Keturmetis ekstremalaus sporto entuziastas Hubertas jau valdo galingą motociklą (0)

Mažajam Hubertui Zolubai – vos ketveri, bet jis jau turi raudoną, simboliškai 4-uoju numeriu pažymėtą 50cc variklio galios kroso motociklą. Be abejo, dviratė priemonė – vaikiška, visgi išvysto iki 60 kilometrų greitį. Žiemai prasidėjus, berniukas su tėčiu du mėnesius praleido Ispanijoje, motokrosininkų stovykloje ir ne tik treniravosi vienoje viso pasaulio motokrosininkų labiausiai vertinamų trasų, bet ir vykdė visas kitas sportininkų normatyvas: prižiūrėjo techniką, sportavo. Visai neseniai jaunasis motociklininkas gavo pirmąją savo taurę, o vasarą žada dalyvauti ir Lietuvos motokroso čempionate.

Kodėl Hubertas pasirinko būtent šį sportą, ar mamai nesinori užsimerkti matant, kaip greitai smėlėta trasa lekia jos mažametis ir kokios emocijos atsispindi paties vaiko akyse pasakojo berniuko tėvai Rimvydas Zoluba ir Eglė Putraitė.

– Jūsų vaikui dar tik „kapsi“ penkeri, bet motociklą jis valdo jau tikrai neblogai. Kada pamatėte Huberto aistrą motokrosui?

E. Putraitė: – Jei viską pasakoti nuo pat pradžių, tai seniau motokrosu labai domėjosi tėtis Rimvydas. Šią aistrą kurį laiką buvo apleidęs, pats nebevažiavo, tačiau turime draugų, kurių vaikas aktyviai dalyvauja motokroso sporte. Tai – Kajus Paršiūnas. Dažnai keliaudavome į varžybas palaikyti Kajaus. Tad Hubertui sąsajų su šiuo sportu yra tikrai nemažai. Visai neseniai tėtis nusprendė grįžti į motokroso sportą, pradėjo vėl treniruotis ir kartu į treniruotes imdavo Hubertą.

R. Zoluba: – Važiavimu jis susidomėjo gal dar būdamas trejų, kai sėdo ant balansinio dviratuko. Kartą buvom motokroso varžybose, kuriose rėmėjai organizavo pramogą mažiesiems – balansinių dviratukų varžybas. Hubertas laimėjo naują dviratuką. Manau, nuo to laiko jis ir „užsivedė“. Iki motociklo jis turėjo „tarpinį“ variantą: trečiojo gimtadienio proga nupirkom elektrinį dviratuką. O motociklas buvo įteiktas sulaukus ketverių, bet rimčiau važiuoti pradėjo tik praėjusį rudenį.

– Kokia buvo Jūsų vaiko reakcija į tokias dovanas?

– Kažkaip mums taip nutinka, kad mes maždaug pora metų „paankstiname“ jam dovanas (šypteli – aut. past.). Nepasakytume, kad elektrinis balansinis dviratukas jam labai imponavo – iš pradžių atsargiai į jį žiūrėjo. Bet nuo mažų dienų jį viliojo technika, jis apskritai yra labai judrus, guvus berniukas ir viską priima labai puikiai. Gavęs dovanų motociklą, net kojom žemės nesiekė: reikėdavo laikyti, kol pradėdavo važiuoti. Tai yra viena iš laisvalaikio veiklų.  

– Na, ir dabar Jūsų berniukas jau džiaugiasi pirmąja taure...

– Taip. Tačiau taurė – ne už konkretų pasiekimą. Tai – sezono „atidarymo varžybų“ įprasminimas. Buvo dvejonių ar važiuoti, ar ne per anksti, bet treneriai paragino pabandyti, pačiam Hubertui save išbandyti – kaip seksis važiuoti pagal taisykles, ar neišsigąs pačių varžybų. Juk visko pasitaiko: laukiant starto užvaldo vaikus jaudulys, nerimas, baimė. Kitas dalykas – visas prieš startinis pasiruošimas: turi važiuoti į varžybų vietą anksčiau, apšilti, techniką pasiruošti. „Virtuvė“ jau yra visai kitokia, o ir trasoje važiuoja nebe vienas. Šį kartą varžybose jie važiavo devyni ir tenka stebėti ne tik varžovus, trasą, bet ir teisėjų rodomus ženklus bei aplinką. Čia buvo „krikštas“. Vasarą planuojame dalyvauti ir tikrose varžybose – Lietuvos motokroso čempionate. Jei nesuklysiu, jis atstovaus pačių mažiausiųjų: 4-7 metų amžiaus klasę.

