Atviras Vytauto Šliko laiškas gerbiamam Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjui Petrui Blaževičiui (21)

Atsakykite, už ką mintyse jau pastatėte paminklą generolui feodalui Tyzenhauzui? Jūs Lietuvos istoriją žinote geriau už mane. Istoriką Alfredą Bumblauską – irgi. Po Rusijos okupacijos ir paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalinimo 1795-aisiais iš lietuvių buvo atimtos tautinės ir žmogiškosios teisės. Aš statyčiau paminklą Napoleonui, kuris eidamas per Lietuvą Rusijos link 1812 m. Suvalkijos krašte panaikino baudžiavą.

Protingi suvalkiečiai, gerbę save ir lietuvių tautą, pasinaudojo feodalizmo pabaiga ir pasiuntė savo vaikus mokytis į kaimynines Rygos, Mintaujos, Peterburgo ir kitas aukštąsias mokyklas. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti išsilavinę vyrai susirūpino tautos likimu ir davė pradžią jau 1903-ųjų įvykiams. Darbas ir mokslas yra tautos išlikimo pagrindas. 1990 m. atgavusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė valdė ir Lietuvos žmonėms dėjo materialinius pagrindus nepasinaudodama Suomijos, Danijos ir kitų mažų valstybių patirtimi.

Mes visi mikčiojame, kad mylime Lietuvą, bandome „gaudyti“ emigrantus, bet pereidami iš socializmo sunaikinome valstybės materialinį pagrindą. AB „Rokiškio sūris" direktorius Antanas Trumpa yra pavyzdys, kaip reikia moksliškai, ekonomiškai bendrauti su užsienio valstybėmis, bet kiek tokių vyrų rajone yra?

Daug pliurpalionės apie žemdirbių gyvenimą ir darbo rezultatus. Atėmę darbą iš tūkstančių specialistų, uždarėme technikumus ir per 25 metus beveik sunaikinome kaimą. Tai gal geriau statyti paminklą Vytautui Landsbergiui ir Gediminui Vagnoriui? Kai kurie žemdirbiai jau kvepia feodalais Tyzenhauzais: jeigu kaime nėra darbo, tai kuris nors ištiesęs ranką, žiūrėk, jau bėga pas V. Giedriką arba pas E. Strazdą.

Kokia tragedija Rokiškio rajone! Du tūkstančiai bedarbių, prašančių valstybės pašalpų. Bet aš, giedantis „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia", turiu klausimų ir Jums, Petrai.

Kodėl reikėjo sunaikinti per 50 okupacijos metų sukurtą gamybą? Ar paskelbus nepriklausomybę veikė ekonominis protas? Kur Mažeikių nafta? Kur televizorių gamyklos ir „Šilelis“? Kur 1,3 mln. melžiamų karvių? Aš, kalinio vaikas, iš Kuršėnų buvau ištremtas į Laibgalius. Revizorius Rasimavičius liepė man pasirašyti ant akto kumelei Švilpai bei antspaudui ir įsakė saugoti šį turtą.

1992 m. ūkio gamybą valdė 18 specialistų, turėjusių aukštąjį, ir 40 – vidurinįjį išsilavinimą. Nors visi buvo gamybininkai ir užsidirbo atlyginimus, bet savo ūkeliuose laikė raguočius ir kiaules. Laibgaliai pasistatė profilaktoriumą, kuriame dirbo du gydytojai ir penkios medicinos seserys. Laibgaliai planavo gyventi be kaminų ir be dūmų. Jau buvo pastatyti du elektrodiniai 1 200 kub. metrų karšto vandens talpos katilai. Jau į Bratską buvo nuvežti vandens pavyzdžiai naujiems tokios pat talpos katilams pagaminti. Bet atėjo į seniūniją kažkoks pusprotis, prisidengęs meile Lietuvai, nugriovė aliuminiu ir skarda apšiltintas talpas ir pasiėmė elektrodinius katilus. Ar jis griaudamas suprato, ką daro? O gal jis mylėjo Lietuvą, ne Laibgalius?

Ūkis, be 2 700 raguočių, 15 000 kiaulių, 300 000 paukščių (su broileriais), dar turėjo 60 vyrų statybinį būrį, vadovaujamą žemaičio Albino Kekio, turėjo tris gaterius, stalių cechą, betono mazgą, penkis autokranus. Darbų per metus būdavo atliekama už 2 mln. rublių. Aptarnaudavo Laibgaliai ir Jonavos Achemą, kasmet paremontuodami 1,5 ha stogų, talkindavo ūkiams rajone ir už rajono ribų. Virė Laibgaliai savo sultyse. Per 35 mano darbo metus kaimas nėra gavęs valdžios jokios paramos. Aš buvau tik mažas paukštelis, specialistams ir kolektyvui rodęs, kokiu keliu turi žengti Laibgaliai.

Apie Laibgalių sunaikinimą pirmiausia prabilo kandidatai į Seimą gydytojas Egidijus Klumbys ir traktorininkas Kazys Uoka. Jie sakė, kad po penkerių metų gyvensim kaip švedai, tik reikia sunaikinti kolūkius. Padėjo vokiečiai ir lenkai – išsivežė raguočius, melžiamas karves...

Ne man vienam, bet daugeliui kyla klausimas, kodėl V. Landsbergis po G. Vagnoriaus potvarkio, sunaikinusio kolūkius ir tarybinius ūkius, panaikinusio kolūkių valdybas ir visuotinius susirinkimus, atleidusio iš darbo kolūkių pirmininkus ir direktorius, kalė mums į galvą, kad „seno namo nesugriovęs naujo nepastatysi“. Kodėl Vagnorius mūsų delegacijai „išsižiojo“, kad Lietuvai žemės ūkis nereikalingas.

O Petras šiandien „braido“ po Lietuvos istoriją, ieško Rokiškio rajone vietos Tyzenhauzo paminklui. Buvo ir yra žmonių, vyrų ir moterų, kurie pasiaukojamu darbu, panaudoję mokslą po 1918-ųjų tarnavo Lietuvai ir Rokiškiui. Matematikas mokslininkas Juozas Janulionis pastatė Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadintą gimnaziją. O gal pažiūrėkime į socializmo laikotarpį. Įvertinkim tuos, kurie statė Rokiškį ir išvystė gamybą. Be Janulionio, pagarbos vertas buvęs rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Sketeris. Jis ir Rokiškio mašinų gamyklos direktorius pastatė mikrorajoną.

Juk per mano, tremtinio, gyvenimą Rokiškio rajone tiek gerų gydytojų – Lapeikiai, Vyšniauskai, Klegeriai, Salagubaitės, Savickai, Deksnys ir šių dienų medikai – dirbta. Tai labai brangus kolektyvas Rokiškio gyventojams. Nepamirškim ir tų žmonių, kurie žadino mumyse nepriklausomybės troškimą.

Su pagarba skaitytojui

Vytautas Šlikas