Camino Lituano: XI diena (foto) (2)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Vienuoliktas etapas. Raudondvaris - Kaunas

2021 m. balandžio 28 d.

Kaunas – etapas kurio labiausiai laukiau. Kaunas – mano studentiškos jaunystės ir pirmosios meilės miestas. Mano Audrutės gimtasis miestas, mūsų pirmagimės Neringos gimtinė. Bet pirmiausia Raudondvaris. Grįžom maždaug į tą pačią vietą prieš Raudondvarį, kur ties Bernatonių piliakalniu prasideda puikus, vaizdingas „Dvaro pėsčiųjų takas“, palei Nevėžį besidriekiantis link Raudondvario rūmų. Rūmai atremontuoti „negrįžtamai“, visko net neišvardinsi, čia reikia atvykti ir tuos grandiozinius pokyčius pamatyti savo akimis. Gaila, kad dėl visiems suprantamų priežasčių niekas nedirba: suvenyrų, bei tautodailininkų kioskeliai, kavinė, restoranas. Pasiūlė mums aplankyti naujausią Juozo Naujalio parodą, bet ne piligrimų čia darbas po parodas vaikščioti. Prisižadėjau sau, kai reikalai pasitaisys sugrįžti čia. Raudondvario rūmai, dvaro parkas ir pėsčiųjų takas – kažkas Tokio!

Iš Raudondvario iki Kauno senamiesčio niekur daug nepamandravosi, vienas kelias. Tiltu per Nevėžį įžengėm į Kauno miestą: Raudondvario plentu pro Kaniukus, pro Lampėdžių paplūdimį, Kulautuvos gatve palei Nemuną, Vilijampolės tiltu per Nerį tiesiai į miesto širdį prie baltosios gulbės – Kauno rotušės. Vienas pokytis buvo akivaizdus, tik iš karto nei aš nei Audronė nesupratome kas įvyko? Pasikeitė oras! Nuo pačio ryto saulė rytinėjosi ryškiai mėlyname danguje, be anei vieno debesėlio. Šilumos nebuvo daug, bet neliko vėjo, to stipraus gūsingo, kepurę nuo galvos plėšiančio vėjo. Atšilęs oras į gatves išgynė žmones, senamiesčio kavinių lauko terasos buvo pilnutėlės, o mus, per tas dešimt dienų nemačiusiems žmonių, tai džiugino - vienur stabtelėjom alaus, kitur kavos su spurgom, kažkur papietauti prisėdom. Nors Kaunas mus pasitiko svetingai, bet tikslesnio žymėjimo, Camino Lituano ženklais pasigedome. Gal buvome mažiau atidūs, kai patys puikiai orientavomės mieste? Nutarėme nebesivadovauti siūlomu maršrutu, o laikytis savojo plano – reikia aplankyti daugybę slaptų jaunystės vietų ir savo akimis įsitikinti, kaip per trisdešimt su viršum metų pasikeitė miestas. Kauno rotušėje užsidėję antspaudą į piligrimų pasą, pradėjom savo kelionę: Vilniaus gatvė, Laisvės alėja, savo „slaptais“ takeliais pakilom į Parodos kalną, Dainų slėnis ir senas geras pažįstamas Ąžuolyno stumbras, pro zoologijos sodą „Uošvės liežuviu“ pakylam iki studentų miestelio. Čia prabėgo penki gražiausi jaunystės metai, kiek daug puikių draugų sutikta, kiek daug išmokta, kiek visokių bajerių nutikę, čia pagriebtas laimingas gyvenimo loterijos bilietas. Audronės chemijos ir mano elektrotechnikos fakultetai tebestovi, kas žino, gal tik dabar vadinasi kitaip? Mūsų studentiško gyvenimo simbolio - Valgyklos? Kavinės? Restorano? „Kolegų“ jau neliko – kaip gaila! Bet užtat mano bendrabutis  - elektrikų „barakas 04-i“ tebestovi – kiek čia visokių aibių prikrėsta, kiek zubrinta per naktis prieš egzaminus ir kiek alaus išgerta? Pasiutęs buvau:

