Visiškam rokiškėnui K. Mateliui fotografija prilygsta magijai (foto) (0)

Su Kęstučiu Mateliu, vieniems labiau žinomu kaip Raimundėlis iš kažkada populiarios humoro grupės „Ambrozija“, čia turbūt tai – ne rokiškietiškai Lietuvos daliai, o vietiniams labiau pažįstamu kaip Rokiškio kultūros centro darbuotoju, rimtai pasikalbėti nepavyko. Abu pasijuokėm, kad atsakymai į klausimus „išėjo“ kaip vieno sakinio mokinuko rašinėlis po vasaros atostogų: „Atostogos praėjo gerai“.

– „Vikipedija“ rašo, kad vedėte 19 metų. Ar nesigailite jaunas sukūręs šeimą?

– Vesčiau ir antrą kartą, jeigu su tuo pačiu žmogumi.

– Nesate rokiškėnas – čia gimęs ir užaugęs, kas jus atvedė į Rokiškio kultūros centrą?

– Gimiau Jonavoje, augau Panevėžyje, bet esu visiškas rokiškėnas. Atvedė smalsumas pažinti kitokį pasaulį. Tuo metu rūpėjo motociklai, norėjosi duotis laukais. Bet scenos trauka nugalėjo. Ir iki šiandien man Rokiškio kultūros centro scena yra šventa vieta. Negaliu pakęsti, kai joje keikiasi ir vaikšto purvinais batais.

– Nuo ko prasidėjo jūsų karjera čia?

– 1990 metais amžiną atilsį Jonas Korenka, liaudies teatro režisierius, pakvietė mane dirbti scenos darbuotoju, pamenu, kaip tik vyko teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Tada teatrą pamačiau dar iš vienos pusės – kad įvyktų renginys, kiek reikia daugybės kitų žmonių, kurių nesimato scenoje, pastangų. Taip Rokiškio kultūros centre dirbu ir šiandien, esu ūkio padalinio vadovas. Didžioji dalis mūsų darbuotojų retai eina į sceną, bet be jų renginiai nebūtų pilnavertiški.

Įsivaizduokite spektaklį baltoje šviesoje, be muzikos, šokėjai basomis kojomis slysta per neplautą sceną, salėje žiūrovai braido po vakarykštį konfeti, fojė žmonės stumdosi pakabinti paltus, o paskui pasiimti... Tai – tik maža dalis darbų, apie kuriuos žiūrovas negalvoja, kai jie būna padaryti.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado humoro grupė „Ambrozija“ ir kodėl tapote Raimundėliu?

– Mane pakvietė, aš sutikau. Na, tuo metu paaukojau mokyklą, į kurią grįžau tik po dvidešimties metų. Buvo visokių personažų. Pradėjau nuo Šarikovo. Nešdavau kopėčias per sceną ir to užtekdavo, kad žmonės juoktųsi. Man pačiam mieli – močiutė Zoja, čigonas Kostas, gruzinas Gogi, bet žmonėms kažkodėl labiausiai įstrigo Raimundėlis. Gal todėl, kad jis geros širdies ir draugiškas žmogelis, su juo paprasta bendrauti. Geri personažai atsiranda iš gyvenimo, jų nereikia išgalvoti. Raimundėlį irgi nužiūrėjau gyvenime. Mūsų vairuotojo sūnus keliaudavo kartu su mumis į koncertus. Aš stebėdavau, kaip paprastai vaikas bendrauja ir supranta pasaulį. Prajuokindavo kartais, atpalaiduodavo galvą po koncertinio streso.

– Kuriuo vardu – Kęstučiu ar Raimundėliu, šiandien jus dažniau vadina?

– Atsiliepiu abiem, jokio skirtumo. Man tai nesukelia problemų.

– Kodėl palikote „Ambroziją“?

– Išėjau iš „Ambrozijos“, bet ne iš scenos. Šiaip tai ne aš vienas iš šios grupės esu išėjęs. Toks laikmetis, kad dabar atlikėjai mieliau dirba trumpalaikiuose projektuose, renginiuose. Aš irgi turiu tokių.

– Turite profesionalaus video-operatoriaus diplomą. Kodėl rinkotės tokią profesiją?

– Stojau į tokią specialybę, nes ši profesija man patinka. Iš pradžių moko matyti pro fotoaparato akį, paskui filmuoti. Fotografija man prilygsta magijai. Vaikas būdamas matydavau, kaip dėdė fotografuoja ir ryškina nuotraukas tamsoje. Atrodė stebuklas, kaip vaizdas atsiduria fotoaparato viduje, paskui ant popieriaus.   

– Ar vis dar fotografuojate? Kas yra mėgstamiausi jūsų fotografijų „veikėjai“ ir kodėl?

–Taip, laisvalaikiu fotografuoju. Autentiški, tikri žmonės, pavyzdžiui, kaimo žmonės, jų veidai nemeluoja. Patinka atsitiktinė, nesurežisuota fotografija. Tokios situacijos, kurių neatkartosi ir norėdamas.

– Kuo fotografuojate – fotoaparatu ar telefonu ?

– Kas po ranka.

– Šiandien dažnai sakoma, kad telefonas geriau fotografuoja, nei fotoaparatas. Kokia jūsų nuomonė tuo klausimu?

– Telefonas gali užfiksuoti ir įdomius bei gražius vaizdus, tai yra patogu, bet kokybiškai fotografijai vis tiek reikalingas fotoaparatas.

– Lygiai taip pat vyrauja nuomonė, kad dabar kiekvienas yra ir gali būti fotografu. Ką manote apie tai?

–Fotografuoti ir būti fotografu nėra vienas ir tas pats. Kaip ir kitose profesijose. Jei dainuoji, dar nesi dainininkas arba, jei pasakoji anekdotus, dar nesi komikas. Pomėgis ir profesija nėra tas pats, bet iš labai dažnai praktikuojamo pomėgio gimsta profesionalumas. Man atrodo, kad profesionalą pažinsi ir to, jog pripažįsta, kiek daug dar nemoka. Pradedantieji dažniau būna visažiniai.   

–Dirbtinis intelektas fotografijoje. Išbandėte „daryti“ nuotraukas jo pagalba? Ar jis išstums tikrus fotografus?

– Kam man jį bandyti? Paskui dar išstums ką nors.  

–Gal galime šnektelėti apie tai, kad mėgstate dar ir filmuoti?

–Filmuoju, kai prisireikia. Pats ir sumontuoju. Paskutinis darbas buvo žmonos Irenos (Irenos Matelienės, Rokiškio rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjos, – aut. pastaba), lėlių teatro projektas. Visai įdomu filmuoti vaikus, nes jie natūralūs, išraiškingi. Beveik visada rezultatas būna pozityvus.

– Anksčiau Rokiškio kultūros centre garsinote renginius. Kuo įdomus garso operatoriaus darbas?

– Kiekvienas renginys, koncertas yra vis kitoks. Turi skirtingus tembrus, garso stiprumą. Sakoma, kad operatorius turi „turėti ausį“. Man padėjo tai, kad daugelį metų pats esu kalbėjęs į mikrofoną.

– Viename interviu jūsų žmona Irena paminėjo, kad jūs gerai gaminate ir rūpinatės, jog šeima būtų pavalgiusi. Tai – dar vienas jūsų pomėgis?

– Man labai gražu, kai žmonės valgo. Galiu žiūrėti ir žiūrėti. Vyras turi rūpintis, kad šeima būtų soti.

Ačiū už pokalbį.

(K. Matelio asmeninio archyvo nuotr.)