjau didelių ambicijų, galvojau: išrinks, tai išrinks. Bet kai sulauki daugiau nei 500 pirmumo balsų, tai yra paskata, kad žmonės turi kažkokių lūkesčių. Nusprendžiau išeiti iš užimamų pareigų, kadangi jos nesuderinamos. Taip atsitiko, kad partijos prezidiumas delegavo į vicemerus.

–Politikoje daug netikėtumų, vieną dieną gali būti pakilime, o kitą dieną jau be pareigų. Jūsų ta rizika negąsdina?

–Negąsdina, nes turiu darbinės profesinės patirties labai įvairiose srityse – nuo žemiausios pozicijos iki savivaldybės valdomos įmonės vadovo pareigų. Manau, įgyta patirtis praverstų ir kitose pareigose. Jeigu atsitiktų taip, kad tektų pasitraukti iš vicemero posto, tikrai be darbo nelikčiau.

–Mažų vaikų dažnai klausia, kuo bus užaugę. Jūs turbūt nesakydavote, kad vicemeru ar autobusų parko direktoriumi. Kaip tuomet įsivaizdavote savo ateitį?

–Kai buvau visiškai mažas, galvojau, kad būsiu kunigu. Matyt, buvo labai didelė močiutės įtaka, kiekvieną sekmadienį važiuodavome į bažnyčią. Nežinau, kodėl įsivaizdavau save būsiant kunigu, gal giesmės ar paslaptinga sakralinė aplinka paveikė. Kažkas buvo užėję, bet, kaip matote, pasirinkau ne tą kryptį. Dar galvojau, kad tapsiu policininku, pasvajodavau ir apie Prezidento postą.

–Minėjote apie įvairią darbinę patirtį. Kokius darbus teko išbandyti?

–Teko ir naktimis budėti, renginius saugoti, ir vairuoti. Mano pirmas darbas buvo apsaugos darbuotojo, paskui dirbau vairuotoju kaimiškojoje seniūnijoje, trumpai teko padirbėti socialinės paramos centre ūkio dalies specialistu, o tada atsirado laisva viešųjų pirkimų specialisto pozicija  autobusų parke. Ten įsidarbinau 2018 metais, po dviejų metų dalyvavau konkurse ir tapau vadovu.

–Turbūt žinote, kad jeigu laiptai byra, stogas kiauras, derlius prastas – kalta valdžia. Kaip reaguojate į  pagrįstą ir nepagrįstą kritiką, su kuria turbūt teks susidurti ir būnant vicemeru?

–Pradėjęs vadovauti autobusų paskui, jau po mėnesio buvau kritikuojamas tiek viešai, tiek ne viešai – kaip čia blogai, kad nesutvarkau su įmone, kad ji nuostolinga. Dar nespėjęs iki galo susipažinti su visais procesais, atsidūriau po padidinamuoju stiklu. Kritikos strėlių sulaukiau nemažai. Tokiais atvejais ir pradžių žmogui bandai paaiškinti, kad ne visada viskas nuo tavęs tiesiogiai priklauso. Į kritiką reaguoju pakankamai ramiai, jeigu joje nėra melo. Kai prasideda išvedžiojimai iš oro ar bobučių pasakojimų, tada jau būna labai nesmagu. Teko praėjusiais bei ankstesniais metais ir su teisėsauga pabendrauti dėl šmeižto ir visokių dalykų. Internete buvo paviešinti vienos politinės jėgos pasisakymai, kreipiausi į policiją dėl faktų, neatitinkančių tikrovės. Bet jie nerado nusikaltimo sudėties, taip ir baigėsi.

–Esate kraujo donoras. Kopdamas politinės karjeros laiptais leisite, kad jums nuleistų kraujo?

–Taip, žmonės galės visom prasmėm tai padaryti... Apie donorystę jau anksčiau sakiau: kartą pabandęs, negali sustot. Pripranti, vis vejasi mintis, kad gali padėti kitiems ir tau tai nieko nekainuoja. Nežinau, ar tai mokslu pagrįsta, gal tik įsitikinimas, bet po to jautiesi pakiliau, pagerėja nuotaika. Atrodo, visos bėdos su krauju išteka. Manau, žalos sveikatai nėra, vien tik nauda. Dalinsiuosi, kol sveikata leis, kol ims, tol kraujo duosiu.

<...>

Visą interviu skaitykite antradienio, balandžio 17 dienos, „Rokiškio Sirenoje“.

(A. Taparausko asmeninio archyvo ir „Rokiškio Sirenos“ nuotr.)