Etikos mokytojos V. Griškevičienės svajonė – mokyklose ugdyti asmenybes, ne „sumestų žinių kratinį“ (0)

Publikuota: 2024-10-04 Kategorija: Žmonės
Etikos mokytojos V. Griškevičienės svajonė – mokyklose ugdyti asmenybes, ne „sumestų žinių kratinį“
S. Daščioro nuotr. / Pasukusi pedagogės keliu, V. Griškevičienė džiaugiasi galinti ugdyti jaunąją kartą.

Rytoj – Mokytojų diena ir tikrai kiekvienas žmogus nors akimirką „prabėga“ savo prisiminimais, pagalvoja apie jį ugdžiusius „geruosius, piktuosius“ ar kitaip įsiminusius pedagogus. Kiti suka ne prisiminimų taku, bet tikruoju – atgal į buvusią mokyklą ir net renkasi pedagogo kelią pažinti patys...

Mokytojų dienos išvakarėse „Rokiškio Sirena“ kalbino Rokiškio Juozo Tūbelio gimnaziją (tuo metu dar buvo gimnazija – aut. past.) baigusią ir į J. Tūbelio progimnaziją prieš 5-erius metus etikos mokytoja dirbti grįžusią Vismantę Griškevičienę, kurią pedagogės keliu nukreipė būtent buvusi mokytoja. Šis į rudenį pedagogė grįžo su dar didesne jėga: beveik baigė pusantrų metų trukusius perkvalifikavimo kursus, po kurių taps specialiąja pedagoge.   

– Neretai, rinktis pedagogo kelią įkvepia pavyzdys: šeimoje būna šios sritie atstovų arba mokykloje išsiskiria koks nors vienas itin puikus pedagogas. Kaip buvo Jums?  

– Nebuvo taip konkrečiai, tačiau įtakos mano pasirinkimui tikrai turėjo etikos mokytoja. Atsimenu jos žodžius: „Vismante, tu stok į Vilniaus pedagoginį universitetą, rinkis etiką, ir tikrai įstosi. Nemokamai“. Nes buvo labai svarbu nemokėti už studijas, juk išlaidų ir taip „per akis“: kelionės, bendrabutis ir dar jei mokamos studijos – brangu. Pildžiau stojimų lapą ir galvoju: „Sakė mokytoja studijuoti etiką...“. Įrašiau trečioje pasirinkimų vietoje. Ir įstojau, nemokamai. Šiandien galiu pasakyti, kad tos studijos – geras dalykas, etika man „labai lipo“. Todėl noriu padėkoti mokytojai Linai Freitakienei, kurios paskatinta pasukau būtent šiuo keliu. Ji mane inspiravo, o dabar esame kolegės (šypteli – aut. past.).

– Ir, visgi, šis pasirinkimas buvo tik trečioje pozicijoje. Leidžiate suprasti, kad pedagogika nebuvo vaikystės svajonė?

– Ne, nebuvo. Bet aš galvoju, kad būti mokytoju, pedagogu, reikia užaugti. Baigus 12-a klasių apsispęsti „noriu-nenoriu“ yra labai sudėtinga.

– Daug kas ir kalba, kad mokinių profiliavimas 8-10 klasėse vyksta per anksti, kad jie nėra apsisprendę dėl ateities, o nepasirinkę tam tikrų disciplinų, po mokyklos nebegali studijuoti norimos specialybės. Kaip pedagogė, pritartumėte ar prieštarautumėte tokioms mintims?

– Pritarčiau. Jie tikrai nežino ko nori. 12-oje klasėje iš 25 moksleivių daugių daugiausiai trys žino tiksliai kur eis, ką studijuos. Pirmiausia paaugliui reikia pažinti save. Mano nuomone, labai geras dalykas yra dabar populiarėjantis profesijų šešėliavimas: kai tu gali savaitę pabūti, žiūrėti, kaip vyksta tavo svajonių darbas. Aš apskritai rekomenduočiau tai daryti net ne savaitę, o su pertraukomis: 9-10-12 klasėj ir stebėti, ar pasikeitė tavo požiūris? Gal pirmą kartą tau labai patiks, bet po metų tu jau pamatysi kitus niuansus. Manau, kad karjeros ugdymas mokyklose turi būti stiprus. Aišku, net ir nusprendę jie ne visada gali pasukti tuo svajonių specialybės keliu, nes gal „koją pakiša“ tam tikri prastai išlaikyti ar neišlaikyti egzaminai.

