„Molio sesės“ – apie taškuotus puodelius ir pasitikėjimą sparnuotomis močiutėmis (foto) (0)

Pagal savitai taškuotus, sodriomis žemės spalvomis spindinčius keraminius indus ir močiutes-angelus atpažįstamos trys seserys Eglė, Lina ir Vaiva Skardžiūtės jau gerą dešimtmetį slepiasi po pavadinimu „Molio sesės“. Seserų kūrybinės dirbtuvės – Jūžintuose, o jų darbai keliauja po visą pasaulį.

Nuo Jūžintų iki Dublino

Vyriausioji Eglė gyvena ir dirba Vilniuje, tačiau savaitgaliais grįžta į Jūžintus, kur – tėvų namai bei jaunesnioji sesuo Lina su šeima. Vidurinioji Vaiva jau daug metų savo gyvenimą kuria Dubline.

Jeigu vyriausiai ir vidurinei seserims kurti keramiką yra laisvalaikio pomėgis, tai Linai – pagrindinis darbas, iš kurio ji pragyvena. Todėl namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse ji praleidžia ištisas dienas.

Nuo ko prasidėjo

Į klausimą nuo ko viskas prasidėjo, Lina šypteli ir papasakoja – nuo jos skyrybų, privertusių grįžti pas tėvus, o tada ieškotis darbo.

„Galvojau, jog reikia daryti tai, ką geriausiai moki, arba kas tikrai patinka“, – sako menininkė.

Labiausiai jai norėjosi savarankiškos veiklos, o posūkis į keramiką nebuvo atsitiktinis, nes  mokėsi D. ir Z. Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje Vilkijoje. Gyvenimas toliau viską pats sudėliojo į vėžes.

Galimybių platumas

„Supratau, kad daiktas iš molio gali būti ir gražus, ir praktiškas. Man patiko keramikos galimybių platumas ir tai, jog įmanoma pagaminti naudingus ir meniškus  daiktus, tai man ypač patinka“, – kalba Lina.

Ji pasakoja, kad paprastai idėjos ateina kūrybos metu, o šiaip įkvėpimo ji semiasi iš lietuvių tautinio kostiumo raštų ir spalvų.

„Pamatai, kas gerai pavyko – dėlioji ir kitąkart. Labai smagu iš krosnies išimti darbus ir juos apžiūrinėti“, – teigia keramikė.

Iš pradžių moters tėtis jai kieme sumūrijo krosnį juodosios keramikos degimui, o vėliau sesuo Vaiva nupirko elektrinę krosnį. Taip pamažu kūrėsi „Molio sesių“ pagrindai. Jeigu Lina „ragavo“ menų mokslų, tai Eglė ir Vaiva – ne.

„Pradėjau nuo juodosios keramikos, nes jos mokiausi amatų mokykloje“, – sako Lina ir su šypsena priduria, kad dar būdama vaikų darželyje norėjo būti dailininke.

Brangiausi švilpukai

Molio sesių lipdinių įvairovė prasidėjo nuo švilpukų, kuriuos gaminti Lina išmoko žiūrėdama Youtube.  

„Kai draugė pasiūlė važiuoti į Kaziuko mugę, dar su Vaiva svarstėme – ar vykti į pirmąją mūsų gyvenimo mugę, o ir ką galėtume ten pasiūlyti. Padarėme gal šimtą švilpukų-arkliukų. Visi buvo skirtingai margi, o dalis jų buvo „aprengti“ spalvingais drabužėliais. Vienus švilpukus pardavinėjome po 15 litų, o „aprengtuosius“– po 25 litus. Iš tiesų, mes net neįsivaizdavome, kokia turėtų būti jų kaina. Žmonės stebėjosi, kad pas mus brangiausi švilpukai mugėje, nes kiti pardavinėjo po 6-7 litus. Kaip ten bebūtų, mūsų buvo išskirtiniai margumu ir spalvų deriniais“, – juokdamasi pasakoja Lina.

Tiesa, tąkart iš šimto namo parsivežė gal tik šešis neparduotus švilpukus.

Daili net „blogoji“ pusė

Į antrąjį Kaziuką sesės atsivežė ir indų. Vienas dubuo buvo ypatingas- iš abiejų pusių dekoruotas spalvingomis duobutėm.

„Žmonės juo žavėjosi, glostė ir čiupinėjo, tai nusprendžiau tokių sukurti daugiau. Taip ir užsikabinau. Taškuoti tapo ne tik dubenys, bet ir puodeliai, vazos ir kiti darbai. Spalvotos duobutės tapo pagrindiniu mūsų bruožu. Nors tai ilgas procesas, mums jis labai patinka“, – sako Lina.

Beje, kiekvienas jos darbas, kaip ir kitų seserų, skirtingas bei taip kruopščiai išdekoruotas – nuo gerosios pusės iki „blogosios“, apatinės, į kurią paprastai nežiūrime. Tad puošnūs yra ir puodelių bei dubenų dugnai, ir sesers Eglės angelai-močiutės, muilinės, skambančios grybų lėkštelės, segtukai, sagutės su užrašais...

Lina nesustodama gali pasakoti, kaip gimsta įvairiausi indai ir kuo skiriasi jų gamyba, kaip atranda naujas dekoro spalvas bei apie ištikusias spalvines ar degimo nesėkmes.