„Nuo pirmo kurso gyvenau studentų miestelio bendrabutyje – garsiajame elektrikų „barake 04“ – paskutinis, ketvirtas buvo „bendrikas“, skaičiuojant nuo „Kolegų“ kavinės. Tas pats, kuris išgarsėjo Kaune, kai per fuksų krikštynas studentai užvedė arklį į merginų elektrikių penktą aukštą. Užtempė, o išvesti niekas nebegali – nelipa arklys žemyn, nors tu ką. Studento gyvenimas, tais laikais, pavojingas ir neramus buvo. Ypač tų, kurie gyvendavo bendrabučiuose. Aišku, labai priklausė ir su kuo tu gyveni - kokią gyvenimo kortą ištraukei. Man pasisekė, korta virto „kozerinė“. Kol esi fuksas, o ypač iki fuksų krikštynų, bendrabutyje tu niekas. Tave vidury nakties gali prižadinti beldimas į duris. O ant durų slenksčio stovintis koks trečiakursis ar ketvirtakursis, toks, labai švelniai tariant, biški išgėręs ir su keliais rubliais saujoj, prieštaravimų nesuprantančiu balsu tau įsako: „fuksas - staigiai bėgi pas babulką“! Nesuprantantiems paaiškinu: reikia skubiai nusigauti į „tašką“, kur naktį prekiauja alkoholiu ir parnešti butelį degtinės. Nu ir ką? Šoki į kelnes, čiumpi pinigus iš jo saujos, kad, gink Dieve, nepersigalvotų ir nereiktų butelio pirkti už savus ir skubos tvarka leidiesi į kelią. Kelias būdavo sudėtingas: pro paradines duris niekaip neprasmuksi, jos po dešimtos vakaro būdavo užrakintos ir užkabintos. Prie durų miegodavo budinti pravarde „Gebelsas“ – jau iš pravardės aišku - ten „Stop“ ženklas. Vienintelis kelias būdavo pro ketvirto arba penkto aukšto balkoną. Kodėl ketvirto ar penkto? Net ir fuksui aišku – antro ir trečio aukšto balkonai būdavo užkalti, kad niekas „nelakstytų“ aukštyn žemyn, o ketvirtas ir penktas palikti atviri, nes tais laikais studentai irgi rūkė. Nulipi balkonais žemyn ir eini į privačių namų rajoną. Ten jau reikėdavo orientuotis aplinkoj ir žinoti į kurį langą, kokią melodiją išbelsti. Tada palauki gatvėj, kol „babulka“ atsikelia, kol išsiaiškina ko nori, kol atneša tavo pasirinkimą. Tada pinigus jai į saują, prekę sau po pažastim ir atgal. Kartą šaunu aukštyn, jau siekiu ketvirto aukšto turėklą, kai girdžiu - kažkas iš viršaus žemyn lipa. Palaukiau, kol susilyginom, žiūriu Hilda iš penkto merginų aukšto. „Kur varai“? – klausiu. „Ai, šampės pristigom, egzą laistom – atsako ir jau bebaigianti nulipti priduria - „Mes 509–am baliavojam, atvaryk jei nori“...

Jeigu prieš dešimt metų dar galėjai juoktis iš anekdoto, kad Kaunas yra kuro kolonėlė prie autostrados Vilnius – Klaipėda, tai dabar tokie bajeriai jau nepraeitų. Patys kauniečiai savo lemtingus miesto pokyčius sieja su miesto valdžios pasikeitimu. Nenoriu čia politikuoti, bet pacituoti, ką man porino sutikti kauniečiai galiu: „konservatoriai miestą buvo, tarsi, užkonservavę, bet atėjo VIČI verslo grupė ir atleido vadžias, miestas pradėjo keltis iš stagnacijos. Ypač suveikė kultūros paveldo rėmimo programa – jeigu imiesi istorinio statinio restauravimo darbų ir prisidedi 50% savo lėšų, kitus 50% tau iš biudžeto atriekia savivaldybė. Kauno senamiestis suklestėjo, visi apgriuvę statiniai prisikėlė antram gyvenimui. Net keista, kiek įsisenėjusių piktžaizdžių, metų metais darkiusių Kauno senamiestį šita programa užgydė.    

Miestas yra laiko žudikas piligrimui, o didelis miestas - laiko „Džekas Skerdikas“. Jau vakarėja Pažaislio vienuolyno tikrai nesuspėsim aplankyti, o ką ten ir veikti vakare, kai vienuolynas tik iki 17val atviras lankytojams, kaip mus patikino Kauno TIC-o merginos. Suskamba telefonas ir vėl pačiu laiku, ir vėl Marius: „Turiu jums „albergą“ Kaune. Sukit ienas prie Botanikos sodo, kai busit netoliese skambinkit – bus siurprizas“. Telefonu atsiliepė Valdas, Mariaus, po pernykščio jų apsilankymo Rokišky ir mūsų draugas. Bet siurprizas Mariui pavyko, nesitikėjom, kad Valdas su žmona Zita, nuostabūs, draugiški žmonės, taipogi piligrimai, prieš gerą desetką metų patys įveikę prancūziškąjį Camino de Santiago, pasisiūlys mus apgyvendinti. Priėmė, kaip ne piligrimus, priėmė, kaip geros valios ambasadorius. Apsilankėm Botanikos sode - kaip jis pasikeitęs į gerąją pusę, gaila, kad piligrimų maršrutas nesiekia sodo. Atnaujinta oranžerija, išvalytuose Botanikos sodo tvenkiniuose gyvena gulbės ir egzotiškos išvaizdos antys, atnaujinti takeliai, neseniai atrestauruoti pagrindiniai Botanikos sodo rūmai ir oficinos. Tiesiog akys džiaugiasi, besiganydamos po dvaro parką, su ten sprogstančiais egzotiškais medžiais ir krūmais. Kiek daug čia gėlynų ir klombų su žydinčiomis gėlėmis, tuoj Kauno botanikos sodas galės varžytis su Burbiškio dvaru dėl tulpių sostinės vardo. Vakare mūsų laukė dar vienas siurprizas: labai jaukiuose, nuostabioje vietoje, ant Aleksoto kalno, stovinčiuose Zitos ir Valdo namuose mūsų laukė egzotiška vakarienė: kinų, japonų ir tajų virtuvės patiekalai. Prie lašinių prijaukintam piligrimų skrandžiui, tai buvo tikra atgaiva. Ačiū Zita! Kaip tu atspėjai mūsų slaptus kulinarinius troškimus? Po vakarienės, žvilgsnis į vakarinį Kauną, nuo Aleksoto kalno apžvalgos aikštelės, kuri visai šalia atnaujinto Aleksoto funikulieriaus – smetoninio Kauno fenomeno – dabar saugomo valstybės. Gal vakaras pasitaikė šiltas, bet pasirodė, kad puikiai sutvarkyta ir atnaujinta apžvalgos aikštelė, naujas traukos objektas miesto žmonėms ir Kauno svečiams. Būsit Kaune, užvažiuokit ant Aleksoto kalno vakare, kai įsižiebia visos šviesos – nepasigailėsit...

Ir kaip tu gali nesistebėti optimisto Kelio Sargo viršenybe prieš niurgzlį Kelio Demoną, kai Kelias tave suveda tik su tokiais nuostabiais žmonėmis? Dėkoju Kaunui, kadaise padovanojusiam man tokią puikią žmoną piligrimę, o šiandien tokių nuostabių, naujų, įdomių patirčių...

Vienuoliktas etapas: Raudondvaris – Kaunas – Aukštoji Freda (Kauno botanikos sodas). Kokie 25 km tikrai gavosi.