– Žinau, kad nuo šiol būsite ne tik etikos mokytoja: pasiryžote persikvalifikuoti. Kas paskatino žengti šį žingsnį ir kodėl?

– Etikos pamokų mokyklose yra labai nedaug – viena savaitinė valanda. Tad visą laiką galvojau, ką dar galėčiau duoti. Visada norėjau padėti tiems, kuriems reikia pagalbos ir radau perkvalifikavimo programą „Tęsk. Ateik. Tobulėk“. Pirmoji mano mintis buvo apie logopediją. Bet jos negali studijuoti nebaigęs specialiosios pedagogikos. Pasitarėme su mokyklos vadovais ir jie skatino mane imtis šių studijų, nes šios srities specialistų tikrai reikia ir jų poreikis vis didėja. J. Tūbelio progimnazijoje etikos mokytoja dirbu jau nuo 2019 metų, bet šį rudenį „grįžtu su trenksmu“ – pilnu krūviu kaip specialioji pedagogė. Dirbsiu su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Gerta specialiosios pedagogikos dar studijuoju ir karjeros edukologija. Pusantrų metų trukusios studijos jau eina į pabaigą ir labai džiaugiuosi tapusi nauja specialiste, grįžusi į mokyklą, kuri mane užaugino ir dabar augina mano vaiką. O aš galėsiu auginti kitų vaikus.

– Gal prieš 5-6-erius metus valdžios atstovų lūpose skambėjo šūkis: „Pedagogo profesija – prestižinė profesija“. Pamenate? Tad kaip šiandien jaučiasi pedagogai? Ar jaučia, kad jų profesija – prestižinė?

– Norėtųsi, kad taip būtų vien dėl to, kad mokytojas neša tikrai didžiulę atsakomybę: ugdo jaunus žmones, kurie senatvėje rūpinsis visais. Ar šiandien tai yra prestižinė profesija – negaliu atsakyti (šypteli – aut. pas.t). Žinote, kas rodo prestižą? Pagarba... Ne tik iš kitų žmonių, bet ir iš mokinių. Ir kai mes – mokytojai – tą pajusim, tada galėsim pasakyti, kad mūsų profesija yra prestižinė. Linkiu, kad taip ir būtų. Ir tai nėra kalba apie atlyginimą. Tai yra apie moralinius dalykus.

– O kaip naujam, jaunam mokytojui užsitarnauti tą mokinių pagarbą? Kaip bebūtų, pedagogo paveikslas asocijuojasi su vyresnio amžiaus, patirties turinčiu žmogumi, o jaunam mokytojui šiuolaikiniai vaikai pagarbos jaučia tikrai kur kas mažiau.

– Sunku atrasti tą vieną puikų receptą. Galiu pasidžiaugti, kad J. Tūbelio progimnazijoje aš visada jaučiausi gerai. Gal man pasisekė ir pas mane atėjo tokie vaikai, kurie jaučia pagarbą nepaisant to, kad esu jauna. Jie mane džiugiai sutinka. Bet aš visada stengiuosi atliepti tai, kas vaikui yra aktualu šiandien. Mes galime diskutuoti apie tai, kas jiems šiandien nutiko, kodėl jiems skauda ir tai jiems yra labai svarbu. Gal „dėkinga“ mano dėstoma disciplina, nes mes galime taip elgtis – kalbėti apie viską. Vaikai greitai pajaučia, kad esi jiems artimas. Daug ką reiškia, kad mano klasės nėra didelės ir gali „apglostyti“ kiekvieną vaiką. Šių dienų moksleivių pagarbos suvokimas yra kitoks, nei tada, kai mes mokėmės (šypteli – aut. past.). Mes ir bijojom, ir jautėm atsakomybę, ir buvom išmokyti gerbti vyresnius. Nesvarbu – mokytoją, kaimyną, dėdę ar tetą. O dabar visai tai išnykę ir tu turi gebėti būti draugu, išklaikusiu tam tikrą atstumą: kad vaikas suvoktų, jog galime kalbėti, bet aš vis tiek esu mokytoja. Ir mums, jauniems, tai yra iššūkis. Nenori būti diktatoriumi, nes prisimeni savo mokyklos dienas, kaip buvo su tais mokytojais, su kuriais bendravai laisvai ir kurių tu bijojai. O tada pati nori kurti gerą mokytojo įvaizdį. Nes mes, jauni pedagogai, ateinam su daugybe lūkesčių ir susiduriam su iššūkiais, kuriuos įveikti yra sudėtinga.