Kiekvienos – savas braižas

Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos ir Vaivos darbai vienodi, tačiau tai – tik klaidingas įspūdis. Nors abiejų darbai: puodeliai, lėkštutės ar dubenys, dekoruoti specifiniais taškeliais, sodrių natūralių spalvų, tačiau geriau pažiūrėjus skirtumas akivaizdus.

Linos puodeliai ir kiti dirbiniai storesni, tvirtesni, lygių formų ir griežtai, tankiai geometriškai taškuoti, o Vaivos puodukai plonesni, retesniais ir mažesniais taškeliais, o jų kraštai lengvai banguoti.

Nuėjo nepraktišku keliu

Tuo tarpu Eglė pasuko visai kitu keramikos keliu – pasirinko „nepraktiškus“ keramikos darbus: angelus, muilines, segtukus, sagas, kalėdinius žaisliukus eglutėms, raktų pakabukus...

„Pradėjau lipdyti angelus kaip močiutes, nes manau, kad vaikui netinka saugotojo vaidmuo. Mano močiutės-angelai sparnuotos išmintimi ir gerumu, jos apie gyvenimą žino viską ir todėl gali globoti“, – šypsosi Eglė, iš lentynos keldama sparnuotą močiutę skalbėją, jaukiai sėdinčią ant sūpynių, ant kurių džiūsta keramikiniai drabužiai.

Dalis darbų neparduodama

Ji mane perspėja, kad skalbėja neparduodama ir priduria, kad yra ir daugiau darbų, su kuriais ji neketina atsisveikinti. Tuo tarpu kiti jos angelai-močiutės, atrodo lyg tikri žmonės su visais netobulumais: nudribusiais pilvais, raukšlėmis veide, rankinukais, skarelėmis, katinais ar vištomis. Jos linksmai žiūri iš lentynų ir atrodo, kad seka tave žvilgsniu.

Kitas Eglės pomėgis – kurti realių žmonių ar gyvūnų skulptūras pagal nuotraukas.

„Tai – nelengvas darbas ir tikrai ne visada pavyksta iš pirmo ar net antro karto“, – prisipažįsta ji.

Kokia dar konkurencija?

Sesėms patinka važiuoti į muges, ypač jos laukia Vilniaus Kaziuko ir Sostinės dienų mugių, kur rado daug draugų ir bendraminčių menininkų. Paklaustos ar didelė konkurencija, abi nusijuokia – mes apie tai negalvojame. Dirbame taip, kaip mums pačioms patinka, turime savo braižą ir pirkėją. Mūsų darbai imlūs laikui ir kantrybei, todėl ir kopijuotojams nesam patrauklios.

Iš penkių vaikų

Trys seserys – ne visas tėvų turtas. Jos turi ir du brolius. Mantas ūkininkauja ten pat Jūžintuose, o Liutauras gyvena ir dirba Kuršėnuose.

„Tėvai iš pradžių svarstė ar čia normalus darbas, bet dabar mus labai palaiko. O tėtis net pats išbandė kūrybinį procesą“, – tikina Eglė, rodydama jo sukurtą juodą velniuką.

Abi pašnekovės užburia ramumu, lėtu gražiu pasakojimu apie kiekvieną net mažiausią darbelį. Natūraliai paklausiu, kodėl jūs tokios ramios?

„Gal todėl, kad mūsų darbas yra kaip meditacija? Duobučių dėliojimas – tiek lipdant, tiek glazūruojant, reikalauja daug kantrybės ir minčių pusiausvyros“, – sako Lina.

Kodėl toks pavadinimas?

Abi papasakoja ir kaip gimė trijulės pavadinimas. Iš pradžių svarstymų buvo įvairių – nuo „Juodų darbelių“ iki „Molio sapnų“ , bet pasirinko „Molio seses“, nes paprastas, gražus ir šiltas pavadinimas, kaip ir sesių tarpusavio ryšys bei meilė.

Pribrendo reikalas

Prieš šešerius metus – 2017 metais, savo kūrinius „Molio sesės“ pradėjo eksponuoti Facebook. Netrukus jos „susikraustė“ ir į Instagram.

„Iš pradžių norėjome, kad mums sukurtų profesionalią svetainę, bet tas reikalas taip užtruko, kad pati neapsikentusi sukūriau Facebook‘o paskyrą, tada Instagram‘o“, – šypteli Eglė, kuri paklausta, kas prižiūri tas paskyra sako: „Aš pati. Keliu nuotraukas ir kiekvieną darbą smulkiai aprašau“.

2019 metais seserys įstojo į amatininkų asociaciją „Kūrėjų meistrų respublika“.

O 2023-aisiais Eglė tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare.

Keliauja per parodas

2022 m. balandį ji surengė personalinę parodą „Močiutės mano angelai“ Dvaro kalvėje Rokiškyje, vėliau Uoginiuose ir Utenoje.

2022-ųjų gruodį jos darbai eksponuoti personalinėje kalėdinių žaisliukų parodoje „Stebuklo laukimas“, surengtoje Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje.

Šiomis dienomis penkios Eglės sukurtos močiutės-angelai iškeliavo į parodą Ukmergėje, kur vyks Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos narių darbų regioninė „Aukso vainiko“ paroda.

(E. Skardžiūtės asmeninio archyvo ir „Rokiškio Sirenos“ nuotr.)