Seimo šimtadienis, kurio Sėlos rytinėje apygardoje išrinktas Seimo narys T. Barauskas net nepastebėjo (0)

Vasario 21 dieną buvo lygiai 100 dienų, kai darbą pradėjo naujai išrinkti Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Visai to nesureikšmindamas, kaip įprasta, praėjusį penktadienį į Rokiškio rajono tarybos posėdį atvyko vienmandatėje Sėlos rytinėje apygardoje išrinktas Seimo narys Tadas Barauskas. Pasveikinus politiką šimtadienio proga šis nuoširdžiai nustebo – „Ar tikrai šiandien?“. Visgi, minint apvalią sukaktį, su pirmą kartą į Seimą išrinktu ilgamečiu rajono politiku susėdome neplanuotam interviu, kurio metu skaičiavome pradėtus darbus, dažnoms kelionėms automobilio sudeginamus kuro kiekius, priaugtus ar „pamestus“ kilogramus ir kiek kartų jau lankėsi Seimo sandėlyje.

– Atstovaujate pačią rimčiausią šalies instituciją, tad pradėkime pokalbį rimtai: kaip praėjo tas 100 dienų naujojoje darbovietėje?

– Visas šis laikas buvo tikrai labai darbingas. Vertinant bendrai visas iniciatyvas, pagrindinis darbas, ko gero, bus antros pensinės pakopos pakeitimai, nes „laužoma“ labai daug stereotipų. Kol kas dar po devyniais užraktais yra mokesčių reforma – kaip ji atrodys ir kas bus keičiama dar negaliu sakyt, bet krūvis derinant tikrai buvo didelis. Visu pagreičiu darbai prasidės nuo kovo 10-osios, kai rinksimės į Seimo sesiją ir bus keturi mėnesiai sprendimų analizavimų, priėmimo. Jei kalbėsime apie mane, nuėjau dirbti ten, kur norėjau ir nuoširdžiai, nuo pat pirmosios dienos kaip sėdau į kėdę, taip ir dirbu. Esu Valstybės ir savivaldybių komiteto narys bei frakcijoje seniūno pavaduotojas, Seimo nariai dar priklauso skirtingoms komisijoms, tad esu Peticijų komisijos sudėtyje. Čia tikrai, kaip sakoma, turim reikalų: žmonės siunčia įvairios medžiagos, dalis jos atitinka peticijos statusą, dalis – ne. Priklausau net keletui parlamentinių grupių, pavyzdžiui: Laikinajai ryšių su Šventuoju Sostu ir Tarptautinių ryšių su jungtiniais Arabų Emyratais, taip pat – laikinajai Panevėžio krašto bičiulių grupei. Yra įvairių grupių, bet į tas, kurios man negirdėtos, į jas nelindau...

– O nesmagumo, susipriešinimo ar sunkumų per šį laiką nepajutote, atsižvelgiant į tai, kad neretai dėl koalicijos partnerio Remigijaus Žemaitaičio elgesio Jūsų koalicijoje atrodo betvarkė? 

– Labai geras klausimas. Ta betvarkės iliuzija formuojama, nežinau, gal net tikslingai? Pamenu dar gruodžio mėnesį: grįžtu po įtemptos darbo dienos į viešbutį, visą dieną praleidęs Seime kur, atrodė, dirbome dalykiškai, konstruktyviai. Bet įsijungiu televiziją ir matau: žiniose Seimo darbas pateiktas kaip balaganas... Atvirai sakau – Seimo veikloje Žemaitaitis tiek chaoso neįneša: jo frakcija – tvarkinga, balsuoja pagal susitarimą, viskas vyksta sklandžiai. Chaosą koalicijos partneris kelia savo pasisakymais socialinėje erdvėje – „Facebook“ – ir išvedžiojimais susitikimuose su rinkėjais. Na, aštrių situacijų būna jei jį paliečia konservatoriai: prasideda pykčiai. Čia jau yra užprogramuota (juokiasi – aut. past.).

