Liūdna Rugsėjo 1-oji: įsivaizduojantis žmogus (9)

Rugsėjo 1-oji. Keista diena. Važiavome į Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senuosius rūmus, o vėliau ir „Romuvosׅ“ padalinį tuščiomis miesto gatvėmis. Nebėra šurmulio. Neliko įvairaus amžiaus vaikų minios, nešinos kardeliais. Pirmokėlių, kurių mažas delniukas ištirpsta tvirtoje dvyliktoko saujoje... Net policijos ekipažų prie perėjų nemačiau.

Dar liūdniau matyti vietas, kurios mokyklų kiemuose suskirstytos klasėms. Štai Senieji rūmai. Po dvi devintokų, dešimtokų ir abiturientų klases. O vienuoliktokų – kad ir didesnė, bet jau viena...

Prie tų pačių rūmų, tik truputį šoniau, sužymėtos vietos Senamiesčio progimnazijos moksleiviams: penktoms-aštuntoms klasėms. Ir jų tik po dvi...

„Romuvos“ padalinyje irgi ne ką geresnė situacija. Kai kur po keturias, kai kur – po tris klases. Lyg ir gražiai atrodytų, jei ne vienas bet... šioje gimnazijoje vaikai ne tik iš Rokiškio miesto, bet ir pusės rajono...

Ir mokytojų būrelis retėja... Valdžia sako, kad mokytojų trūksta. Nė velnio. Žinau kelis jaunus pedagogus, ieškančius darbo. Su savaisiais mokytojais kalbuosi apie tai, kas neišvengiama. Apie drąstišką reformą, kuriai, ko gero, mūsų rajono valdžiai neužteks drąsos... Vėl iš tribūnų skambės graudžios raudos apie kaimo gaivinimui būtinas mokyklas. Nors nebeliko nei kaimų, nei mokyklų. „Tokia ta politika“, – atsidūsta bičiulis mokytojas. Kalbėti apie nutriušusius kabinetus, ištrupėjusius laiptus tokią dieną nesinori. Tam kartui problemos bus užmaskuos kardelių po 0,49 Eur iš artimiausio prekybos centro šluotomis. O paskui akys įpras... Kaip ausys jau įprato prie pažadų.

Tėvų, paprastų rokiškėnų, namuose liūdna diskusija: per, berods, „Labo rytoׅ“ laidą rodė Vilniaus licėjaus laboratorijas. Direktorius gyrėsi, kad ne visi universitetai tokias turi... O mūsų, Rokiškio, vaikai... Sostinės ir provincijos dvyliktokų žinias tuoj ims skirti šviesmečiai. Vilniečiai studijuos nemokamai mediciną, kitas prestižines specialybes. O mūsų vargo rajono, kurio daugelis dirbančiųjų ne tik vaiką, bet ir katiną sunkiai beįstengia išlaikyti, žmonės gailiai atsidusę krapštys paskutinį pinigėlį mokesčiui už studijas.

Su bičiule mokytoja Rugsėjo 1-ąją, belaukdamos mokinių, diskutavome apie jos įspūdžius iš išvykos į vieną garsesnių Lietuvos provincijos gimnazijų. Tą, kuri ir reitinguose gana aukštoje vietoje. Viešnagė jos tualete baigėsi trauma: įsibrėžė pirštą į vinį durų staktoje. Kam vinis staktoje? Kabliukui užkabinti. Apskrities centro gimnazijoje. Ji pasakoja toliau: o tos apskrities miestelio mokyklos renovacijai sukišta 3 mln. Eur: renovacijos pradžioje mokyklą lankė apie 500 vaikų, dabar beliko vos šimtas... Aišku, kad greitai šitą grožį uždarys. Pasidarykime išvadas... Kaip sako vienas mano bičiulis: jei aštuonias valandas žmogus prasėdi, dovanokit už stačiokišką grubumą, su vaizdu į tupyklos duris, tai anksčiau ar vėliau ir jo galvoje pasidaro tupykla. O mes svajojame, apie naujausiomis technologijomis grįstą valstybę.

Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena. Mokslo ir žinių, kurias devalvavome žemiau plintuso, atleiskite, grindjuostės. To iliustracijų dosniai pažėrė visagalė snukiaknygė. Va vakar sostinės traukos centras blykstelėjo išmintimi. Kam tau, jaunoji dešimtoke, ta istorija? Geriau žinok, kas yra Kim Kardašjan. Na, kas gi nežino Kim Kardašjan? Nors vienintelis jos nuopelnas, vėlgi, prašyčiau atleisti, tai yra, kaip pasakytų mūsų garbieji senoliai aukštaičiai, užpakalis didumo sulig pečiadingšte. O šiuolaikiniam jaunimui pečiadingštė – tai jau iš mitologijos srities. O va Kim Kardašjan... Ir tai skelbia viena didžiausių šalies įmonių. Kuri viešiesiems ryšiams skiria milijonus. Ir gauna va tokią kokybę, už kurią paskui reikia ilgai ir nuobodžiai atsiprašinėti.

Dar daugiau peno pamąstymams suteikė vienos ponios postas snukiaknygės frilancerių (laisvai samdomų darbuotojų) grupėje. Ponia ieško vertėjų nuolatiniam darbui, versti reiktų iš rusų kalbos. Skelbimo tekstas būtų toks (kalba netaisyta): „Sveiki, ieškau pastovaus vertimu iš ru į lt. Kartais iš en į lt. Tekstukai nesudėtingi 150..200 žodžių. Pradžiai reikia išversti kokius 50vnt. Galiu mokėti max po 2....2.5 eur priklausomai nuo didumo. Darbas pastovus tad ir kainos ieškau atitinkamos“. Pateikiamas ir pavyzdys to, ką reiktų versti: „Cогласно данным Национального института статистики Испании (INE), опубликованным вчера, показатель занятости гостиниц на Канарских островах, из-за ограничений, вызванных коронавирусным кризисом, упал в июне на 99,5%. Общее количество «ночёвок», зарегистрированных в июне — 24508, что составляет минимальную часть от 5,43 миллионов «ночёвок», зарегистрированных в том же месяце в 2019-м году. Такое снижение произошло, в том числе, за счёт уменьшения количества отдыхающих, которое сократилось на 98,7% — до 9998 в июне этого года — по сравнению с 812727 в том же месяце 2019-го года.“ Tai viena iš dviejų pastraipų.

Du ar du su puse euro už tokio teksto vertimą... Kilus pasipiktinimui, minėtoji ponia pareiškė (vėlgi kalba netaisyta): „Sveiki visi komentatoriai kurie komentuoja del kainos, paskaiciuokite kas gaunasi pavertus i menesini atlygi? Ar pinigus jums moketi bele, kad tik saukiat? 4straipsniai per val. (Ar 150 zodziu per 15 min neimanoma isvetsti?) 8 darbo val. 20 darbo dienu.2x4x8x20=1280“. O jei dar dirbtų visas 24 val., tai išvis uždirbtų „melejoną“ tikriausiai. Per penkiolika minučių 2,5 Eur ir su kepure prie bažnyčios susirinkti galima.

Ir jūs, pamatę šiuos pavyzdžius, rimtai norite, kad jūsų vaikai mokytųsi? Ar bereikia geresnių įrodymų, kaip mūsų visuomenėje vertinamos žinios ir mokslas. Pagalvokite gerai, mieli užsakovai, prieš patikėdami darbus tokiems, atsiprašant, rangovams. Juk šitai mielai damai užsakovas tikrai ne 3 Eur už reklaminio straipsnio parengimą mokės. Ir pabandykit patys pasėdėti per valandą prie keturių tokių tekstų. Kuriuose yra, kad ne sudėtingiausia, bet visgi šiokia tokia terminija, kur skiriasi dviejų kalbų stiliai, sakinio struktūra. Gal tada jau tikrai verčiau apie Kim Kardašjan skaityti, nei užsienio kalbą zubrinti? Juk naudos tiek pat – apvalus nulis. Kai toks požiūris į kvalifikuotą darbą, į įmonės įvaizdį (juk šitas tekstukas bus naudojamas kažkokios turizmu besiverčiančios įmonės įvaizdžiui formuoti), belieka pasiūlyti tokiai samdytojai ir jos užsakovams pasinaudoti nemokama google vertėjo programa. Sutaupys ir tuos 2,5 Eur.

