9 etikečių medžiagų tipai: kada rinktis popierių, o kada PP, PET, PE (0)

Lipnios etiketės nėra vien tik atspaudas ant lipduko. Tai sistema, kurią sudaro medžiaga, klijai, pagrindas ir apdaila. Praktikoje būtent medžiagos pasirinkimas dažniausiai nulemia, ar informacija išliks įskaitoma ir ar etiketė nenusilups po savaitės. Dažnas scenarijus paprastas: netinkamas paviršius arba netinkama medžiaga lemia silpną sukibimą ar deformaciją nuo drėgmės. Vėliau ima kilti kraštai, kaupiasi nešvarumai, prastėja įskaitomumas. Dėl to lipnių etikečių gamyba turėtų prasidėti ne nuo dizaino, o nuo naudojimo sąlygų ir paviršiaus įvertinimo. 

Devynios medžiagų kategorijos ir ką jos reiškia realiame naudojime 

Praktikoje dažniausiai sutinkamos devynios medžiagų kategorijos. Toks skirstymas patogus, nes padeda greitai susieti medžiagą su aplinka, paviršiumi ir rizikomis, kurios vėliau tampa broko ar perženklinimo priežastimi. 

Baltas nepadengtas popierius tinka tada, kai svarbiausia funkcija ir kaina, o aplinka yra sausa. Jis dažniausiai pasirenkamas sandėliui, siuntoms, laikiniems žymėjimams, trumpalaikiam informaciniam ženklinimui. Popierius gerai tinka tekstui ir brūkšniniams kodams, tačiau drėgmė ir trintis greičiau parodo jo ribas. 

Baltas padengtas popierius turi lygesnį paviršių, todėl lengviau išgauti smulkias detales ir ryškesnį vaizdą. Tai dažnas kompromisas tarp kainos ir kokybės, tačiau drėgmės atžvilgiu jis vis tiek jautresnis nei plėvelinės medžiagos. 

Spalvotas ir fluorescencinis popierius pasirenkamas tada, kai svarbiausia matomumas. Jis naudojamas įspėjimams, inventoriaus žymėjimui, akcijoms, procesų ženklinimui, kai etiketė turi veikti kaip signalas ir mažinti nepastebėjimo riziką. 

Plėvelinės sintetinės medžiagos, tokios kaip PE, PP ir PET, paprastai yra atsparios vandeniui ir dažnai atsparesnės plyšimui nei popierius. Jos pasirenkamos, kai yra kondensatas, plovimas, intensyvus lietimas arba reikalingas ilgesnis naudojimo laikas. PP dažniau pasirenkamas bendrai pakuotei ir produktams, PE geriau prisitaiko prie lankstesnių paviršių, o PET vertinamas dėl didesnio stabilumo, kai svarbu išlaikyti formą sudėtingesnėse sąlygose. 

Perdirbtos ir ekologiškos medžiagos dažniausiai reiškia perdirbto pluošto popierių ar kitus sprendimus, kuriais siekiama mažinti poveikį aplinkai. Dažnas kompromisas yra toks, kad natūralesnė tekstūra ir įvaizdis gali būti privalumas, tačiau drėgnose sąlygose neretai prireikia apdailos, kad etiketė ilgiau išliktų funkcionali. 

Apsauginės ir nuo klastojimo saugančios etiketės parenkamos taip, kad bandant nuplėšti etiketę liktų pėdsakas, ji suirtų ar kitaip parodytų pažeidimą. Tokiose situacijose svarbiausia ne estetika, o aiškus ženklas, kad pakuotė buvo atidaryta ar pažeista. 

Etiketės ekstremalioms sąlygoms reikalingos tada, kai etiketė turi atlaikyti aukštesnę temperatūrą, ilgą UV poveikį, lauko sąlygas ar agresyvesnę chemiją. Tokiais atvejais popierius tampa pernelyg rizikingas, todėl dažniau pasirenkamos plėvelinės medžiagos, atsparesnės konstrukcijos ir tinkamai parinkta apdaila. 

Tekstūrinis popierius ir reljefinės medžiagos skirtos įspūdžiui ir lytėjimui. Jos dažnai naudojamos gėrimų ar gurmaniškų produktų ženklinimui, kai svarbus premium pojūtis. Reikia įvertinti, kad tekstūra gali būti jautresnė trinčiai, o drėgmės rizika dažniausiai sprendžiama apdaila ir tinkamais klijais. 

Metalizuotos ir folijuotos medžiagos suteikia ryškų vizualinį efektą ir išskirtinumą, tačiau gali būti labiau pažeidžiamos įbrėžimams. Taip pat verta iš anksto įvertinti tvarumo ir perdirbamumo kompromisus, nes papildomi sluoksniai ir dangos kartais apsunkina perdirbimą. 

