Žvilgsnis pro emocinį triukšmą (8)

Po vakarykščio emocingo tarybos posėdžio labai knieti pasidalinti keletu pastebėjimų. Tikrai nesu detaliai susipažinęs su visomis Kultūros centro skandalo smulkmenomis, tad čia daugiau įspūdžiai iš šono, stebint viešus pasikapojimus, emocijas ir pateikiamas subjektyvias konflikto versijas.

Pirmiausia, matant Rokiškio kultūros centro direktoriaus E. Druskino vadovavimo stilių ir elgesį viešumoje atrodo, kad jam arba nusispjaut ant viešosios nuomonės, arba jo personalo valdymo gebėjimai yra tragiški. Jei  teisingas pirmasis variantas, tuomet matau dvi galimas priežastis: E. Druskinas pasamdytas pasiekti konkrečius tikslus ir jo ilgametis darbas Rokiškyje niekada nebuvo plano dalis, arba jis garantuotas dėl valdančiosios daugumos užnugario. Emociškai labai stiprus Arūno Augučio pasisakymas rodo, kad viešoji nuomonė apie šį skandalą gali per daug pakrypti į neigiamą pusę ir palaikymas iš tarybos nebus amžinas. Vis dėlto labiausiai linkstu prie to, kad E. Druskino užduotis yra išvalyti kultūros centrą nuo nepageidaujamų asmenų. Trys ketvirtadaliai jo įvadinio pranešimo ir beveik visi atsakymai į klausimus buvo paprasčiausias „whataboutizmas“, t.y. kaltinimai buvusiems kultūros centro darbuotojams ir jo darbo metodais abejojantiems opozicijos atstovams. Neabejoju, kad ir buvę Rokiškio kultūros centro vadovai nebuvo balti ir pūkuoti, tačiau posėdyje dalyvaujantys žmonės labiau norėjo išgirsti apie dabartinio direktoriaus pastangas skatinti Rokiškio kultūrinį gyvenimą ir numatomus projektus. Matyt, tai nėra jo pagrindinė užduotis.

Beje, tokį nesusišnekėjimą tarp savivaldybės įstaigų vadovų ir tarybos narių matau jau ne pirmą kartą, ir tai yra gilesnės problemos išdava. Kai viena pusė giria savo finansinę būklę, o kita piktinasi paslaugų kokybe, tai rodo, kad nėra aiškiai nustatyti savivaldybės įstaigos veiklos prioritetai. Tam netinka abstrakčios frazės, kaip „puoselėti regiono etninę kultūrą“ ar „tiekti kokybišką geriamąjį vandenį“. Reikia išmatuojamų kiekybinių ir kokybinių rodiklių, kuriuos nustatytų savivaldybės taryba. Juos suformuluoti kultūros centrui, mokyklai ar visuomenės sveikatos biurui tikrai nėra lengva, tačiau juk tam ir renkam geriausius žmones į valdžią. Jei įstaigos turėtų konkrečius prioritetų tvarka surikiuotus tikslus, būtų lengviau tiek vykdyti konkursus į įstaigų vadovų vietas, tiek vertinti tų vadovų darbą. Išvengtume situacijų, kai vieni kalba apie akėčias, o kiti apie vežėčias.

Pabaigai pastebėjimas apie terminą „politikavimas“. Kaip nutiko, kad šis žodis įgijo tokią neigiamą konotaciją? Argi ne absurdas, kad tautos išrinkti politikai kaip velnias kryžiaus bijo, kad kas nors apkaltins juos politikavimu? Ar ne toks ir turi būti jų darbas? Neteko girdėti, kad teisėjai nenorėtų pripažinti, kad jie „teisėjauja“, o vertėjai „vertėjauja“. Kaip gali pagerėt politikų reputacija, jei jie patys gėdijasi savo veiklos? Vakar per posėdį siūlant komisijos sudėtį buvo bandoma pateikti ją kaip labai „apolitišką“. Labai ironiška. Politika nei prie ko, kai sprendžiama, kaip pastatyt tvirtą tiltą per upę ar kokius vaistus paskirt ligoniui. Kai sprendžiamos bendros kultūros, švietimo ar ekonomikos problemos, reikia politinių sprendimų. Tam ir atsirado šis terminas. Gal jei oriai prisipažinsime, kad politikuojame, pradėsime tai daryti geriau?

Andrius Burnickas

„Rokiškio Sirena“ už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė.