Moteris, patraukusi Pauliaus Širvio dėmesį (0)

Pažintis su Stase Žinduliene prasidėjo netiesiogiai. Prie Vasario 16-ajai paminėti skirtos lopšelio-darželio „Pumpurėlis“ mezgamų trispalvių šalikų akcijos prisijungusi senjorė numezgė du šalikus ir perdavė darželio bendruomenei. Sužinoję apie 91-uosius metus skaičiuojančią ir vis dar be akinių mezgančią moterį, panorome susipažinti.

Smagaus pokalbio metu paaiškėjo, kad visą gyvenimą energingą, humoro nestokojančią ir darbščią moterį „nusižiūrėjęs“ buvo ir garsus mūsų krašto poetas Paulius Širvys...

Mezga tik dovanoms

Ponia Stasė, anūkų praminta, o dabar ir visų artimųjų švelniai vadinama mamute, labiausiai mėgsta megzti. „Apmezgusi“ visą giminę, tuo, sako, verstis negalėtų, o kai viena iš dukterų jos megztas pirštines pardavė – supyko: „Jei mezgu kam nors svetimam, tai tik dovanų“.

„Pirmą suknelę nusimezgiau būdama 15-16 metų. Mama nudažė ją rausvai... Buvau apkūnoka mergina, bet tąkart megzdama liemenį kad pasidariau, tai čiut čiut įtaikiau (juokiasi – aut. past.). Esu savamokslė. Visus raštelius nusižiūriu. Būdavo: važiuoju autobusu, pamatau kokį gražų raštą, įsižiūriu, o parėjusi namo numetu visus krepšius ir skubiai sėdu megzti. Nieko kito nedarau. Kad nepamirščiau. Su vašeliu nerti nemoku, o virbalais tai ir retas, ir tankias „akis“. Visą gyvenimą dirbau Juodupės fabrike, spalio ir gegužės mėnesiais vykstančių švenčių proga duodavo siūlų, neapdirbtos medžiagos iš staklių, tai namuose pasisiūdavom ir paltus, ir „apsimegzdavom“ šeimynas“, – prisiminė p. Stasė.

Savomis rankomis „lipdytas“

Dar prieš penkerius metus moteris gyveno Juodupėje, kur su vyru savo rankomis apsimūrijo namą, jį puoselėjo ir kūrė. Dabar dėl sveikatos problemų senjorė persikraustė pas dukrą, nes, kaip pati sakė, tiesiog, bijo likti viena. „Pakyla spaudimas, pasidaro negera, ir tada imu bijoti, kad esu viena. Ne kiek dėl sveikatos, kiek dėl to, kad nieko nėra šalia. 21-erius metus, po vyro mirties, gyvenau viena. Vaikai atvažiuodavo tik didžiųjų darbų nudirbti, o darže, sode pati „kapstydavausi“. Širdį skauda, kad turėjau palikti savo namus. Praėjo penkeri metai, bet aš vis dar negaliu net važiuoti ta gatve, kurioje stovi mūsų namas. Neaplankau ir savo kaimynės, geros draugės, nes negaliu žiūrėti į parduotą namą... Labai graudu. Gal būtų kitaip, jei nebūtume jo statę patys“, – susigraudina p. Stasė.

Pasakodama savo gyvenimo istoriją, pašnekovė neslepia – gyveno sunkiai, tačiau linksmai. Anksti neteko tėčio, būdama antroje klasėje pati ne juokais susirgo, vykstant karui su šeima gyveno fronto linijoje, o svajonė tapti siuvėja taip ir liko tik svajone...

Visą straipsnį skaitykite penktadienio, kovo 24 d., „Rokiškio Sirena“ numeryje.