– Ar galima sakyti, kad formuojama ir iliuzija, jog Gintautas Paluckas yra neutralus, gal net – prisibijantis pamokyti ar nuraminti R. Žemaitaitį?

– Atsakydamas pateiksiu vienos situacijos pavyzdį ir tada spręskite, kas teisus, kas – ne. Koalicinėje sutartyje nurodyta, kad dvi Seimo pirmininko pavaduotojo vietos priklauso „Nemuno aušrai“. Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir R. Žemaitaičio emocijos – aštrios, abu turi savų motyvų, nes S. Skvernelis patvirtinamas Seimo pirmininku, o „Nemuno aušra“ teikia Agnės Širinskinės ir R. Žemaitaičio kandidatūras, bet pastarojo jau nebetvirtina... Kurioje pusėje yra tiesa? Tarpusavyje jie nebesikalba, G. Paluckas lieka „per vidurį“ ir kalbasi su abiem, nes politikoje diplomatija yra būtina. Taip, pasisakymais R. Žemaitaitis „iššauna“, bet kai rimtai dirba, yra tvarkingas ir protingas politikas. 

– Įvardinote daug pozicijų, kurioms priklausote, bet žmonėms jos mažai ką reiškia. Gal pagarsinkite realiai nuveiktą darbą ar pradėtą iniciatyvą, susijusią su Lietuvos žmonėmis.

– Esu prisidėjęs jau prie dešimties įstatymų projektų: buvau vienas pirmųjų, iškėlusių problemą dėl gimnazinių klasių mokinių skaičiaus – kaip išlaikyti minimalų 12-os, vietoj praėjusios Vyriausybės numatyto 21-o. Šiuo metu dar tęsiasi diskusijos, nes yra įvairių niuansų. Prisidėjau prie Elektros energetikos įstatymo, Labdaros ir paramos įstatymo keitimo, kad būtų grąžinta galimybė 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramą skirti religinėms bendruomenėms. Bet, kaip sakoma: „Lazda turi du galus“ ir dabar į susitikimą mane jau kviečia projekte siūlomais pakeitimais ne visai patenkinti Nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai... Ką tuo noriu pasakyt – kad visokios grupės Seimo nariams bando daryti spaudimą: jūs nebalsuokit šitaip, balsuokit kitaip. Ir spaudimo tikrai yra daug. Su Rokiškio rajono meru pasikvietėme atvykti Švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę, nes švietimo bendruomenėje susikaupė įvairių klausimų, vienas jų – Rokiškio specialiajai mokyklai-daugiafunkciam centrui „nuimti“ 160 tūkst. eurų... Taip pat kartu miname kelius dėl Rokiškio sporto arenos užbaigimui Vyriausybės pažadėtų, o paskui „nubrauktų“ 2,6 milijono eurų.

– Ar visi Seimo nariai dėl savo rajonų beldžiasi į Ministerijų duris kaip Jūs?

– Visaip būna. Mane Premjeras jau „kolegiškai“ įspėjo, kad pamirščiau savo apygardos reikalus ir galvočiau plačiau – apie visos Lietuvos žmones. Nes Seimo nario darbas yra įstatymų leidyba, bet vienmandatininkas to neišvengs, o aš jaučiu pareigą ir atsakomybę duotus pažadus vykdyti. Ar užsiimu lobizmu? Vertinu tai kaip nuoširdų darbą rajono labui. Lygiai taip pat elgiuosi dėl Zarasų, kaip ir kitų regiono rajonų, kurių projektams reikalinga pagalba. Įsiminė Vytauto Saulio kažkada pasakyti žodžiai, kad ketverius metus Seimo narys gali nieko nedirbti, nes virš jo – tik dangus, o atšaukimo mechanizmo nėra. Bet čia priklauso nuo žmogaus (juokiasi – aut. past.). Mokiausi dirbti iš jo, dirbusio labai atsakingai.