Kada pakanka popieriaus, o kada būtinos PP, PET ar PE medžiagos 

Sprendimą dažniausiai lemia keturi dalykai: drėgmė, trintis, paviršius, temperatūra ir chemija. Jei aplinka stabili ir sausa, popierius dažnai yra racionaliausias pasirinkimas. Kai atsiranda kondensatas, plovimas, nuolatinis lietimas ar sudėtingesnės temperatūrinės sąlygos, plėvelinės medžiagos tampa saugesniu sprendimu. 

Popierius sugeria drėgmę, todėl gali banguotis, kraštai gali pradėti kilti, o spauda praranda kontrastą. Jei produktas laikomas šaltyje arba nuolat patenka į kondensato zoną, plėvelinės medžiagos paprastai sumažina atšokimo ir deformacijos riziką. 

Logistikoje etiketė nuolat trinasi į dėžes, lentynas, vežimėlius ar rankas. Plėvelinės medžiagos dažniau atsparesnės plyšimui, todėl brūkšniniai kodai ir smulkus tekstas ilgiau išlieka įskaitomi. Tai ypač svarbu, kai etiketė yra proceso dalis ir nuo jos priklauso skenavimas ar komplektavimas. 

Ant stiklo ar lygaus plastiko popierius kartais veikia gerai, tačiau ant tekstūruotų plastikų, žemo paviršiaus energijos polimerų ar šiurkštesnių paviršių rizika didėja. Čia kritinis veiksnys yra klijai, nes net ir gera medžiaga su netinkamais klijais gali pradėti kelti kampus ir prarasti sukibimą. 

Jei etiketė turi išlikti įskaitoma karštyje, šaltyje arba kontaktuojant su valikliais ir kitomis cheminėmis medžiagomis, popierius dažnai tampa per rizikingas. Tokiais atvejais dažniau pasirenkamas PET ar kitos atsparesnės konstrukcijos, o kartu planuojama apdaila, kad spauda būtų apsaugota nuo nusidėvėjimo. 

Etikečių spausdinimas ir medžiagos pasirinkimas 

Etikečių spausdinimas visada susijęs su medžiagos paviršiumi ir tuo, kaip laikysis spauda. Lygesni paviršiai paprastai padeda pasiekti smulkesnį vaizdą, o didesnis atsparumo poreikis dažnai veda į apdailą, pavyzdžiui, laminavimą ar lakavimą. Kaštų logika čia paprasta: plėvelinės medžiagos ir apdaila gali padidinti vieneto kainą, tačiau neteisingas pasirinkimas dažnai kainuoja daugiau dėl broko, perženklinimo ar logistinių klaidų. 

Kai informacija dažnai keičiasi, pavyzdžiui, sudėtys, partijos, galiojimo datos ar akcijos, dažniau pasirenkami lankstesni sprendimai ir mažesni tiražai. Tokiais atvejais medžiaga parenkama taip, kad nereikėtų perteklinės apdailos vien dėl saugumo, o visas sprendimas būtų patogus operatyviam atnaujinimui. 

Dažniausios klaidos 

Dažniausios klaidos prasideda nuo to, kad medžiaga pasirenkama pagal išvaizdą, o ne pagal naudojimo sąlygas. Taip pat dažnai neįvertinamas kondensatas ir drėgmė, ypač šaltos grandinės atvejais. Neretai supainiojamas medžiagos ir klijų vaidmuo, nes problema dažniau kyla ne dėl spaudos, o dėl sukibimo su paviršiumi. Kita klaida yra apdailos pasirinkimas be aiškaus tikslo, kai užtektų tinkamos medžiagos ir klijų. Galiausiai tvarumas kartais vertinamas pagal pavadinimą, o ne pagal suderinamumą su pakuote ir perdirbimo srautu. 

Sandėliui, siuntoms ir trumpalaikiam ženklinimui dažniausiai pakanka popierinių etikečių, nes svarbiausia kaina ir funkcionalumas sausoje aplinkoje. Pakuotėms, kurios patiria drėgmę, plovimą ar kondensatą, dažniau tinka PP ar PE, nes jos geriau atlaiko kontaktą su vandeniu ir intensyvesnį naudojimą. Kai reikia didesnio stabilumo ir atsparumo sudėtingesnėse sąlygose, dažniau pasirenkamas PET arba specialios konstrukcijos, kurios padeda išlaikyti formą ir įskaitomumą. 

Kai tikslas yra įspėti ar vizualiai išskirti, puikiai veikia spalvoti ir fluorescenciniai popieriai. Kai svarbus įvaizdis ir taktilinis efektas, pasirenkami tekstūriniai ar metalizuoti sprendimai, tačiau būtina įvertinti drėgmės, trinties ir perdirbamumo kompromisus. O tais atvejais, kai reikalinga apsauga nuo pažeidimo ar klastojimo, geriausiai pasiteisina apsauginės medžiagos, kurios aiškiai parodo bandymą nuplėšti etiketę.

Užs. nr. 3496.