– Dabar esate mokytoja – kitoje barikados pusėje – savo buvusioje mokykloje. Ką supratote iš mokytojos pusės, kas būnant vaiku atrodė nesuprantama: kodėl neleidžia nerašyti, kodėl neleidžia išeiti...? Buvo tokių situacijų?

– Taip (šypteli – aut. past.). Nes yra viena, kai tu esi mokinys, paauglys ir visai kita, kai juos mokai. Aš, mokytoja, suprantu, kad yra disciplina, neši atsakomybę pateikti mokiniui žinias. Ir jis tai priima arba nebepriima, nes jam nusibodę, jis – pavargęs... Ir nors jau seniai baigiau mokyklą, bet tada pagalvoju: ir man nusibosdavo – jau 7-a pamoka ir dar čia sėdėk ramiai, klausyk, priimk. Nepamirštu savo laikų, kai norėdavosi „laisvesnių“ pamokų, kai mokytoja leisdavo nesirašyti kažko. Noriu iš aš juos suprasti, nes kai ateinu pasiruošusi naują temą, prašau atsiversti sąsiuvinius ir matau jų veidus, nuleistas pavargusias akis, man jų gaila. Tada ieškom kitų būdų: galim nerašyti, bet kviečiu diskutuokime. Aišku, negali būti per geras, nes jie labai greitai atsipalaiduoja. Privalai išlaikyti balansą.

– Turite tris vaikus, sakykite kur sunkiau – su trimis savais namuose ar su dvidešimt penkiais mokykloje?

– Reikia rimtai pagalvoti (juokiasi – aut. past.)... Iš savų reikalauji daugiau, nei iš svetimų. Esi atlaidesnė 25-iems vaikams, nei saviems. Bet yra reikalų ir su tais, ir su tais (juokiasi – aut. past.). Aš būčiau už tai, kad mokinių grupės klasėse būtų mažesnės – daugiausia 14 vaikų. Todėl, kad mokytojas galėtu prieiti prie kiekvieno ir „ištrauktų“ iš jo maksimumą. Mes diskutuojame apie tai, kaip atliepti vaikų poreikius, bet to neįmanoma padaryti, kai klasėje – 25 vaikai. Nes gal vienam reikalingas vienoks mokymo stilius, kitam – kitos, bet dideliame būryje mes nesugebame atrasti jų ir pastebėti vaiko gabumų...

– Bet Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sako kitaip: klasės turi būti didelės ir jei nėra 21 vaiko, net negali būti formuojama abiturientų klasė...

– Tai taip, nes aš suprantu, kad tai yra apie pinigus: išskaidžius klases reikia daugiau patalpų, daugiau mokytojų, kurių ir taip trūksta. Kalbame apie vadovėlius ir kitas būtinas priemones, kurių irgi nėra. Pernai buvo pakeistos mokymo programos, bet aš ateinu ir randu dar tuos pačius vadovėlius, iš kurių mokiausi pati. Šiais metais pasisekė – mokykla nupirko naujus vadovėlius 5-ai klasei. Juos kaip auksą saugau. Bet viskas – ties 5 klase ir baigėsi: programa pasikeitė pernai metais, o vadovėlis – 20-ies metų senumo. Nes naujų niekas neišleido...

– O čia stabtelėkime ir pasvajokime: jus pasodina Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje ir pasako: „Vismante, prašom sutvarkyti sistemą – kaip padarysit, taip mokysim visos Lietuvos vaikus“. Ką darytumėte?

– Nepadaryčiau... Nesu politikas (juokiasi – aut. past.).

– Kalbame ne apie politiką, o apie vaikus ugdančią programą.

– Be abejo turime įdiegti pagrindines disciplinas, bet mokymo tempas mokyklose yra žvėriškas. Mes duodame vaikams be proto daug žinių, bet mes nemokome jų susirasti informacijos. Nebūtina visų dalykų mokėti mintinai ar visko žinoti, nes pusės to neprireiks. Mes turime gebėti susirasti informaciją ir ją panaudoti. Ar vaikai geba tą? Abejoju... Aš visada galvoju apie egzaminus – viena diena atspindi 12 metų mūsų mokymo(si). Ir man labai gaila mokinių, kuriems, nepavykus išlaikyti vieno egzamino, užkertamas kelias į aukštąjį mokslą. Pavyzdžiui aš, studijuodama etiką neturėjau matematikos, tačiau jei būčiau neišlaikiusi šio egzamino, greičiausia man būtų uždarytos durys į šį aukštąjį mokslą. Nors gal aš esu puiki specialistė, gabi. Bet jei neišlaikei – nebegali studijuoti. Tai koks mūsų tikslas? Norime, kad tauta neturėtų aukštojo išsilavinimo? Tas turėtų keistis, negali taip būti... Nes kai po kurio laiko ateis poreikis aukštąjį mokslą baigusių specialistų, jų, paprasčiausiai, nebus... Užsienyje baigiamąjį balą sukaupi per dvejus paskutiniuosius mokslo metus. Deja, sprendimus švietimo sistemoje priima ne tie, kurie su tuo dirba kasdien. O su jais niekas nesikonsultuoja...