– Grįžkime dar prie gimnazinių klasių mokinių skaičiaus: 12-a buvo vienas iš socdemų rinkiminiu laikotarpiu duotų pažadų, o ir Švietimo ministrė pradžioje atrodė kategoriška: griežtai pasisakė už mažinimą. Bet dabar jau girdime dvejonę, lyg „atsitraukimą“ ir apskritai šis Seimas nuo pat pradžių „laužo“ pažadus dėl ko išrinktų politikų populiarumas – smunka.  

– Dėl populiarumo: socialdemokratų partija kol kas laikosi aukštumoje, Premjeras – ketvirtoje pozicijoje po trijų šalies Prezidentų: Valdo Adamkaus, Dalios Grybauskaitės ir Gitano Nausėdos. Bet šiaip būtų keista, jeigu partija būtų populiari, kai esam valdžioje (šypteli – aut. past.). Nes aš visada sakau, kad jei nori „išgydyti“ populiarumą, suteik valdžią ir greitai pasveiks. Dėl mokinių skaičiaus vienai klasei, pasakysiu, kad tai – giluminis dalykas. Praėjusios kadencijos Vyriausybės „palikimas“: Lietuva gavo Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano (RRF) subsidiją ir įsipareigojo išlaikyti gimnazistines klases su ne mažiau 21 moksleiviu. Nepaliekant nustatyto skaičiaus ES fondui turime grąžinti 24 milijonus eurų ir dar sumokėti 10 milijonų eurų baudą. Lyg ir nesinorėtų tokios sumos atsisakyti (šypteli – aut. past.)... Bet šis ribinis skaičius lyg Damoklo kardas „pakibo“ virš daugybės šalies regionų gimnazijų, be abejo, kalbame ir apie Rokiškio rajoną. Taip „gimė“ projektas, kalbantis apie jungtinį 50 proc. savivaldybės ir 50 proc. valstybės finansavimą, kaip galimybę nenumarinti vaikų stokojančių gimnazinių klasių. Visgi, manau, švietimas, medicina ir saugumas turi būti Valstybės prioritetas ir neteisinga dalį finansinės naštos užkrauti savivaldybių biudžetams. Rokiškio savivaldybė jau ir taip įgyvendina papildomas medikų bei policijos pareigūnų skatinimo programas.

– Reiškia Ministrė, kalbėdama taip drąsiai ir kategoriškai, nežinojo tų giluminių dalykų ir todėl viskas atrodė taip paprasta?

– Taip. Aš sakau, kad jeigu būtų paprasta, būtų padaryta. Nes įstatymų projektų, patikėkite, suplaukia nesuskaičiuojamais kiekiais – kartais net fiziškai neįmanoma įsigilinti į kiekvieną, kadangi yra 14 komitetų ir kiekvienas kažką rengia. Tokiais atvejais tenka tik pasitikėti savo kolegomis, kurie atsakingai gilinosi į teikiamus projektus.

– Nebaisu, kad kolegos „pakiš kiaulę“? 

 – Svarstant projektus, pasitaiko, išlenda klaidų. Nematau nieko blogo pripažinti savo klaidą ir ją pataisyti.

– Jūs – ne naujokas politikoje, bet šiais metais į Seimą yra išrinkta nemažai asmenų, su politika mažai ką bendro turėjusių...

– Tiesa. Atėjo net nebuvusių savivaldybės tarybos nariais ir tos politinės patirties pas kai kuriuos sukaupta tik minimaliai. Situacijos kartais būna komiškos: frakcijoje sutariam, ką palaikom, kaip balsuojam, bet opozicijai pakeitus darbotvarkės klausimus vietomis, kai kurių kolegų veiduose matosi lengvas sumišimas: „Tadai, kaip čia balsuoti?“. Akylesni žiūrovai pastebi televizijos reportažuose, kai aš rodau savo „chebrai“ nykštį: aukštyn, žemyn, į šoną. Taip primenu, kaip balsuojam: už, prieš ar susilaikom (šypteli – aut. past.).

– Prakalbote apie televizijos reportažus, sakykite, ar labai aršiai puola žurnalistai?