– Tokioms varžyboms reikia rimtai ruoštis. Kiek kartų per savaitę treniruojatės ir kur?

R. Zoluba: – Treniruotės vyksta visoje Lietuvoje, du-tris kartus per savaitę. Jeigu galiu, treniruojamės ir dažniau. Važiuojame į „Kampų“ trasą Kėdainių rajone, treniruojamės Rokiškio „Moto-roki“ trasoje, kartais į Latvijos „Speed zone MX“ areną keliaujam. Dirbame su profesionaliais treneriais, kad vaikas iš karto mokytųsi važiuoti pagal taisykles bei reikalavimus. Juk jei dabar važiuos kaip nori, o ateityje norės treniruotis rimčiau, teks mokytis visko iš naujo. Tais atvejais, jei nespėjam susitikti su treneriais, aš pats mokau vaiką. Žiemą, kai Lietuvoje jau buvo šalta, abu išvykom dviem mėnesiams į stovyklą Ispanijoje. Planavau keliauti vienas, bet kai Hubertas pradėjo treniruotis, nebegalėjau jo neimti. Ir rezultatas buvo toks, kad pats treniruotėms turėjau mažai laiko: daugiau laksčiau paskui jį (juokiasi – aut. past.). Juk reikia pakelti motociklą, jei nugriūna, nes pats padaryti to dar negali – motociklas sveria dvigubai daugiau, nei vaikas. Reikia padėti vėl užsėsti ir pradėti važiuoti. Pirmieji kartai ant motociklo buvo tikrai nedrąsūs: bijodavo važiuoti, nes ir garsas motociklo labai čaižus, ir iš vietos staigiai „šoka“. Kartais už jo sėsdavosi vyresnis draugas ir taip pratinosi.

– Iš karto smalsu: kiek sveria motociklas ir kiek – Jūsų vaikas?

– Motociklo svoris yra 42,5 kg, o Huberto – 18 kg.

– Telieka nuryti nuostabos seilę... Grįžkime prie treniruočių: ar lengva treniruoti tokį mažą vaiką?

–  Visko būna. Jeigu ryte atsikėlė nepatenkintas, blogos nuotaikos, jau aišku, kad treniruotė bus bloga. Jeigu rytas – geras, ir treniruotė bus gera.

– Tai gal blogosiomis dienomis atsisakote važiavimų?

R. Zoluba: – Ne. Negalima padaryti nei vienos nuolaidos: jeigu yra suplanuota, turim dirbti. Puikiai žinau, jog jei kartą nusileisiu – viskas: žinos, kad gali nedaryti (šypteli – aut. past.). Ir šis principas tinka ne tik treniruotėms, bet ir gyvenime. Tikrai būna atvejų, kai nuvažiuojam į trasą, ji – bloga (minkšta danga), o Hubertas po kelių ratų ima spyriotis, jog daugiau nebevažiuos. Verkia.

– Ir leidžiat verkti?

– Na, taip. Juk atvažiavome treniruotis, jis turi mokytis. Nenešiosi visą gyvenimą ant rankų (šypteli – aut. past.), o ir nebus visada tik gerai. Tuo labiau, kad jeigu treniruotė sekasi: yra su kuo varžytis, pavyksta aplenkti ir šiaip atvažiuoja į trasą būdamas geros nuotaikos, tada neįmanoma išsivežti namo – gali važiuoti nors ir per naktį: stabdai, šauki, vis tiek lekia. Daug teigiamos energijos suteikia palaikymas – jeigu kažkas iš artimųjų ar draugų jį stebi, tada labai stengiasi, nori pasirodyti. Tas suveikia.