– Paminėjote užsienio pavyzdį, bet „tobulinant“ švietimo programas mes nuolatos girdime, kad: „šis pavyzdys paimtas iš skandinavų, šis – iš europiečių, taip moko italai, apie tai mokyklose kalba prancūzai“ ir taip toliau... Jūsų nuomone, kurios šalies modelis būtų priimtiniausiais Lietuvos švietimo sistemoje?

– O aš manau, kad mes neturime išvis niekuo sekti. Tiesiog sprendimus priima ne tie žmonės, kurie turi patirties. Lietuvos modelis yra geras, bet mes iš visų mokinių norime padaryti profesorius... Vaikai pamokose temas verčia tokiais tempais, kad net sunku patikėti. Jie kepami kaip robotai, ji neturi laiko įsisavinti informacijos ir jos suvirškinti. Mes irgi ėjome į mokyklą ir išmokome skaičiuoti, skaityti, rašyti. Turėjom įvairių disciplinų ir visko užteko. O dabar nebeužtenka.

– Prakalbote apie tempą: žinau situacijų, kai tėvai su savo pirmoku-antroku vakarais po 2-4 val. atlieka namų darbų užduotis. Suprantu, kai vaikas kažko paklausia, paprašo padėti, paaiškinti vieną užduotį, nes nevisai supranta sąlygą... Ar šiais laikais jau tapo norma, kad tėvai privalo sėdėti šalia ir dirbti kartu su savo vaiku?

– Taip vyksta, nes vaikas nebegeba atlikti pats. Jis grįžta po pamokų, dar po užklasinės veiklos ir yra pervargęs. Jis nebesugeba net perskaityti sąlygos, nebesugeba jos suvokti. Tėvai šioje situacijoje atlieka kontrolieriaus rolę: tu rodai jam pirštu ir diktuoji: „Čia reikia įrašyti tą, čia – aną“. Vaikas yra pervargęs ir pats nebegalvoja. Bet tokia programa... Ir mokytojas negali to pakeisti. Pamokoje yra per mažai laiko viską išaiškinti, todėl privalo duoti užduotis atlikti namuose. Labai dideli krūviai, mokymosi tempas, bet vis tiek ir viena, ir kita tema dar lieka nepaliesta. O pas vaiką tuo metu vyksta atmetimo reakcija, vaikai nebeturi motyvacijos – nepasisekė vienas kontrolinis, nepasisekė kitas. O mokytojai neturi laiko aiškinti, kodėl tas vaikas kontrolinio gavo 5: nemokėjai, nepasiruošei, nepaskaitei. Niekas neaiškina, kur suklydai ir kaip reikia taisyti klaidą. O tai lieka ir vaikai nešasi tas nesėkmes toliau. Liūdniausia, kad mes to nepakeisim...

– O po tokių „iškratytų“ 12-os metų vaikai laiko egzaminus, kuriuose, galbūt, bus kaip tik tai, ko mokytojai neturėjo laiko per pamokas paaiškinti. Tada pykstame ant vaikų, kodėl jie neišlaikė, neveikia sistema ir programa?

– Bet kitaip ir negali būti. Lietuvių egzaminas, biologijos egzaminas, matematika egzaminas ir dar galybė įvairių kitų pasirinktų dalykų. Taip, yra imlių vaikų, kuriems ką paduosi, tą jie sugebės. Bet ne visi – vienodi, ne visi vienodai priima informaciją: kitiems gal reikia ir tris kartus perskaityti, kad įsimintų. Aš nesuprantu, kodėl reikia vaikams mintinai „iškalti“ informaciją? Geriau mokykime jos ieškoti, ją rasti ir jie tada mums tiek papasakos, ko ir patys nežinom.

– O jei tiek žinių, kiek per dieną-savaitę-mėnesį duotumėme suaugusiajam?

– Jie nepavežtų...

– Kalbėdama apie mokinių pagarbą jauniems mokytojams užsiminėte, kad „jauni mokytai ateinate su tam tikrais lūkesčiais“. Tad kokie buvo pačios lūkesčiai grįžtant dirbti į savo mokyklą?