– Pakalbina. Teko bendrauti su LRT žurnalistais „Panoramos“ laidai. Buvo klausimas dėl S. Skvernelio iniciatyvos „Ar leisti sekmadienį prekybos centrams nedirbti“. Reportaže manęs buvo tik tiek, kad apačioje prabėgančioje informacinėje eilutė buvo parašyti mano žodžiai, kad koalicijos partneriai dar svarstys. Su „Kakadu“ nebendrauju.. Buvo pribėgę: „Duosit interviu?“, bet griežtai atsisakiau ir viskas, nebeklausinėja. Jie labai mėgsta kalbinti Antaną-šampaną...

– Esate aktyvus Rokiškio ir Zarasų miestelių, bendruomenių švenčių lankytojas. Ar dar nepavargote, juk pusantrų metų iki rinkimų „atidirbote“?

– Dar ne (šypteli – aut. past.). Juk būtų keista, jei po darbo baseine sakyčiau, kad atsibodo vanduo, o padirbėjus banke, kad atsibodo klientų pinigai. Bet Seime dar atrandu kažką naujo. Pavyzdžiui – takelį iš antrųjų rūmų į trečius. Pasirodo, yra sujungimas, nes visą laiką galvojau, kad pirmi rūmai turi būti sujungti su antrais. Negi į pirmus einam tik per... trečius (juokiasi – aut. past.).

– Girdėjau gandą, kad viena tokių kelionių pas rinkėjus baigėsi padaryta žala gamtai... 

– Taip, teko susidurti su stirna. Ir visai nebetoli namų, prie Sėlynės, jau mačiau Rokiškio šviesas... Greitis tikrai nebuvo viršytas, važiavau 85-90 km/h. Skambinau paskui kolegai Lynui Jonauskui (buvęs Aplinkos viceministras – aut. past.), kad savo stirnas susirinktų (juokiasi – aut. past.).  

– Kiek kartų jau „šturmavote“ Seimo sandėlį? 

– Sandėly buvau, neslėpsiu, nėra taip, kad: „Ai, neimsiu“. Dovanų reikia priėmimuose, bendruomenės šventėse, nes žmonės mėgsta dovanėles su Seimo logotipu: arbata, kava, saldainiai, rinkinukai, tušinukai... Esu pasiėmęs porą šalikėlių su Čiurlionio paveikslų kopijomis, tai – vienos brangesnių dovanų, kurios vertė – 30 eurų. Mūsų kanceliarinių išlaidų ataskaitas neseniai viešino vienas portalų, pas mane nieko įtartino nerado (šypteli – aut. past.). O brangiausia sandėly, žinau, medaliai. Beje, noriu pažymėti, jog už viską, ką paimi, reikia susimokėti, nes daugelis galvoja, kad imam nemokamai.

– O kam daugiausiai savo pajamų išleidžia Seimo narys?

– Kanceliarinių lėšų „liūto“ dalį „suėda“ automobilio nuoma – 500 eurų per mėnesį (T. Barauskas savo nuosavą automobilį pardavė dar rinkimų į Seimą metu, o išrinktas, į sostinę kurį laiką važinėdavo visuomeniniu transportu – aut. past.). Visi stebisi, kodėl taip pigiai, nes sakė kiti po 700-800 eurų nuomai moka. Bet aš pasirinkau 7 metų senumo paprastą „Volkswagen Passat“, nuvažiavusį 300 tūkst. kilometrų. Nesu snobas, svarbu, kad būtų saugus. Aš pats per du mėnesius jau nuvažiavau 5 tūkst. km. Pilno kuro bako užtenka savaitei... O kažkada pats galvojau, kur Vidmantas (V. Kanopa – praėjusios kadencijos rokiškėnų į Seimą išrinktas socialdemokratų partijos narys – aut. past.) deda tą kurą? Kai pradedi dirbti – supranti (juokiasi – aut. past.).

– Kaip sekasi dirbti su suformuota komanda tiek sostinėje, tiek rajonuose?