– O mamai nesinori užsimerkti, kai toks mažas vaikas išlekia į trasą?

– Negaliu sakyti, kad visiškai ramu, ypač – kai rikiuojasi prie starto linijos. Visada galvoju, kaip juos paleis vienu metu vienoj krūvoj (juokiasi – aut. pat.). Juk jiems išlaviruoti, išvairuoti motociklą dar yra sudėtinga: jei vienas grius, ar kitas spės sustoti arba apvažiuoti? Bet kažkaip su tuo jauduliu susitvarkau, nes Hubertui neblogai sekasi.

– Hubertas dabar – darželyje ir nepasakys kaip jautėsi pirmųjų varžybų metu, bet gal Jūs išskaitėte kažką vaiko akyse?

– Normaliai jis jautėsi. Aišku, adrenalino buvo, nes tądien ir oras mūsų nelepino – buvo tikras krikštas: šlapdriba, vėjas, trasoje – purvas, bet jam patiko, nes turėjo progą palenktyniauti su kitais vaikais. Mes matėme, kad jis galėjo dar geriau pasirodyti, bet kaip pasibandymui, savęs paties įsivertinimui, buvo gerai.  

– Dar negaliu pamiršti, kad motociklas – dvigubai sunkesnis už Jūsų sūnų. Tai gal jam treniruotės vyksta ne tik trasoje, bet ir sporto salėje, kaip tikram sportininkui?

– Be abejo jis sportuoja. Ir nemažai: namuose kiekvieną vakarą padaro po 100 atsispaudimų – rimtų, ne bet kokių, daro vadinamąją „kėdutę“. Tikrai galim džiaugtis teigiamais rezultatais: vaikas jau labai sustiprėjo. Aišku, viskas vyksta žaidimo forma ir neliepiam iš karto visko daryti. Atsispaudimams, pavyzdžiui, skiria pusvalandį: padaro 10-20 ir ilsisi. Nepraleidžia treniruočių net jei draugai atvažiuoja – visus vedasi daryti pratimų.

– Panašu, kad mažas vaikas jau priima griežtą discipliną.

E. Putraitė: – Tiesą pasakius, visa tai atsirado po Ispanijos. Juk su tėčiu du mėnesius gyveno sportininkų rėžimu: kėlėsi anksti, pusryčiai tokie, kokie yra patiekti ir jei nevalgai – tavo bėda, lieki alkanas. Treniruotės trasoje 6 dienas per savaitę, motociklo priežiūra, mankšta-sportas, maudynės šaltame baseine... Grįžęs namo jis ir saldumynų valgo kur kas mažiau. Niekas jam griežtai nedraudžia, bet jis pats jų ima mažiau, o ir pirma paklausia, ar gali.

– Ar Hubertas jau įvaldė ne tik motociklą..?

E. Putraitė: – Taip (juokiasi – aut. past.), jau pradeda kalbėti motokrosininkų žargonų. Kartais po treniruotės pasakoja man, kaip jis padarė vieną ar kitą triuką, o man telieka perklausti – ką tai reiškia ir kaip tai atrodo?

R. Zoluba: – Na, taip, pasigirsta jau ir keiksmažodžių.... Nors aš pats dar jų negirdėjau, bet treneris sakė, jog kartą nugriuvęs, šią nelaimę palydėjo vienu populiariausių nelietuviškų žodžių (šypteli – aut. past.).

– Socialiniame tinkle „Facebook“ mačiau Jūsų daromus video įrašus ir panašu, kad mama augina dar vieną nuomonės formuotoją.

– Na, šis sportas labai priklauso nuo rėmėjų... Ne paslaptis, kad motokrosas – nepigus malonumas. Tad po truputį, nuo pat pradžių, mėginam rodyti, ką gebam, kaip dirbam ir gal mūsų pasiekimai sulauks dėmesio.

– Ačiū Jums už pokalbį ir sėkmės Hubertui!