– Čia gal reikėtų atsakyti kiek „iš toliau“. Po studijų išvažiavau dirbti į Airiją. Dirbau Dubline lietuvių bendruomenės mokykloje. Buvau šeštadieninės mokyklos pirmokėlių lietuvių kalbos mokytoja. Dirbau tik metus, bet tie pedagogo darbo metai buvo fantastiški: vaikai spindinčiomis, „degančiomis“ akimis žiūri į tave. Ir aš galvojau: „Čia – tikrai mano! Čia mano profesija, mano pašaukimas“. Jie tavęs klauso, domisi – mokytojo pasaka, ne kitaip (juokiasi – aut. past.). Tada grįžau į Lietuvą ir pradėjusi dirbti su vyresnėmis klasėmis supratau, kad pedagogo darbas – iššūkis. Tai ne tie pirmokėliai didelėmis akimis. Yra „rimti reikalai“, kur turi užsitarnauti pagarbą, gebėti suvaldyti klasę ir susitaikyti su faktu, kad ne visi tau bus malonūs, kad išgirsi ir epitetų savo atžvilgiu. Bet turi suvokti, kad tai – tavo darbo dalis ir turi priimti visokius iššūkius.

– Tai jau buvo epitetų Jūsų atžvilgiu?

– Buvo... Bet reikia suvokti, kad mokinių elgesį stipriai lemia aplinka, iš kurios jie ateina. Reikia suprasti, kad jiems irgi sunku, nes namuose spaudžia, lauke spaudžia ir dar mokytoja paspaudžia. Tos konfliktinės situacijos tarp mokytojų ir mokinių kyla, tiesiog, iš nežinojimo. Kai nurimus aistroms tu sužinai tam tikrų aplinkybių: socialinė vaiko terpė, draugai, sėkmės-nesėkmės, suvoki, kodėl jis taip pasielgė. Bet norint tai suprasti, mes turim pažinti vaiką. Gal jis turi elgesio ir emocijų sutrikimą, o tu liepei kažką daryti ir išvedei iš kantrybės. Jei būtum žinojęs šį faktą, gal būtum kitaip „priėjęs“ prie vaiko. Bet tam nėra laiko. Visgi, aš manau, kad mūsų ugdymas ir turi būti apie vaikus. Taip, žinios yra svarbu, bet pats vaikas šiame pasaulyje turi būti svarbus. O pas mus pirma eina žinios, o tada – asmenybė. Bet į pasaulį mes paleidžiame asmenybes, tad ko mes siekiame: sumesto žinių kratinio ar užauginti asmenybes, kurios gebėtų atsiskleisti, atrasti save per tuos 12 metų?

– Ir paskutinis klausimas, nuo kurio, gal, vertėjo pradėti pokalbį, bet – paaiškinkite, kas per disciplina yra etika? Apie ką?

– Na taip, manęs vaikai irgi klausia – ar mes dabar apie stalo įrankius kalbėsime (juokiasi – aut. past.)? Visų pirma, etika yra savęs pažinimas, kitų žmonių pažinimas. Disciplina apie tai, kaip mes gyvename kitų žmonių bendruomenėje, kaip turime komunikuoti, sugyventi su gamta, apie gamtą ir kokia mūsų reikšmė bei svarba pasaulyje. Apie ekologiją, apie tai, ką žmogus veikia šiame pasaulyje ir kokios jo funkcijos. Vyresnėse klasėse yra ir filosofinės temos, samprotavimas, apie dorovines vertybes, kaip jos kinta ir keičiasi pats žmogus, jo mąstymas. Kaip mes turime priimti kitą ir kaip kitas turi priimti mus. Mokomės bendrauti ir būtent šios temos yra sudėtingos, nes... vaikai negeba kalbėti apie save. Bet tai – labai svarbu, nes išeina paskui į universitetą, į darbo rinką ir mes nemokam papasakoti apie save, apie savo pomėgius. Labai sunku atverti vaikus. Ypač paauglius – kalbėti jiems yra tabu, nes, pirmiausia, jie bijo patyčių, bijo pasakyti kažką, už ko kiti „užsikabins“. Ir kaip mokytojui atverti vaikus be baimės? Nuo primos klasės turime mokyti savo vaikus, kad reikia gerbti kitų nuomonę, išklausyti. Man laba svarbu savo pamokose išmokyti juos kalbėti, kalbėti argumentuotai, reikšti savo nuomonę. Auginti ir išleisti asmenybę.

– Dėkoju už pokalbį ir sveikinu su Mokytojo diena!

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video