– Mano komanda tikrai labai šauni. Kuo tikrai džiaugiuosi, tai Aldonos ir Vidmanto man surasta patarėja Vilniuje: kruopšti, darbšti, atsakinga – aš tik užsimenu, o jau ir padaryta. Rokiškyje tikrai nuostabiai dirba Aldona Minkevičienė. Aš jos labai nuoširdžiai klausau (juokiasi – aut. past.). Atrodo politinės patirties turiu, bet Aldona 25-erius metus dirbo žurnalistikoje ir tikrai puikiai pataria: tu tekstą trumpesnį parašyk, tą parašyk, to geriau nerašyk ir kai pradedu galvoti – velnias, gerai sako! Ji puikiai randa kalbą su įvairiais žmonėmis, sutaria, žino, kaip prieiti. Ir kai pasakau Vilniuje, kad turiu patarėją buvusią žurnalistę, prasideda pavydo banga (juokiasi – aut. past.) – visi norėtų. O aš esu ramus ir užtikrintai žinau, kad darbai bus atlikti aukščiausiu lygiu.

– Kažkada, berods gruodžio pradžioje, paskambinusi „pagavau“ Jus tik ką išėjusį iš kostiumų parduotuvės, paatviravote, kad nusipirkote naują.  Ar jis – dar neišaugtas?

– Nei priaugau, nei nukrito – 73 kg laikosi stabiliai (šypteli – aut. past.). O minėtas kostiumas irgi kažkoks unikalus, nes nebuvo dar tokio atvejo, kad įsigyčiau ir iš karto galėčiau vilkėti. Visada reikėdavo kelnes pritrumpinti. Gal... paaugau (juokiasi - aut. past.).

– Kaip pasikeitė Tado Barausko statusas visuomenės, draugų akyse, tapus LR Seimo nariu Tadu Barausku?

– O, labai įdomu, nes aš nesuprantu žmonių psichologijos: kartu mokėmės, kartu dirbom, bet dabar ateina ir kreipiasi: „Jūs“. Kas pasikeitė? Mes visi ir Seime kalbam, kad tai yra sezoninis, ketverių metų darbas. Po jų, kad ir kaip gerai dirbsi, žmonių nuomonė gali pasikeisti ir tavęs nebeišrinks. 

– O ar po rinkimų atsiranda naujų draugų? Ypač socialinėje erdvėje, socialiniame tinkle „Facebook“?

– Suaktyvėjimas yra, į draugus siūlosi daugiau žmonių. Bet kyla klausimas: ar daugiau, nes natūraliai plečiasi paties pažinčių ratas, ypač Zarasuose, ar čia tiesiog todėl, kad esu Seimo narys. Bet kokiu atveju užklausų aklai nepatvirtinu.

– Po rajono tarybos posėdžio prie Jūsų priėjęs rokiškėnas dėstė savo požiūrį apie slėptuves ir priedangas, mokė, ką daryti su privatizuotomis... Ar tokių pamokymų sulaukiate dažnai? Apskritai, koks smagiausias klausimas, kuriuo rajono gyventojai jau kreipėsi pagalbos į Seimo narį?

– Būna tokių skambučių, pokalbių, bet tokio „išverčiančio“ iš klumpių dar nebuvo. Smagesnis atvejis, kai Zarasų rajono gyventoja paskambinusi pakvietė važiuojant pro šalį užsukti į svečius: neva nori aptarti kažkokį klausimą. Kai pasmalsavau, koks gi tas klausimas supratau, kad nieko tokio ji ir neturi. O atsisveikinant dar klustelėjo, ar nežinau gero šaldytuvų meistro, nes jai sugedo šaldytuvas... Deja, niekuo negalėjau padėti, nes tikrai nebuvau su tuo susidūręs (šypteli – aut. past.).  Jei būčiau turėjęs kokio specialisto kontaktą, tikrai būčiau pasidalinęs.   

– Dėkoju už linksmą pokalbį.