Kokia prasmė vaikus kažko mokyti, jei pats brangiausias turtas, civilizacijos variklis – žmogaus žinios ir protas – įvertinami dviem su puse euro? Mokiniai atvirai klausia: kam man trigonometrija, jei vis tiek svajojama išvažiuoti į užsienį ir ten kalti pinigus juodu nekvalifikuotu darbu. Kol leidžia sveikata. Nes namie kvalifikuotas įvertinamas kelis kartus mažiau. O kas vertintojai? Tie patys, kurie viename universitete baigę viešųjų ryšių studijas, kiekviename sakinyje įvelia po gramatinę klaidą.

Įdomu tai, kad kiekvienai kartai žinios beturi vis mažesnę reikšmę. Štai mūsų seneliams, kurių šeimose iš šešių ar aštuonių vaikų tik vienas buvo leidžiamas mokytis, tai reiškė dvi galimybes. Arba mokaisi, arba visą gyvenimą turėsi žavų vaizdą, į, dovanokit, arklio uodegą. Ir jie mokėsi. Jie sukūrė tarpukario Lietuvos mokslą, kultūrą, ekonomiką. Mano tėvų karta motyvacijos mokytis turėjo mažiau. Nes sovietinė valdžia privalomai įdarbindavo kiekvieną tinginį ir durnių. Apie darbo drausmę galima nekalbėti. Bet ir tada dar buvo galima tingų moksleivį pagąsdinti tuo, kad bus traktorininkas ar melžėja. Mano tėvų kartos svajonių prekes moksleiviai įsigydavo iš lėšų, surinktų, pavyzdžiui, kraunant vagonus anglies. Įsivaizduojate dabartinį šešiolikmetį, kuris norėdamas naujo paspirtuko, eina krauti vagonų? Mūsų kartai studijos reiškė galimybę dirbti ne fizinį, o protinį darbą. Atsivėrę užsieniai suniveliavo skirtingo išsilavinimo žmones: su diplomais ar be diplomų, kelią į Anglijos, Švedijos ar Norvegijos darbo rinką visi pradėjo tuose pačiuose ūkiuose ar statybose. Šiandieniniai jaunuoliai puikiai žino, kad jei ir nesimokys, tai gerieji tėveliai vis tiek pasirūpins jų sočia šiandiena ir net rytdiena. Juk, prisipažinkite, kuris gi savo tinginį, parnešusį kokios matematikos neigiamą metinį įvertinimą, pasiųstų bent jau vasarą padirbėti fabrike, paravėti kilometrines runkelių vagas ar krauti tų pačių anglies vagonų.

Šiandien žiniasklaidos ekspertai teigia: jaunas žmogus sutelkti dėmesį bemoka 5-7 sekundėms. Ne valandai, ne minutėms, o sekundėms! O dabar įsivaizduokite sau 8-12 val. pamainą įtempto, atidaus darbo, kad ir sekant kokio nors sūrio gamybos procesą. Ir žmogų, kuris jį kontroliuoja, tegalėdamas susikaupti 5-7 s? Apie kokią aukštųjų technologijų šalį mes ruošiamės kalbėti? O juk pamažu šita miela liaudis jau pildo darbo rinką. Kaip jūs manote, kokio amžiaus žmogus sukūrė tą nuostabią reklamą su Kim Kardašjan? Tiksliai ne keturiasdešimtmetis.

Vienas mano bičiulis teigia, kad norint įžeisti šiandieninį žmogų, reikia jį kažko pamokyti. Garantuotai ilgam užsirauks. Nes jam jau seniai nebegėda viešojoje erdvėje rašyti su klaidomis, neišmanyti elementarių dalykų. Negėda prisipažinti, kad negali perskaityti ilgesnio nei trys sakiniai teksto. Sudėkime į vieną krūvą tuštėjančias, apleistas miesto mokyklas. Nuvertintus mokslą ir žinias. Ir ką turime? Stagnuojančią visuomenę. Štai kiek metų pezama apie mokytojo profesijos prestižą. Ar pastebėjote vieną įdomų niuansą? Iki rinkimų liko vos daugiau nei mėnuo. Kuri partija iš esmės pasiūlė, kaip tą padaryti? Visi sakom, mūsų švietimui jau seniai ragai ir kanopos. O kur idėjos, kaip tai pakeisti? Čia ne snukiaknygė, vėliavėlės ant nuotraukos neužklijuosi. Ko gero, su tomis reformomis netgi nereikia skubėti. Geriau nieko nedaryti ir palaukti, kol problema išsispręs pati: matematikos valstybinio egzamino neišlaikys nebe 30, o 70 proc. abiturientų.